Elektroninis leidinys "Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai" 

Tarnybininkai XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų (didikų) dvaro socialinėje organizacijoje


ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>

 Dr. Eugenijus Saviščevas

Vilniaus universitetas


Straipsnio objektas – XV a. antrosios pusės – XVI a. istoriniuose šaltiniuose minima tarnybininko sąvoka. Straipsnio tikslas – nustatyti tarnybininko sąvokos reikšmės kaitą per XVI a.; apibūdinti tarnybininkų funkcijas bei padėtį Žemaitijos seniūnų namų ūkiuose (dvaruose). Straipsnio metodas – istorinių šaltinių analizė. Išvados: Tarnybininko pareigybė išplito LDK ponų namų ūkiuose XV a. antrojoje pusėje. Iki 1566 m. teismų reformos tarnybininkų viena svarbiausių veiklos sferų buvo susijusi su patarnavimais pono teisme. Po reformos tarnybininkai susiliejo su pono tarnų terpe. Daugiau išvadų – straipsnio gale.

Prasminiai žodžiai: tarnybininkas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ponija, bajorija, namų ūkis, Žemaitijos seniūnai, Kęsgailos, Chodkevičiai.



Įvadas

XV–XVI a. bajorų sodybų urbanistinė raida leidžia spėti permainas ir socialinėje to meto dvaro organizacijoje. Per XV a. pirmąją pusę, išsekus Ordino karinėms galioms ir pasibaigus Lietuvos valdančiosios dinastijos atstovų tarpusavio kovoms dėl sosto, vakarinėse LDK žemėse įsivyravo ilga taika. Tuo metu nemaža dalis šio regiono pilių, o juo labiau bajorų kiemų, buvo perstatomi į vis ryškesnę ūkinę funkciją įgyjančius dvarus. Kaip žinia, XIII–XIV a. pilies sociumo pagrindą sudarė kunigaikštis ir jo karių įgula; o kiemo – bajoras ir jo nelaisvoji šeimyna. Iš esmės kiemo pavyzdžiu buvo organizuoti ir dvarai, bet dvaro socialinė sąranga buvo kiek margesnė. Nuo XV a. antrosios pusės šaltiniuose šalia dvarų šeimininkų ir šeimynykščių vis dažniau minimi tarnybininkai (rus. служебник; lenk. służebnik; lot. servitor, famulus, ministerialis)1. Per XVI a. ši sąvoka dažnai vartota pramaišiui su tarno sąvoka, o nuo XVII a. pradžios ėmė trauktis iš raštų kalbos.

Kartais istorikai, stengdamiesi išvengti bereikalingų ginčų dėl terminijos vartojimo, socialinę dvaro istoriją siūlo nagrinėti plačiame namų ūkio kontekste. Namų ūkis čia suvokiamas, kaip universali hierarchizuota socialinė organizacija, turinti bendrą ūkinę bazę. Kitaip tariant, socialiniu požiūriu, namų ūkis – tai ūkio savininkas (toliau – ponas), jo šeima, nelaisvoji šeimyna ir laisvieji žmonės, laikinai susisaistę su ponu tarnystės sutartimis. Pastarojo komponento bene plačiausiai paplitusi kategorija – tarnai. Tad norėdami išsiaiškinti tarnybininkų padėtį pono ūkyje visgi privalome ją sieti su platesne tarnų kategorija. Detalesniems tyrimams, be abejo, patogesni labiausiai išplėtotų (plačią ūkinių ir socialinių resursų bazę turėjusių) valdovų ir diduomenės namų ūkio pavyzdžiai. Beje, jų įtakoje ir formavosi atskiroms epochoms būdingi namų ūkio modeliai, kuriuos pagal savo galimybes stengėsi įgyvendinti smulkesnė bajorija. Todėl čia plačiau paanalizuosime XVI a. Žemaitijos seniūnų Kęsgailų ir Chodkevičių namų ūkių organizacijas2.

Namų ūkio organizacijos požiūriu XVI a. epocha Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, pasižymėjo pereinamuoju pobūdžiu. Viena vertus, ją tebeįtakojo viduramžiška tradicija, tačiau tuo pat metu kai kuriuose regionuose ryškėjo naujos raidos tendencijos. Ir vienu, ir kitu atveju namų ūkio raidą ypač veikė valstybės raida. Viduramžiais, smarkiai susiskaldžius aukščiausiajai (valstybinei) valdžiai, valdovų ir diduomenės namų ūkiai pasižymėjo dideliu karo tarnų skaičiumi3. Nuo XVI a., stiprėjant kai kurių valstybių centralizacijai, valdovai stengėsi palaužti diduomenės namų ūkio sukarintas struktūras4. Ten, kur tai pavykdavo – kilmingųjų namų ūkio raida įgydavo kitokį kryptingumą: diduomenė labiau išplėtodavo ūkio administracinį ar reprezentacinį aparatus5. Bet kuriuo atveju didiesiems namų ūkiams visada reikėjo plataus pagalbinio personalo, kuris grupavosi į skirtingas funkcijas vykdžiusius namų ūkio padalinius (substruktūras). Kiekvieną tokį padalinį sudarė nevienodomis sąlygomis (su nevienoda atsakomybe ir nevienodu pavaldumo laipsniu) „įdarbinti“ žmonės, padėję ponui vykdyti administracinę, teisminę, ūkinę, karinę, reprezentacinę ar kokią kitokią veiklą. Vykdydami savo pareigas šie žmonės beveik neturėjo galimybės susirinkti kartu vienoje vietoje ir pasireikšti kaip vientisa organizacija. Todėl rašytiniai šaltiniai dažniausiai teikia žinias tik apie pavienius pono vietininkus, įgaliotinius, atstovus ar tiesiog „tarnus“, nepaaiškindami jų santykio su pono dvaru6. Žinoma, aiškindamiesi šiuos santykius galime pasinerti į kurio nors didiko dvaro tarnų vardinio sąrašo analizę. Tačiau tokio darbo rezultatas būtų tik chronologiškai ir erdviškai riboto fenomeno aprašymas. Tuo tarpu stambesnių dvaro struktūrų, tokių kaip tarnybininkai, raidos tyrimas leistų faktologinės medžiagos pagrindu suformuoti epochai būdingos bajoro (didiko) namų ūkio sąrangos idealųjį tipą, kuris tuo pačiu išryškintų ir ateities tyrimų horizontus.



