Etninės kultūros teisės pagrindai 

Dėkojame Jums už suteiktą galimybę vertinti pirmąjį UNESCO Tarptautinės nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos projektą.
Tarybos ekspertai, susipažinę su pateiktu konvencijos projektu, turi jam tokių pastabų ir pasiūlymų.

Bendrosios pastabos

Nekelia abejonių dokumento aktualumas. Globalioje erdvėje svarbu surasti tinkamus būdus ir priemones kultūrų įvairovei užtikrinti bei jų savitumui išsaugoti. Ypač pažeidžiama nemateriali tradicinė kultūra, gyvieji etninės kultūros reiškiniai, kurie Konvencijos projekte apibrėžiami kaip nematerialus kultūros paveldas (palikimas).

Lietuva, lyginant su kitomis Europos valstybėmis, yra pažengusi į priekį įgyvendindama l989 m. priimtas UNESCO Rekomendacijas kaip išsaugoti tradicinę kultūrą ir folklorą, l999 m. priėmus Lietuvos Respublikos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą nacionalinėje teisėje buvo įtvirtinti etninės kultūros valstybinės globos pagrindai, sukurta etninės kultūros valstybinės globos institucinė koordinavimo sistema.

Lietuvos teisinė praktika reglamentuojant etninės kultūros globą iš esmės sutampa su pagrindinėmis Konvencijos projekto nuostatomis bei siūloma nematerialaus kultūros paveldo apsaugos sistema. Tikimės, kad Lietuvos ir jos institucijų patirtis bus naudinga rengiant tarptautinės Konvencijos dokumentą. Savo ruožtu manome, kad Konvencija padės nacionalinėms valstybėms surasti universalius būdus bei priemones, galinčias maksimaliai apsaugoti kiekvienos tautos kultūrinį savitumą.

Suprasdami, kad tai pirmasis Konvencijos projektas, kuris bus tobulinamas ieškant tinkamo sprendimo, siūlytume jį taisyti atsižvelgiant į šias pastabas:

1) Projektas stokoja aiškios struktūros, yra nemažai pasikartojimu. Rusiškas projekto vertimas nėra tikslus, todėl nevisuomet sutampa su projekto tekstu anglų kalba.

2) Būtina sukonkretinti Konvencijos objekto ir sąvoku apibrėžimus. Kadangi nematerialus kultūros paveldas apima ir autorinę kūrybą, todėl atrodytu, kad Konvencijos nuostatos galėtų būti taikomos ir praeities kompozitorių, dramaturgų, poetų, baletmeisterių bei kitų profesionaliu kūrėju palikimo globai, tačiau 2 straipsnyje Konvencijos objektas susiaurinamas ir apima tik liaudies kultūrą (arba etninę tradicinę kultūrą), tačiau tokie apibrėžimai projekte nepateikiami. Dokumente atsisakyta ir folkloro sąvokos, plačiai naudojamos 1989 m. UNESCO Rekomendacijose. Lieka neaiškus paveldo ir šiuolaikinės kultūros santykis. Konvencijos nuostatos nesuderintos su l989 m. UNESCO Rekomendacijų nuostatomis, kuriose folkloras (arba tradicinė ar liaudies kultūra) „yra ir praeities, ir dabarties kultūros neatskiriama dalis" (rekomendacijų preambulės ketvirta pastraipa) ir, kaip pažymima toliau, pirmenybė turi būti teikiama tiems tradicinės ir liaudies kultūros pateikimo būdams, kurie galėtų išryškinti šios kultūros gyvavimo ir istorijos aspektus" (C. d)), kad būtina remti „dvišalius ir daugiašalius projektus šiuolaikinio folkloro dokumentacijos srityje" (G. 3)). Lauri Honko informacijoje apie tai, kaip buvo priimtos šios Rekomendacijos, teigiama, kad folkloras yra „gyvas, kintantis reiškinys, prisitaikantis prie naujų sąlygų ir tradicijų"; be to, čia užsimenama, kad diskusijose dėl Rekomendacijų projekto Prancūzija pabrėžė, jog tradicinė kultūra, arba folkloras, yra „ne praeities liekana, o gyvuoja ir dabar" (skelbta NIF, l990, Nr. l). Šios Rekomendacijos buvo rengiamos virš dešimties metų ekspertuojant keletui vyriausybinių komitetų, todėl būtų tikslinga šias nuostatas išplėtoti rengiamame Konvencijos projekte. Taikant priimtų ir rengiamų dokumentų suderinamumo principą, būtų tikslinga Konvencijos pavadinimą pakeisti į: Tarptautinė nematerialios liaudies kultūros [etninės kultūros] [tradicinės kultūros] apsaugos konvencija, konvencijos projekte atitinkamai pakeičiant sąvokas ir apibrėžimus. Tai konkretizuotų objektą bei sudarytų darnią priimtų teisės dokumentų dėl materialaus kultūros paveldo ir gyvų etninės kultūros reiškinių (tradicinės kultūros) sistemą.

