Regionų politika ir plėtra 

Regionų bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis V. Čaplikas 2003


Etninės kultūros globos taryba gana nuosekliai, remdamasi teisine baze, įgyvendino etnografinių regionų sudarymą, demokratinių būdu įsteigė jose atitinkamas tarybas, pagal galimybes stiprina jų organizacinį pajėgumą. Galima pradėti galvoti su kokiomis žemyno tarptautinėmis organizacijomis mūsų regionai galėtų užmegzti ryšius ir pradėti bendradarbiavimą. Bet prieš tai reikia žinoti, kokios tos organizacijos yra, ką jos veikia.

Europoje veikia labai daug tarptautinių regioninių organizacijų, jų reikšmė nevienoda, nes vienos jų susijusios su visu žemynu arba didele jo dalimi, o kitos apima tik kelių valstybių ar tik jų dalių teritorijas. Dėl to, šiuo požiūriu jas visas galima suskirstyti į tris pagrindines grupės:

I. Visam žemynui reikšmingos organizacijos.
II. Stambios arba specialios organizacijos.
III. Lokalinės.

I. Visam žemynui reikšmingos organizacijos yra trys: 1. ES Regionų komitetas; 2. ET Vietos ir Regionų valdžių kongresas ir 3. Europos regionų asamblėja.


Jau nuo 2004 m. gegužės 1 d. būsime ES, tad šios organizacijos regioninės institucijos mus turi ypatingai dominti. Be savarankiško ir nepriklausomo Regionų komiteto (RK), tam tikros regioninės reikšmės struktūros veikia ir kitose ES centrinės institucijose. Europos Komisijos sudėtyje yra Regioninės politikos ir suartinimo generalinė direkcija, o Europos parlamente – Regioninės politikos komitetas.

ES savarankiška institucija – Regionų komitetas (RK) įsteigtas Mastrichto sutarties pagrindu, pradėjo veikti 1994 m. Pirmasis RK susirinkimas įvyko tų metų kovo mėn. 9 ir 10 dienomis Briuselyje, ši data ir laikoma, šios institucijos veiklos pradžia.

Principinėse ES sandaros schemose RK su kitu analogiškus Ekonominių ir Socialinių reikalų komitetu, šalia EP, Europos Komisija, MT, Teisingumo Teismu ir ES Vadovų Taryba – vaizduojamos kaip svarbi visos organizacijos institucija.

Tačiau iš kitų ES centrinių institucijų, RK išsiskiria tuo, kad ji neturi sprendimo galios, o yra patariamasis organas. Dabar RK sudaro 222 nariai, deleguoti pagal atitinkamą proporciją iš 15 valstybių. Po ES išsiplėtimo RK bus 344 nariai, Lietuvai čia skirtos 9 vietos. Kadangi pagal dabartinį požiūrį Lietuva – vienas regionas, tai mūsų valdžiai neaktualu, kas ir iš kur į šį komitetą pateks. Manau, kad EKGT vadovybė turėtų dėti pastangas, kad į RK patektų vienas kitas asmuo iš suformuotų mūsų regioninių tarybų.

Jei RK yra patariamasis ES organas ir vienas iš svarbiausių jo uždavinių – sekti kaip šioje organizacijoje įgyvendinamas subsidiarumo principas, taip pat ar nepažeidžiami kiti regionų interesai, tai minėtoji EK Generalinė direkcija yra regioninės politikos „smegenų centras“. Ji veikia ekspertų darbo pagrindu, formuoja struktūrinių fondų politiką, sprendžia kitus regionų plėtros klausimus. Regioninės politikos ir suartinimo generalinei direkcijai vadovauja komisaras ponas (Mišelis Barnier), jis atsakingas už viso ES regioninę plėtrą.

EP Regioninės politikos komitetas veikia parlamentinės struktūros pagrindu, po 2004 m. rinkimų į EP, tikėtina, kad šiame komitete turėsime ir pastovų narį iš Lietuvos.

Kita visam žemynui svarbi regioninė organizacija – ET Vietos ir Regionų valdžių kongresas (EVRVK). Kaip žinia, ET įkurta 1949 m., o Lietuva į ją stojo 1993 m.. Mūsų šaliai eiliškumo tvarka vadovaujant ET, 2002 m. Vilniuje buvo priimta 44-oji narė – Bosnijos-Hercegovinos valstybė.

ET yra daugiau negu ES valstybių, daugiau ir regionų. Jie kartu su vietos valdžia atstovaujami šiame EVRVK. Lietuvoje nėra regionų, tai siunčiami tik vietos savivaldos atstovai. Šį klausimą sprendžia Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA). Iš mūsų Regionų komisijos į šį pastoviai veikiantį kongresą galėtų patekti tik L. Trasykytė arba tie regioninių tarybų nariai, kurie yra iš vietos savivaldos organizacijų. Vienas svarbiausių EVRVK darbų – Vietos savivaldos chartija, kurią ratifikavo ir LR Seimas. Parengta Regionų savivaldos chartija laukia ratifikavimo.