Bendra tarnybininko charakteristika

Tikėtina, kad rusėniškas tarnybininko (служебник) terminas yra XV a. viduryje į LDK teismų organizaciją įsiliejusio chronologiškai ankstyvesnio lenkų kalbos termino (służebnik) skolinys7. Šis terminas lenkų rašytiniuose šaltiniuose pasirodė XIV a. pabaigoje, kur pirmiausia buvo pavartotas verčiant Biblijos motyvais parašytus lotyniškus tekstus. Čia jis atitiko lotyniškus terminus famulus, minister, puer, reiškusius tarną, arba tą, kuris patarnauja. XV a. Lenkijoje służebnik terminas prigijo specifinėje teismų organizacijos kalboje, kur reiškė teisėjo pagalbininką, arba jo tarną, įgaliotą vykdyti žemesnio rango teismo pareigūno funkcijas (lot. primum iudicis administer). Vėliau tokios funkcijos buvo susietos su vaznio ir, taip vadinamo, žvelgūno (vižo) funkcijomis8. Bene svarbiausia, kad ir LDK XVI a. pradžioje, žemesnio rango teismo pareigūnai žvelgūnai, diečkai (децкий), įvesdintojai (увязчые) irgi įvardijami kaip ponų (vaivadų ir teisminių seniūnų) tarnybininkai9.

Toks ankstyvosios tarnybininko reikšmės tamprus ryšys su teismų organizacija nėra atsitiktinis. Iki XVI a. vidurio Lietuvoje nebuvo luominės savivaldos pagrindu formuojamų teismų. Teismai organizuoti per valdovo įgaliotus privilegijuotus bajorus – ponus (vaivadas ir seniūnus), kurie patys buvo pavaldūs tik valdovo teismui. Ponų teismo pagalbinį personalą sudarė iš pono resursų išlaikomi žmonės, t. y. tarnai10. Pono išskirtinė teisė teisti bajorus, pagalbinį teismo personalą (pono namų ūkio atstovus) stumtelėjo į viešąją bajorų gyvenimo sferą. Matyt, tai ir paveikė pono teismo pagalbininkų atrankos kriterijus: nors Pirmojo Lietuvos Statuto 3 skyriaus 16 straipsnio (vienintelis straipsnis šiame Statute, kur paminėtas tarnybininkų terminas) tekstas leidžia suprasti, kad tarnybininkais gali būti skirtingos socialinės kilmės asmenys, tačiau šaltiniai rodo, kad pono teismo pagalbininkai, visgi, buvo bajorai. Toks jų statusas turėjo pridėti svorio pono teismui ir palengvinti jo sprendimų įgyvendinimą. Kita vertus, aukštesnę šių asmenų socialinę padėtį rodo ir tai, jog jie dažnai minimi kaip pono dvarų valdytojai (vietininkai arba urėdininkai), pono finansiniai agentai, pasiuntiniai specialioms užduotims, pono prokuratoriai teismuose (посланец, помочник, поручник, умоцованый, прокуратор, речник)11.

Šaltiniuose dažnai paliudytas tarnybininkų darbas su pono popieriais (sąskaitomis, inventoriais ir registrais, skolų raštais ir t. t.) bei pono interesų atstovavimas teismuose ir kitose valstybinėse institucijose rodo, kad tarnybininko veiklai buvo svarbūs gebėjimai skaityti, rašyti, skaičiuoti ir išmanyti viešosios teisės procedūras. Kita vertus, šios kategorijos pono namų ūkio atstovais buvo labai pasitikima. Dėl to ponas turėjo būti suinteresuotas giliai integruoti tarnybininkus į savo namų ūkio struktūras. Tačiau tokiu atveju ponui tarnybininko bajoriška kilmė (implikuojanti bajoriškas laisves ir privilegijas) buvo greičiau kliuvinys nei vertybė. Ši padėtis dar aiškiau buvo juntama vidutiniosios bajorijos namų ūkiuose. XVI a. sekdami ponija tarnybininkais „apsistatė“ ir turtingesni bajorai. Šiame bajoriškos visuomenės lygyje, socialinių skirtumų tarp pono ir jo tarnybininko nebelikdavo; skirtumai buvo tik ekonominiai. Turtingesnis bajoras, plėsdamas savo privatų ūkį, turėjo ieškoti kvalifikuotų pagalbininkų (ūkiui administruoti, ryšius su viešosiomis institucijomis palaikyti ir pan.), sąlyginai pigiai pardavinėjusių savo gebėjimus. Raštingas, bet neįtakingas ir, dažniausiai, neturtingas, t. y. ant bajoro statuso ribos balansuojantis asmuo, už teikiamą atlygį buvo pasiruošęs paklusti to paties socialinio statuso atstovui, bet, žinoma, stengėsi išsaugoti bajoriškumą. Toks jėgų balansas numatė gana dažną pono ir jo tarnybininko interesų išsiskyrimo galimybę.