3) Sąvoka nematerialus (intangible) tampa neaiški, kai apibūdinime kalbama apie vietą. Vieta pagal reikšmę gali būti įvairiai suvokiama ir teisiškai traktuojama. Visų pirma ji neatskiriama nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių dalis, jai taikomi atitinkami teisės aktai, todėl reikėtų patikslinti, kurią nematerialios kultūros dalį apims vietos apsaugos sistema.

4) Konvencijos projekte nepakankamai aptartos regioninio bendradarbiavimo tarp konvencijos šalių narių galimybės.

Teikdami pastabas tekstui, vietoje nematerialaus kultūros paveldo naudosime Tarybos ekspertų pasiūlytą terminą - tradicinė (etninė) kultūra.

Pastabos dokumento tekstui

1 straipsnis. Manytume, kad pagrindinis nematerialaus kultūros paveldo apsaugos tikslas yra etninės kultūros gyvųjų raiškos formų išsaugojimas, nes jos labiausiai palaiko visuomenės tautinio identiteto suvokimą ir sampratą. Tarp tikslu paminėti ir nevisai konkretūs tikslai: pvz., l dalies i) punktas.

2 straipsnis, l dalis. Nematerialaus kultūros paveldo apibūdinimas pernelyg susiaurintas - „praktikuoti papročius ir dalyvauti renginiuose turint atitinkamu žinių, įpročių, instrumentų bei priemonių". Į sąvokos apibrėžimą neįtraukta žmonių tautinė savimonė ir kūryba, buitinės-socialinės bendravimo formos, ūkinės veiklos sritys. Siūlytume Konvencijos objekto apibūdinimą suderinti su l 989 m. UNESCO priimtose Rekomendacijose apibrėžta tradicinės arba liaudies kultūros (folkloro) sąvoka, ją šiek tiek praplečiant: „Nematerialų kultūros paveldą [Nematerialią liaudies [tradicinę] [etninę] kultūrą] sudaro kultūrinės bendruomenės, grupių arba individų tradicijomis grindžiama kūryba, papročiai, apeigos, tikėjimai ir socialinė praktika, atspindintys bendruomenės ir atskirų individų tautinį, kultūrinį bei socialinį tapatumą".

Apibrėžiant objektą galima būtu panaudoti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindu įstatyme nurodytą etninės kultūros apibrėžimą. Jame nurodoma, kad „etninė kultūra - visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą".

2 straipsnis 2 dalis a, b, c ir d punktus būtina tikslinti, kad jie atitiktų priedo 3 dalyje pateiktus paaiškinimus (žr. toliau).

5 straipsnio c punktas. Būtina remti ne tik nematerialaus kultūros paveldo, bet ir naujomis formomis besireiškiančios tradicinės kultūros mokslinius tyrimus.

5 straipsnio d (ii) punkte nereikėtų riboti galimybės pasinaudoti nematerialios kultūros archyvine medžiaga mokslo ir studijų tikslais. Apribojimai turėtų būti taikomi tik medžiagos naudojimui komerciniais tikslais. Siūlome papildyti tekstą minėtomis nuostatomis.

5 straipsnio d (iv) punkte kalbama apie nacionalinių nematerialaus paveldo dokumentavimo centrų sukūrimą. Manytume, kad tikslinga turėti ne tik centrus (Lietuvoje stambiausias tautosakos centras yra Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, etnologijos - Lietuvos istorijos institute, muzikinio folkloro - Lietuvos muzikos akademijoje, dabartinių folkloro renginių ir mėgėjų meno - Lietuvos liaudies kultūros centre), bet sukurti dokumentavimo įstaigų tinklą bei jų sistemą - taip būtų užtikrinamas didesnis užfiksuoto nematerialaus kultūros paveldo prieinamumas, centrų sąveika su regioninėmis ir lokalinėmis dokumentavimo įstaigomis, vietos poreikiais. Tokia sistema jau įgyvendinta kai kuriose Europos šalyse (pvz., Austrijoje, Skandinavijos šalyse). Bendra informacija apie sukauptą medžiagą nebūtinai turi būti dokumentavimo centre - šiais laikais pakanka informacinės suvestinės internete, kurią atnaujinti nėra sudėtinga. Pilnas sukauptos medžiagos pateikimas vienoje vietoje neįmanomas - ir dėl milžiniškų sąnaudų, ir dėl galimų originalo savininko teisių pažeidimo.

