2003 m. naujienos 

Žemėlapio "Lietuvos etnografiniai regionai" sudarymo principai. Komentaras


Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis sudarytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu ir remiantis įvairių mokslinių tyrinėjimų rezultatais, ekspertų (etnologų, etnomuzikologų, lingvistų, istorikų ir kt.) išvadomis bei rekomendacijomis. Aptartos skirtingų sričių specialistų nuomonės ir siūlymai, peržiūrėta daugiau negu 200 etnografinių žemėlapių. Svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos brėžiamos Lietuvos etnografinių regionų ribos yra: materialinės ir dvasinės kultūros reiškinių (darbo, šeimos, kalendorinių ir bendruomenės švenčių, kalbos (tarmių), folkloro, tarmių, tradicinių amatų ir verslų, kulinarinio paveldo, architektūros, drabužių, audinių ir kt.) regioninis savitumas. Brėžiant etnografinių regionų ribas, laikomasi seniūnijų ribų (išskyrus didžiuosius šalies miestus). Remiantis susiklosčiusia tradicija, Lietuvos Respublikos teritorija dalinama į penkis etnografinius regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją (Dainavą), Mažąją Lietuvą, Suvalkiją (Sūduvą) ir Žemaitiją. Nors šie regionai formavosi ne vienu laiku ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas, tačiau juos sudaro pakankamai ryškios etninės kultūros sanklodos, reikšmingos ne tik ten gyvenančių žmonių savimonei, bet ir visos Lietuvos kultūrinio identiteto palaikymui ir stiprinimui.

Šis Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis turėtų padėti jos gyventojams susiorientuoti, kur yra susidariusios pagrindinių kultūros savitumų ribos, kokios etnokultūrinės tradicijos ten galėtų būti puoselėjamos, kokių vertybių unikalumas turėtų būti saugomas. Jis galėtų padėti savivaldybėms formuoti ir įgyvendinti regioninę bei vietinę (lokalinę) etninės kultūros politiką, o visai valstybei - gerinti administracinio šalies suskirstymo, vadinasi, ir administravimo politiką. Jis turėtų paskatinti, kad tiek mokyklos, tiek švenčių organizatoriai, tiek kiti etninės kultūros tradicijų puoselėtojai atsižvelgtų į tų ribų pažymimus regioninius savitumus ir rūpintųsi jų tyrinėjimu ir plėtojimu.

XX a. Lietuvoje vykę demografiniai pokyčiai (migracija, kolektyvizacija, trėmimai, spartus miestų augimas ir kt.) labai veikė buvusias tradicijų išplitimo ribas. Todėl specialistų siūlomos etnografinių regionų ribos yra sąlyginės. Kai kur jos dar ateityje galėtų būti tikslinamos, remiantis vietos gyventojų apsisprendimu.

Jei ateityje būtų peržiūrimos Lietuvos teritorinių administracinių vienetų ribos, etnokultūrinė tradicija turėtų tapti vienu iš pagrindinių kriterijų nustatant administracinių regionų ribas.


Naujausi pakeitimai - 2012-02-23




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=3841&p_d=28967&p_k=1