Pono ir tarnybininko santykį kiekvienu kartu apsprendė personalinis susitarimas, įgijęs paprotinės teisės normomis reglamentuoto kontrakto pavidalą. Pats kontraktas, matyt, buvo sudaromas viešai ir sutvirtinamas, taip vadinamu, „rankos padavimu“ (sukirtimu rankomis) (рукодание). XVI a. antrojoje pusėje paplito šio termino vedinys слуга рукодаиный (rankos tarnas), dažniausia vartotas kaip tarnybininko sinonimas. Viešoji teisė (Lietuvos Statutai) pono–tarnybininko santykių iš esmės nereguliavo. Tik į Antrąjį Lietuvos Statutą buvo įtrauktas straipsnis, aiškiai atribojęs tarnybininko privačią veiklos sferą nuo tarnybinės. Tuo atveju, kai tarnybininko statusą turintis asmuo vykdė privačią veiklą, jam buvo taikomos viešosios teisės normos. Atvejais, kai tarnybininkas viešumoje vykdė pono pavedimus, jis nebebuvo pavaldus valstybės teismams ir paklusdavo tik pono namų teismui12. Pono teismui tarnybininko atžvilgiu buvo suteikti labai platūs įgaliojimai, leidę skirti kūno ir net mirties bausmę13. Iš pono jurisdikcijos buvo eliminuota tik teisė teisti tarnybininką kilmės bylose. Ši prerogatyva buvo rezervuota valdovo teismui. Tad tarnyba ponui buvo suvokiama kaip laikinas, tarnauti einančio asmens prigimtinės socialinės padėties nekeičiantis, statusas. Matyt, todėl kartais tarnybininko ir tarno terminai buvo dirbtinai supriešinami, norint pabrėžti tarnybininko sąlyginai aukštesnę padėtį. Ko gero, buitinėje kalboje dar XVI a. pradžioje nusistovėjo praktika visus viešai poną atstovaujančius asmenis tapatinti su tarnybininkais, tuo tarpu tarno terminas jiems taikytas tada, kada buvo siekiama pabrėžti jų priklausomą padėtį. Bene geriausiai socialinį, o ne pareigybinį, tarnybininkų sluoksnio raiškos atspalvį parodo XV a. Lenkijoje vartotas, o XVI a. ir LDK pasireiškęs tarnybininkės (służebnica, служебница) terminas. Juo įvardijama, iš esmės ponios kambarinė-bajoraitė, ar net augintinė, auklėtinė14.

Įvertinę išdėstytas aplinkybes galime kelti hipotezę apie tarnybininkų statuso kilmę ir raidą LDK. Matyt, dar XV a. pradžioje tarnybininkų grupės ėmė formuotis teisminę valdžią bajorams įgijusios ponijos namų ūkiuose. Tuo metu tarnybininkai iš kitų pono tarnų išsiskyrė savo veikla pono teismuose (t. y. pono viešosios veiklos sfera), tačiau teismo pagalbinio personalo funkcijas jie jau tada vykdė lygiagrečiai su pono namų ūkio administravimo funkcijomis. Taigi galime spėti, kad ankstyvoji LDK tarnybininkų generacija išaugo iš ankstyvesnės, neformaliais kontraktais su ponu susisaisčiusių, tarnų generacijos. Tarnybininko termino aktualizacija šiuo požiūriu reiškė ne naujų socialinių santykių klostymąsi, o tik naujų pono namų ūkio funkcijų formavimąsi. XV a. antrojoje pusėje ponijai smarkiai išplėtus savo dvarų tinklą ženkliai išaugo ir tuos dvarus administruoti padedantis pagalbinis personalas. Ne vėliau, kaip XVI a. pradžioje tarnybininko terminas buitinėje kalboje imtas taikyti visiems viešumoje veikiantiems pono tarnams. Šis procesas vyko lygiagrečiai su ponijos sluoksnio įtakos augimu, ponų veiklos sferų plėtra ir būtinybe būti atstovaujamiems tuo pačiu metu daugybėje vietų. Štai kodėl po 1564–1566 m. teisminės reformos, panaikinusios ponų teismą, tarnybininkų sluoksnis ne tik kad neišnyko, bet net dar labiau plėtėsi. Regis, XVI a. paskutiniame trečdalyje smarkiai sumažėjo LDK bajorų galimybės įsitvirtinti valdovo dvare (gauti valdovo dvarionių ir tarnybininkų tarnybas), ypač po to, kai per paskutinius kelioliką amžiaus metų seimai apribojo valdovo domeną. Todėl nemaža dalis pakankamai aukštos kilmės bajorų plūstelėjo į didikų namų ūkius, neretai derindami šią tarnybą su valstybinėmis ar pavieto lygio pareigybėmis. Nors dauguma jų vykdė tipiškas tarnybininkams funkcijas, tarnybininko „titulas“, matyt, juos žeidė, todėl viešumoje jo imta vengti. Kita vertus, smulkūs bajorėliai, tarnavę didikų ir turtingesnės bajorijos dvaruose, dar aiškiau buvo išstumti iš viešosios veiklos sferos į patriarchaliniais principais valdomą pono namų erdvę. Be abejo, tai reiškė tarnybininkų priklausomybės nuo pono didėjimą, ką ir rodo Antrojo ir Trečiojo Lietuvos Statutų normos. Turbūt dėl visų šių priežasčių tarnybininko terminas ėmė trauktis iš buitinės kalbos, užleisdamas vietą tarno terminui.