5 straipsnio vii punktas, nereikalingas, kadangi tai ne šios Konvencijos objektas, o būtina materialaus paveldo apsauga pakankamai aptarta viii punkte.

III skyriaus pavadinimą „Komitetai ir sąrašai" siūlome keisti į „Aukščiausiosios institucijos ir jų veikla", nes vietoj trijų komitetų siūlome palikti tik vieną (Ekspertų komitetą), atsisakant Jungtinio komiteto (jo reikalingumas abejotinas, funkcijos persipina su kito komiteto vykdomomis funkcijomis, neaiškūs sudarymo principai). Siūlome renkamą instituciją, ją pavadinant Nekilnojamojo kultūros paveldo taryba. Tuo pačiu siūlome keisti ir šio skyriaus struktūrą: 8 straipsnį paskirti Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybai aptarti (atkeliant dalis iš 9 ir 10 straipsnių ir atsisakant 4 dalies apie Jungtinį komitetą), o sekantį straipsnį skirti Ekspertų komiteto funkcijoms aptarti.

28 straipsnis „bis". Siekiant etninės kultūros sklaidos tarp jaunimo būtina, kad valstybė jos pažinimą ir praktikavimą įtrauktų į visų pakopų švietimo ir ugdymo sistemą.

Manytume, kad 28 „bis" straipsnyje galėtų būti įtvirtintos Lietuvos Respublikos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo nuostatos. Konvencijos projekte galėtų būti suformuluotas toks tikslas: „Ugdyti brandžios tautinės savimonės asmenybę, integruojant etninę kultūrą j švietimo sistemą".

Priede reikėtų papildyti visas dalis, o kai kurių pakeisti ir pavadinimus.

1 dalyje nors joje kalbama apie žodinę kūrybą, tačiau nurodomi tik viešai atliekami pavyzdžiai, kurie mažiau priskirtini liaudies kūrybai (poezija, istorija). Čia labiau tinka apibrėžti sakytinio folkloro pavyzdžius (pasakas, patarles, priežodžius ir t.t.); be to, pamirštas etninis kalbos savitumas (tarmės ir pan.).

2 dalyje praplėsti menu išvardinimą, įtraukiant „pantomimą ir akrobatiką".

Keistina 3 dalies turinio formuluotė - įvairios sritys turėtu būti išvardijamos nuosekliau. Čia nepaminėtos kai kurios apeigos, šventiniai renginiai ir socialinė praktika: krikštynos ir/arba vardinės; gyvulininkystės, bitininkystės, statybų ir baldininkystės, sodybų tvarkymo, tekstilės gamybos, kailininkystės, sodininkystės, mezgimo ir nėrimo, pynimo iš vyteliu, šiaudų ir tošies, kalvystės, keramikos, metalo ir mineralų apdirbimo bei kitos dailės technologijos, muzikos instrumentu gamybos papročiai; šokiai, vakaronės, vaidinimai; tradiciniai bendravimo papročiai (bendruomenės suėjimai, talkos, pirties lankymas ir pan.). Nederėtu šalia gimtuvių, vestuvių, laidotuvių ir kitu ritualu atskira nuoroda paminėti perėjimo ritualus (rites of passage), nes jiems priskiriami visi virsminį pobūdį turintys ritualai (šis apibūdinimas nusako prasminį pobūdį), tarp jų vestuvės, laidotuvės bei kiti išvardinti ritualai.

4 dalies pavadinimas keistinas - įtraukiant žinias apie kosmosą bei gamtos ištekliu naudojimą; šios dalies turinys turėtu būti papildytas mitologijos ir simbolikos sąvokomis. Projekte laužtiniuose skliaustuose nurodyti variantai buvo kruopščiai analizuojami. Ekspertu pasiūlymai atsispindi pateiktame Konvencijos projekto tekste anglų kalba.

Konvencijos projektą vertino Tarybos ekspertai: doc. dr. Rimantas Astrauskas, Virginija Kondratienė, dr. Danielius Pivoriūnas, doc. dr. Krescencijus Stoškus, dr. Vytautas Tumėnas, dr. Dalia Urbanavičienė, prof, habil. dr. Angelė Vyšniauskaitė. Apibendrino D. Urbanavičienė.