Trečioji žemyninė regioninė organizacija – Europos regionų asamblėja (ERA) buvo įsteigta 1985 m. kaip Europos regionų taryba, Vėliau, po poros metų, jos antrajame generaliniame susirinkime – Briuselyje, organizacijos pavadinimas pakeistas į ERA. Ši organizacija labai didelė ir demokratiška, jos nariais gali būti ir tų valstybių regionai, kurios nepriklauso nei ES, nei ET. Svarbiausias šios organizacijos darbas – 1996 m. gruodžio 4 d. Šveicarijos Bazelio mieste priimta Europos Regionų Asamblėjos deklaracija. Pati organizacija pasirūpino, kad ji būtų išversta į lietuvių kalbą ir pasiektų Lietuvą.

Pas mus šis dokumentas pilnai neįvertintas, nes dažniausiai mąstoma taip: milijardiniai struktūriniai fondai regionų plėtrai – Briuselyje, čia daugiausia įsteigta ir regioninio reguliavimo struktūrų, tad ir teisinga regioninė politika driekiasi iš šio miesto. Užmirštamas esminis dalykas, kad tie patys ES ir ET regionai yra ir ERA nariai, jie visi ir priėmė minėtą deklaraciją. Svarbių prieštaravimų tarp trijų reikšmingiausių žemyno regioninių organizacijų nėra, ypač apibrėžiant regiono sąvoką, struktūrą ir funkcijas.

II. Stambios arba specialios organizacijos yra tokios, kurios apjungia dideles, net kelių valstybių teritorijas, jose esančius regionus. Vakarų Europoje jau beveik visi regionai patenka į tokias jų tarptautinės organizacijas, kurias didžia dalimi apsprendžia geografinės sąlygos. Tai Atlanto vandenyno pakrančių regionai ir pan. Čia nėra galimybių jų visų aptarti, tik paminėsim dvi tokias tarptautinės organizacijas, kurios susijusios su Lietuva.

1. Europos Jūrinių periferinių regionų konferencija (JPRK). Tai viena iš seniausių žemyno tarptautinių regioninių organizacijų, įkurta 1973 m. birželio 23 d. Prancūzijos Saint-Malo mieste. Ji jungia jūros pakrančių ir salų regionus, siekia greičiau ir veiksmingiau išspręsti jų ekonomines, gamtosaugines ir socialines problemas. Baltijos jūros erdvėje, jos pakrantėse organizacija turi reikšmingą savo struktūrinį padalinį, atskirą geografinę Baltijos komisiją, kurios sudėtyje yra ir Lietuvos Žemaitijos regiono Klaipėdos apskritis.

2. Baltijos jūros valstybių regionų kooperacija (BJVRK). Ši tarptautinė regioninė organizacija įsteigta neseniai – 1993 m. Iki šios organizacijos įsteigimo, Baltijos valstybių bendradarbiavimas vyko įvairiomis formomis, dažniausiai tarptautinių sutarčių lygmenyje, neapimant visų šios jūros šalių. Įsteigus BJVRK atsirado naujo tipo – regioninis bendradarbiavimas, įtraukiant visas valstybes, jas orientuojant į makroteritorinių darinių plėtrą regioninės politikos pagrindais. BVJRK turi koordinacinės organizacijos statusą, būtiną tam organizacinę sandarą, regioninę kooperaciją vykdo ES programų pagrindu, orientuojantis į regionų, mokslo, informacinių technologijų, aplinkosaugos, kultūros, komunikacijų infrastruktūros ir ūkio plėtrą. Pagal prognozes šis Baltijos valstybių, jų regionų junginys taps vienu iš stipriausių ekonominio ir socialinio išsivystymo teritorinių darinių ES ir pasaulyje.

III. Lokalinės tarptautinės regioninės organizacijos yra nedidelės, apima tik kelių mažų šalių arba didesnių valstybių pasinio regionus. Didžia dalimi, tai taip vadinami Euroregionai. Lietuva jau dalyvauja Nemuno euroregiono veikloje, kuris apima Alytaus ir Marijampolės apskritis, Lenkijos Palenkės regioną, Gardino ir Kaliningrado srities. ES euroregionų jau labai daug, jie remiami per specialią INERREG programą.

Lokaline tarptautine regionų organizacija galėtų būti ir Lietuvos ir Latvijos regionų, t.y. baltiškų regionų sąjunga. Tam labai palanku tai, kad Latvija, panašiai kaip EKGT įtvirtino analogiškus istorinius 5 regionus: Latgalą, Kuržemė, Rygą, Vidžemę ir Žiemgalą. Galima būtų tą pradėti daryti ir nuo viršaus, t.y. nuo šių valstybių centrinių institucijų, nes EKGT rugsėjo mėn. pabaigoje pavyko užmegzti gana draugiškus santykius su nauja Latvijos regioninės politikos institucija – Regionų plėtros ir vietos savivaldos ministerija.

Bendra išvada: bet kuriam regionui naudinga įsijungti į bendradarbiavimą su lokalinėmis, specialiomis ir žemyninėmis regioninėmis organizacijomis, nes tai nauja patirtis, naujos programos ir galimybės naudotis papildomais finansiniais ištekliais.

Dr. V. Čaplikas
2003-11-03


Naujausi pakeitimai - 2003-12-31




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2231&p_d=30306&p_k=1