Etninės kultūros globos taryba kartu su Lietuvos mokslų akademijos biblioteka surengė parodą "Senasis baltų tikėjimas". Ją pamatyti buvo galima 2006 m. balandžio 4-28 d. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos vestibiulyje (Žygimantų g. 1 / T. Vrublevskio g. 8, Vilnius). Atidaryme dalyvavo apeiginio folkloro grupė "Kūlgrinda". Parodoje buvo galima išvysti senojo baltų tikėjimo informacijos išteklius ir jų interpretacijas iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fondų, pasigrožėti Genovaitės Jacėnaitės piešiniais ir juodosios keramikos dirbiniais.
Lyginamajai religijos istorijai lietuvių bei latvių tautosaka ir liaudies menas turi tokią pat vertę, kokią baltų kalbos turi indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijai. Ikikrikščioniškasis sluoksnis čia yra labai senas, ir jis, be abejo, siekia priešistorę, bent jau geležies amžių...
Marija Gimbutienė
Turint galvoje, kad vėlių valdovas yra tuo pačiu ir karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gentis žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiaisiais, semdamasi iš jų jėgų ir drąsos.
Algirdas Julius Greimas
Mūsų protėviai, kaip ir senovės romėnai, indai, keltai, buvo susikūrę vieno aukščiausiojo Dievo sąvoką. Turėjo turtingą panteoną, 
sudėtingas kulto apeigas, originalią simboliką, savitai įrengtų šventyklų.
Pranė Dundulienė
O panagrinėti baltų mitologiją regioniniu aspektu tiesiog skatinte skatina patys senieji mitologijos šaltiniai, kurių yra išikę iš visų trijų Baitų gyverntų arealų.
Norbertas Vėlius
Ugnis pradeda, ugnis užbaigia, kartu pratęsdama, naikindama ir gaivindama. Mirusysis, patikėtas ugniai, tiesiog patenka į kosminės regeneracijos vyksmą, į patį kosmogonijos procesą.
Gintaras Beresnevičius
Mitologija ir tikėjimas yra svarbiausioji etnoso dvasinės kultūros dalis, be kurios neįmanoma įsigilinti į daugelio etninės kultūros reiškinių - kalendorinių papročių, tautodailės ženklų ir ornamentų, agrarinių tikėjimų - esmę.
Libertas Klimka
Baltų religija yra nepaprastai įdomi, kadangi per etnografiją ir folklorą pasireiškia ypatingas jos archajiškumas.
Mircea Eliade
