2013 m. naujienos 

Apie menininkės kūrybą

Viktorijos Bitinaitės Stankevičienės žolinės skulptūros – nauja verbų interpretacija. Ant verbos formos pagrindo „pritupdoma“ plazdančių gervių, liaudies kalendorinių dainų ir mitų personažų: devyniaragių elnių, aitvarų, žirgelių, avinėlių, mitologiškai įprasmintų dangaus skliauto simbolių. Fantazijos ir meninės intuicijos vedama, iš lazdyno, karklo vytelių, meldų, nendrių, smilgų, avižų stiebų, linų galvenų, aguonų, gilių kepurėlių, šermukšnių uogų, liepų sėklų dėžučių, elninių samanų autorė kuria savitą pasaulį, kurį saugo ir laimina angelai. Verbos pilnos iškilmingumo, žaismingumo, gyvybingumo, išpuoštos menininkės susikurtu turtingu ornamentu, primenančiu runų raštą.

Maloniai stebina autorės pasirinkta skulptūrų–verbų spalvinė gama. Jose nerasi akį rėžiančio ryškumo, šių verbų spalvos ramina. „Lietuviškoje gamtoje vyrauja švelnūs tonai. Man užtenka tų spalvų, – pasakoja autorė. – Šiaudo auksas, lino galvelių geltonumas, visi žalios spalvos atspalviai – ši paletė man patinka. Žinau, kad lietuviškoje tradicijoje yra ryškių spalvų. Pavyzdžiui, liaudies skulptūrėles mėgta dažyti itin ryškiomis spalvomis. Tačiau man gražiausi tie dievdirbių darbai, į kurių kūrimą įsijungė ir antras menininkas – gamta: lietus, sniegas, vėjas“.

Lietuvių tradicijoje buvo tikima, kad paskutiniame per rugiapjūtę nupjautame pėde apsigyvena derliaus dievybė. „Norėčiau, kad mano skulptūros būtų vieta, kurioje gera pabūti, pailsėti, nusiraminti žmogaus dvasiai“, – teigia autorė.

Viktorijos Bitinaitės Stankevičienės žolinių skulptūrų paroda „Saula riduolėla“ skirta Rasų šventei. Skulptūrų pagrindas – saulė, riedanti dangumi.

Apie autorę

Viktorija Bitinaitė Stankevičienė gimė 1973 m. Vilniuje.

1998 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo keramikos menų magistro laipsnį. Žolines skulptūras pradėjo kurti, įkvėpta vaikystės įspūdžių: prosenelė buvo žolininkė, senelis – botanikos profesorius. „Ant senelio stalo būdavo išdėlioti ištisi herbariumai: žiedynai, augalų kotai, lapai, šaknys. Man – mažam vaikui – tai atrodė kaip burtai. Norėjau šią paslaptį atskleisti. Senelis, mokydamas pažinti augalus, sakydavo: „Gal būsi botanikė“. Tėvelis buvo dailininkas. Aš sujungiau abi sritis. Dirbti su žolėm, jas liesti, jas pinti, turbūt yra mano pašaukimas. Tai daryti liepia mano vidinis balsas“, – teigia autorė.

Nuo 2008 m. ji yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. 2009 m. V. Bitinaitei Stankevičienei suteiktas meno kūrėjos statusas. 2008 m. „Šv. Jurgio skulptūrų“' konkurse Veisiejuose ji apdovanota už novatorišką gamtinių medžiagų panaudojimą.

Nuo 1998 m. autorė su savo darbais kasmet dalyvauja įvairiose liaudies meistrų mugėse.

Personalinės parodos:

- 2006 m. Velykinių verbų paroda Vilniaus rotušėje.
- 2008 m. žolės skulptūrų ir verbų paroda „Angelų Velykos“ Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje.
- 2009 m. žolės skulptūrų ir verbų paroda „Gervių šokis“.
- 2012 m. kovo – birželio mėn. paroda ir edukacinės pamokėlės Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje „Žolynų sakmės“. 
- 2012 m. paroda „Žolynų sakmės“ pervežta į Kintų Vydūno kultūros centrą, vėliau į Agluonėnų etnografinę sodybą.