Pono namų ūkio organizacijos principai

Ieškant tarnybininko padėties pono dvaro struktūroje, pravartu atkreipti dėmesį į esminius pono namų ūkių organizacijos principus. To meto LDK didikų ir bajorų namų ūkio patriarchalinė prigimtis nekelia abejonių. Tad pono šeimos, giminės, ūkio ir viešosios veiklos sferos čia visad buvo tampriai susipynusios ir net susiliejusios. Plačios žemėvaldos valdymas ponijai kėlė gausybę ūkio administravimo problemų. Žinoma, ponui geriausia būtų buvę asmeniškai prižiūrėti savo ūkį ir tuo pat metu dalyvauti valstybės politiniame gyvenime. Bet tai reiškė, kad jis turėjo nuolat keliauti įveikdamas didelius atstumus tarp nuosavų dvarų bei vietų, kuriose vykdė viešąsias funkcijas: valdovo dvaro, pavietų teismų; karo stovyklų; laikytojo teisėmis valdomų dvarų. Akivaizdu, kad XVI a. suderinti asmeninio žemėvaldos administravimo ir viešosios veiklos dauguma ponijos atstovų tiesiog nebeįstengė. Todėl kuo toliau, tuo labiau ryškėjo tendencija pono valdžią vykdyti per tam tikroje veikloje besispecializuojančius pono įgaliotinius. Pastarųjų veiklos sferos leidžia kalbėti apie pakankamai autonomiškų pono namų ūkio padalinių (substruktūrų) egzistavimą: 1) privačios žemėvaldos administracija; 2) pono teismo pagalbinis personalas; 3) laikinai valdomų valdovo valdų (ūkinių seniūnijų, laikymų) administracija; 4) karinė organizacija (pono vėliava) ir 5) pati svarbiausia – namų ūkio centrinė organizacija arba dvaras siaurąja prasme. Galbūt, tokių padalinių galima aptikti ir daugiau (pvz., bažnytinio patronato ir pan.), bet apie jų egzistavimą ir veiklą gali parodyti tik specifiniai šaltiniai.

Tarnybininkai visuose minėtuose pono namų ūkio padaliniuose sudarė tik viršutinį, veiklųjį sluoksnį. Jie jungė sandaros savitumais pasižymėjusius, neretai išformuojamus ar tik laikinai veikusius, paskirus namų ūkio padalinius su pono asmeniu. Tuo tarpu kiekvieną namų ūkio substruktūrą sudarė labai margi socialiniai elementai: asmeniškai laisvieji, tačiau pono žemėje gyvenę tarnai (pvz., bajorai keliuočiai), nelaisvieji pavaldiniai, įvairūs algininkai-specialistai ir pačių tarnybininkų tarnybininkai. Visų jų veikla reiškėsi aiškiai apibrėžtame namų ūkio sektoriuje. Tarnybininkų (ypač centrinio pono dvaro) veiklos sferos nebuvo aiškiai apibrėžtos ir pasižymėjo ryškia konversija: netgi tokie specializuoti tarnybininkai kaip raštininkai ar ekonomai (szafarz) su pagrindine veikla dažnai vykdydavo ir papildomas funkcijas. Kiekvienu kartu tarnybininko veiklos sferos išplėtimas ar susiaurėjimas priklausė nuo asmeninio ryšio su ponu intensyvumo. Tuo tarpu pats ryšys turėjo ryškų etinį (pasitikėjimo–ištikimybės) atspalvį. Aiškiausiai tokie santykiai buvo matomi centrinėje namų ūkio organizacijoje – centriniame pono dvare15. Vientisumą šiam padaliniui suteikdavo bendras gyvenimas pono pašonėje, tuo pačiu numatęs ir nuolatinį keliavimą su ponu. Beje, toks judėjimas nebuvo paprastas, nes kartu vežiota ir didžioji kilnojamo turto dalis16. Todėl dvaro (socialine prasme) judėjimui iš vietos į vietą dažnai buvo rekrutuojamos ir papildomos jėgos, įėjusios į pono palydą17.


Šiame padalinyje labiausiai buvo išplėtotos pono asmenį aptarnaujančios struktūros. Šalia nekilmingų tarnų ir nelaisvųjų šeimynykščių (besirūpinusių arklių priežiūra, maisto ruošimu, skalbiniais ir pan.) čia aiškiai išsiskyrė dažniausiai kilmingi kamarininkai, rūpinęsi pono ir ponios privatumo išsaugojimu: riboję galimybes laisvai įeiti į ponų gyvenamąsias patalpas; regis, budėję šalia ponų dieną ir naktį18. Moteriškoji pono dvaro dalis, matyt, dėl uždarumo labai fragmentiškai atspindėta XVI a. šaltiniuose. Tačiau net iš to, ką šaltiniai mums teikia, aiškėja, kad čia nuolatos veikė ponios tarnybininkės, t. y. ponios pagalbininkės-įgaliotinės. Tiesa, jų veikla, matyt, beveik neišeidavo už pono dvaro vartų.

Dvaras vykdė ir tam tikrą edukacinę funkciją: moteriškoje dvaro pusėje dažnai buvo auklėjami mažamečiai ponų vaikai, merginos giminaitės ir globotinės, o pagrindinėje (vyriškoje) – buvo auklėjami jaunieji pono giminaičiai ir globotiniai. Visai tikėtina, kad dalis auklėtinių (ir merginų, ir vaikinų) vėliau įsitvirtindavo dvare kaip tarnybininkai. Kita vertus, viena iš esminių pono prievolių, tarnaujančių ir globojamų asmenų atžvilgiu, buvo pasirūpinti jų vedybomis19.

Skaitytojas, kuriam smulkių istorinių faktų konkretybė kelią žiovulį, ties šia vieta gali baigti skaitymą arba pereiti prie išvadų. Tiems gi, kuriems istorikų braižomi teoriniai modeliai ir idealių tipų schemos be istorinės konkretybės yra bespalvės, bekvapės ir beskonės, smalsumui pasotinti siūlau istorinių faktų žlėgtainį.



Kęsgailų ir Chodkevičių namų ūkio organizacija

Detaliau analizuojant XVI a. Žemaitijoje besireiškusių diduomenės dvarų istorinius pavyzdžius, galime pastebėti, kad amžiaus pradžioje veikusi Kęsgailų ir amžiaus antroje pusėje veikusios Chodkevičių namų ūkio organizacijos kiek skyrėsi. Skirtumai aiškiausiai matomi centrinėje namų ūkio substruktūroje. Šiuo požiūriu Kęsgailų namų ūkis judėjo dvaro pareigybių institucionalizavimo keliu, kopijuodamas valdovo dvaro reprezentacinį aparatą: nuo XV a. antrosios pusės rašytiniuose šaltiniuose minimi Kęsgailų dvaro maršalkos ir raštininkai; o XVI a. pradžioje dar ir virtuvininkas, iždininkas20. Pasklaidžius XVI a. pirmosios pusės Lietuvos Metrikos puslapius be vargo būtų galima aptikti šaltinių leidžiančių tvirtinti, jog panašiai buvo organizuoti ir kitų įtakingiausių LDK ponų namų ūkiai.

Nežinia kodėl, bet XVI a. antrojoje pusėje Chodkevičių ir kitų LDK didikų namų ūkio organizacijose tokių centrinio dvaro pareigūnų nominacijų nebeliko21. Įtakingiausios diduomenės aplinkoje matome tik tarnybininkus. Beje, tai labai apsunkina atskirų tarnybininkų įtakos pono aplinkoje supratimą, nes visi jie vadinami tuo pačiu terminu. Galbūt tokia pono dvaro (siaurąja prasme) substruktūros organizavimo tradicijos kaita buvo susijusi su XVI a. viduryje LDK ryškėjusios bajorų „lygybės“ idėja. Išties, maršalkų, iždininkų, virtuvininkų ir pan. pono namų ūkio pareigūnų nominacijose bajorija galėjo įžiūrėti ponijos pastangas išsiskirti iš šlėktos luomo. Kaip bebuvę, pareigybinių nominacijų išnykimas nereiškė pono centrinio namų ūkio padalinio sunykimo.

Nuo XVI a. vidurio šaltiniuose smarkiai pagausėja užuominų apie tarnybininkus kaip pono finansų-ūkio agentus, kurie tarėsi dėl pono skolų grąžinimo terminų atidėjimo; mokėjo mokesčius iš pono privačių ir laikinai valdomų valstybinių valdų į valstybės iždą; mokėjo algas pono kariniams daliniams ir t. t. Vienas iš svarbiausių to meto tarnybininkų užsiėmimų buvo kredito „medžioklė“ pono naudai22. XVI a., ypač antrojoje pusėje, per pasaulį besiritant kainų revoliucijos bangoms, kredito paklausa smarkiai išaugo. Įdomu, kad lygiagrečiai su šiais procesais ponų namų ūkyje pagausėjo tarnybininkų, įkaito teisėmis valdžiusių pono dvarus. Kaip tokie pono–tarnybininko santykiai užsimegzdavo matome iš Jono Chodkevičiaus bandymo padengti 1000 kapų grašių skolą Merkeliui Tuganovskiui. Matyt, neturėdamas lėšų Chodkevičius raštu informavo savo Šklovo pilies vietininką Jurgį Jundilą, nurodydamas arba apmokėti jo skolas, arba perduoti M. Tuganovskiui Šklovo valdas ir vietininko pareigas23. Iš to aiškėja, kad tarnybininkams dažnai tekdavo iš savo lėšų kredituoti poną. Kęsgailų (XVI a. pirmojoje pusėje) aplinkoje tokių pono–tarnybininko santykių dar nematome24.

XVI a. pono namų ūkio karinė substruktūra, regis, pergyveno plėtros laikotarpį. Antai, pagal 1528 m. LDK pašauktinės kariuomenės surašymo duomenis Trakų kaštelionas ir Žemaitijos seniūnas Stanislovas Kęsgaila privalėjo nuo savo valdų suformuoti 371 raitelių būrį, prie kurio pridėjus žmonos Onos Kiškaitės valdas ši privati kariuomenė išaugo iki 617 raitelių25. Kaip rodo Kęsgailų Mstibohovo ir Zelvos valdų organizacijos pavyzdys, pono karines pajėgas sudarė plati karo prievolininkų terpė: kilmingieji bajorai, bajorai keliuočiai, prievolininkai šauliai (taikos metu tarnavę pono miškų ūkio priežiūroje)26. Visiems jiems buvo pono raštais ar žodiniu parėdymu išdalintos didesnės ar mažesnės valdos. Didžiausias valdas, dar ir leno teise, gaudavo kilmingi bajorai, turėję daugiau pareigų pono namų ūkyje27. Regis, tokiu pačiu būdu buvo suformuotas ir Kęsgailų didžiulis valdų kompleksas su centru Platelių pilyje28. Taigi, šiuo atveju galime kalbėti apie viduramžiams būdingą, nors ir nelabai išvystytą, bet, visgi, feodaliniais pagrindais organizuotą struktūrą. Dauguma tokių, prie pono žemės pririštų žmonių, valdas gaudavo šalia pono dvaro, į kurį reguliariai vykdavo atlikti tarnybos. Beje, bajorai keliuočiai šalia karo tarnybos tradiciškai nešioję raštus, tuo pačiu vykdė tarnybininkams artimas funkcijas29.

XVI a. antrosios pusės Chodkevičių namų ūkio karinė substruktūra buvo kiek sudėtingesnė. Pagal 1567 m. kariuomenės surašymą Žemaitijos seniūnas, LDK žemės maršalka, Livonijos administratorius ir etmonas, Platelių ir Telšių laikytojas Jonas Jeronimaitis Chodkevičius buvo suformavęs 360 raitelių ir 240 pėstininkų dalinį30. Be abejonės, kažkuri šių karių dalis buvo gavusi žemėvaldos iš pono. Bet šiuo laikotarpiu ponai, naudodamiesi einamomis viešomis pareigomis, vis dažniau išrūpindavo jam tarnavusiems bajorams ir tarnybininkams valstybinės žemės31, o pavieniams asmenims pavieto, ar net valstybinio lygio pareigybių. Matyt, visa tai didino tarnybos ponui patrauklumą. Šiaip ar taip dar XVI a. pradžioje formavosi paprotys didžiojo kunigaikščio karo prievolininkus bajorus patraukti į pono tarnybą. 1528 m. pašauktinės kariuomenės surašyme užsimenama apie tokius atvejus, kaip iššūkius nusistovėjusiai tvarkai32. Tuo tarpu 1568 m. surašyme tai jau – norma. Todėl nekeista, kad tuo metu didikų būriai šaltiniuose kartais pavadinami tiesiog jų tarnybininkų būriais33. Iš minėto surašymo medžiagos matome, kad pono dvare tarnavo ne tik nepriklausomų bajorų jaunuomenė34, skirtingų pavietų bajorai35, bet ir keli pavieto lygio pareigūnai36. Visi jie asmeniškai stojo po pono vėliavomis, o į valdovo karo tarnybą vietoj savęs siuntę patikėtinius, tarnybininkus ir tarnus. Būtent šios kategorijos tarnai buvo rengiami pono herbo spalvų drabužiais. Todėl tikėtina, kad jie neretai buvo šaukiami į pono palydas. Be to, jau iš kariuomenės surašymų medžiagos aiškėja, kad Jonas Chodkevičius išlaikė savo pinigais samdinių kuopą. Galbūt, dar viena kuopa buvo organizuota privačioms Chodkevičiaus valdoms ginti37.

Pono privačių ūkių administracinės substruktūros formas apsprendė valdų tinklas. Į jį įėjusių paskirų valdų priežiūra buvo patikėta nevienodo rango pono vietininkams, urėdininkams ir tarnybininkams. Vis dėlto, atrodo, šie trys vietininkų įvardijimai nereiškė hierarchinių ar funkcinių skirtumų: neretai tuose pačiuose dokumentuose tas pats asmuo buvo įvardijamas tai pono dvaro vietininku, tai tarnybininku. Nėra visai aišku ir tai, ar tokių dvarų valdytojų padėtis pono namų ūkyje priklausė nuo jų administruojamų valdų dydžio. Jei tokia praktika visgi gyvavo, tai tikėtina, kad egzistavo ir tarnybininkų-vietininkų rotacija brėžusi pono tarnybininkų karjeros kryptį nuo smulkesnių prie stambesnių valdų administravimo. Visgi, detalesnė XVI a. antrosios pusės medžiaga rodo, kad dažnėjo atvejų, kada ponų valdos buvo įkeičiamos jas valdžiusiems tarnybininkams38. Tokiais atvejais tarnybininkai buvo pririšami prie įkeistos valdos ir jų perkėlimas į kitą valdą buvo menkai tikėtinas.

Kęsgailų žemėvaldos tyrimas parodė, kad čia ryškėjo keli didesni valdų kompleksai, prie kurių šliejosi smulkesnės valdos. Bet didžiausią reikšmę turėjo tos valdos, kurių centrai buvo pilys: Plateliai (Platelių pilis, Gintališkės, Kretinga, Palanga, Gargždai, Beržoras); Rakovas (šalia Minsko, XVI a. pradžioje čia pastatyta pilis) ir, turbūt, Kražiai39 (be Kražių miestelio dar Jauniškės, Graužė, Verpėnai, Vaiguva). Didesni valdų kompleksai: Bakštai (nuo 1529 m. atiteko lietuviškajai Kęsgailų šakai); Mstibohovas ir Zelva; Ostrožčycai (įsigijo 1492 m.); Šiaulėnai (XVI a. pradžioje laikinai valdė „žemaitiškoji“ Kęsgailų šaka). Prie šio sąrašo gali būti pridurtos dar kelios smulkesnės valdos ir namai Vilniuje (šalia Šv. Dvasios bažnyčios)40. Kęsgailų valdų tinklas rodo jų galios lauko struktūrą: tai Žemaitija bei Minsko ir Volkovysko pavietai bei kiek ryškesnės valdų sankaupos Ukmergės apylinkėse ir Pietryčių etninėje Lietuvoje. Jeigu Vilnių, dėl valdovo dvaro traukos, laikytume viešosios galios centru, tai XVI a. žemaitiškosios Kęsgailų šakos valdas būtų galima skelti į dvi dalis su ryškiais centrais Kražiuose ir Rakove. Prie jų verta paminėti strategiškai svarbią Mstibohovo valdą, tikusią apsistoti keliaujant į Krokuvą.

Šaltiniai tik retais atvejais mini Kęsgailų valdų vietininkus ir pateikia informacijos trupinėlius apie jų asmenis. Tad nežinome, kaip visos minėtos valdos buvo paskirstytos pono vietininkams, kokios kilmės šie asmenys buvo. Čia apsiribosime vieno geriau dokumentuoto atvejo apibūdinimu. Tarp 1518 m. ir 1522 m. Žemaitijos seniūno Kęsgailos Zelvos vietininku buvo Mikalojus Olenskis41. Tuo pat laikotarpiu tam pačiam ponui raštininku tarnavo ir Stanislovas Olenskis42, tikėtina – Mikalojaus brolis. 1527 m. Stanislovas Kęsgaila S. Olenskiui išskyrė iš Zelvos valdų žemės, nuo kurių tas turėjo siųsti du raitelius į karinį pono būrį43. Tačiau pačiam S. Olenskiui, regis, priklausė nemenka valda Palenkėje Drohičino paviete, nuo kurios 1528 m. jis išrengė 5 raitelių būrį į valdovo pašauktinę kariuomenę44. Olenskio pavardė rodo, kad giminė buvo kilusi iš Drohičino apylinkių (ten pat minimi Оленьскии зимяне). Iš to aiškėja, kad tarnybininkai į Kęsgailų namų ūkį buvo rekrutuojami iš labai plačios erdvės ir kad tarnybiniams ryšiams su ponu susiklostyti turėjo reikšmės tarnybininkų kraujo ryšiai.

Chodkevičių žemėvaldos centrai iki XVI a. vidurio nusistovėjo rusėniškose žemėse: Myša, Lebeda, Svisločė, Grinkai, Gneznaja, Šklovas, Bychovas, Gluskas45. Iki 1545 m., kai tapo žemaičių seniūnu, Jeronimas Chodkevičiuis Žemaitijoje nuosavų valdų neturėjo. Todėl pradėjęs seniūnauti dažniausiai apsistodavo žmonos (Onos Šemetaitės) paveldėtame Šaukėnų dvare46. Vėlesnė giminės žemėvaldos plėtra buvo pažymėta Žygimanto Augusto palankumo Jonui Chodkevičiui ženklais. 1568 m. valdovas Chodkevičiui suteikė Grūstės ir Gintališkių valsčiukus bei Skuodą su 5 Viešvėnų valsčiaus kaimais47. Nuo tada šiame valdų komplekse ryškėjo Skuodo, o kiek vėliau ir Kretingos vaidmuo. Tokių privačių valdų administravimą Chodkevičiai beveik visada sublokuodavo su ilgą laiką valdytų Platelių ir Telšių seniūnijų administravimu48, be to, dažnai perkeldavo savo tarnybininkus iš savo rusėniškų valdų į žemaitiškas ir atvirkščiai49. Giminės dvarų tinklas po 1572 m. įgijo kiek kitą pavidalą. Nuo tada giminės žemėvaldoje iškilo Liachovičių pilies svarba50, kurią J. Chodkevičius gavo mainais iš valdovo už perleistą Siysločę51. Po Jono Chodkevičiaus mirties būtent čia dažniausiai rezidavo jo našlė Kristina Zborovska.

Jau iš pateiktų aukščiau pavyzdžių aiškėja, kad ponų valdomų valstybinių seniūnijų ir dvarų administracija buvo labai tampriai susieta su jų nuosavos žemėvaldos administracija. Beje, Kęsgailų galiai ji turėjo žymiai menkesnę reikšmę nei Chodkevičiams. XVI a. (iki 1532 m.) Kęsgailos valdė tik vieną, tiesa, labai didelę, Žemaitijos seniūniją. Matyt, dar XV a. pabaigoje Stanislovas Jonaitis Kęsgaila bandė perimti visų į ją įėjusių valsčių valdymą, skirdamas į juos savo tarnybininkus. 1522 m. seime tai sukėlė žemaičių bajorijos elito pasipriešinimą, inspiravusį Žemaitijos seniūnijos administracinę reformą: seniūnui pavaldžių valsčių atskyrimą nuo valstybinių tijūnijų. Kadangi seniūnui pavaldžiuose Žemaitijos valsčiuose valstybinių dvarų nebuvo, tai jų administravimas vyko iš seniūno asmeninių valdų per jų urėdininkus ir seniūno tarnybininkus. Todėl tokios administracijos tinklelis greičiau sietinas su Kęsgailų nuosavų dvarų Žemaitijoje tinklu, o jį koordinavo Kęsgailų paliktas seniūno įgaliotinis. Po 1527 m. ši sistema įgijo aiškesnį pavidalą. Seniūno valdžiai buvo palikti: Kražių, Viduklės, Karklėnų, Pavandenės, Medingėnų, Patumšio, Tendžiogalos, Žarėnų valsčiai. Visgi, tai nereiškė, kad prie kiekvieno tokio valsčiaus buvo „pririštas“ specialus pareigūnas. Valsčių administratorių skyrimas ir atleidimas, jų funkcijų ribojimas ar išplėtimas visiškai priklausė nuo seniūno valios52.

Jeronimo ir vėliau Jono Chodkevičių valdomų valstybinių valdų organizacija buvo nepalyginamai platesnė. Be minėtų 8 Žemaitijos valsčių53 valdovas jiems dar buvo suteikęs Vilkijos (valdė dar Jeronimo tėvas Aleksandras Chodkevičius), Platelių ir Telšių seniūnijas. Jonas Chodkevičius (apie 1569 m.) dar gavo Kauno seniūniją su Rumšiškių dvaru, 1571 m. vasario 20 d. Zegvaldo (?) pilį Livonijoje54. Tarnybininkai pono vardu valdę visas šias valdas, matyt, buvo sudarę su ponu kiekvienu kartu specifines sutartis. Visas jas vienijančiu faktoriumi buvo kelių pakopų finansiniai įsipareigojimai: valdovas reikalavo seniūnijos mokesčių administravimo iš seniūno, seniūnas – iš savo skirtų vietininkų ir tijūnų. Kita vertus, valdovas seniūnijas skirdavo didikams už karo metu krašto gynybai išeikvotas asmenines lėšas, o didikas skirstydavo smulkesnes administruojamo krašto valdas savo kreditoriams. Todėl bent vieno veikėjo bandymas išeiti iš tokių santykių rato išvirsdavo į mažesnio ar didesnio masto „buhalterinių“ sąskaitų suvedinėjimą55.

Savo ruožtu pono, o po 1564–1566 m. reformų, pavietų pilies teismų organizacija nubrėžė dar vieną labai ryškią diduomenės viešosios galios bajoriškoje visuomenėje erdvę. Tiesa, čia, matyt, būta pakankamai daug regioninės specifikos. Žemaitijoje bent jau nuo XV a. vidurio buvo nusistovėję, kad teismus seniūnas vykdydavo kartu su vietinės bajorijos atstovais, kurių ratas 1529 m. buvo susiaurintas į jį įsileidžiant tik valstybinių valsčių tijūnus (kaip tarėjus). Bet žemesnę teismo pareigūnų grandį tebesudarė seniūno tarnybininkai (skundus priiminėjo ir seniūno teismo knygas vedė jo paseniūnis56, raštininkai57; pagalbines funkcijas atliko jų tarnybininkai, kaip vižai, vazniai ir pan.). Po reformos Žemaitijos pavieto pilies teismo narius jau tiesiogiai skirdavo seniūnas58. Kadangi oficialią teismo sudėtį sudarydavo pakankamai žinomi bajorai, vienareikšmiškai sunku juos apibūdinti. Pono tarnybininkais iš dalies jie, visgi, buvo, nors ir išlaikydami sąlyginai plačią nepriklausomybę. Įdomu, kad šie, tam tikrą teisėjų kvalifikaciją turintys asmenys, ponui neteikė teisinių paslaugų. Pono atstovai teismuose (prokuratoriai) dažniausiai nebuvo tvirčiau susiję su pono namų ūkio struktūromis, tuo tarpu kai Kęsgailų interesus teismuose dažniausiai atstovaudavo tarnybininkai-urėdininkai59.



Tarnybininko ir pono santykių tipai

Taigi XVI a. galingųjų LDK ponų tarnyboje dažnai būdavo po kelioliką ar kelias dešimtis tarnybininkų. Jų padėtis jau tarnybos sutarties sudarymo laikotarpiu nebuvo vienoda. Kęsgailų (t. y. XVI a. pirmosios pusės) namų ūkyje vyravo smulkūs bajorai, kuriems tarnyba ponui teikė išgyvenimo bajoriškoje visuomenėje šansą60. Chodkevičių (t. y. XVI a. II-osios pusės) namų ūkyje buvo „įdarbinta“ žymiai margesnė bendruomenė. Čia aiškiai išsiskyrė vidutiniosios bajorijos ar žemesnio rango ponijos atstovai: valdovo dvarionis Jonas Kuncevičius, Lydos pakamaris Mikalojus Aleknavičius; Grigorijus Tryzna (regis, jis vėliau tapo valdovo maršalka, o karjeros pabaigoje gavo Smolensko kašteliono pareigybę); Merkelis Šemeta (vėliau tapo Žemaitijos kaštelionu); kunigaikštis Jurgis Borovskis (vėliau – Karšuvos tijūnas); Abraomas Vnučka; Andrius Ilgovskis (vėliau – Šiauduvos ir Viešvėnų tijūnas); Volkovysko pakamaris Jurgis Jundila; LDK vėliavininkas Andrius Valavičius. Ko gero, tai nepilnas sąrašas, bet visi šie asmenys gali būti vadinami „karjeros“ tarnais. Nors jie Chodkevičių namų ūkyje ir užėmė tipiškas tarnybininkų pozicijas, tačiau tarnybininkais vadinami tik sporadiškai. Niekur neužsimenama, kad šie žmonės būtų rankos tarnais ar jų bajoriškos teisės būtų buvusios suvaržytos dėl tarnybos galingesniam ponui. Bet jų kontraktiniai santykiai su Chodkevičiais nekelia abejonių. Tikėtina, kad šie žmonės į tarnybą ponui stodavo kovodami dėl karjeros šansų, todėl paties pono buvo suvokiami greičiau kaip šalininkai, draugai, pagalbininkai, laikini bendražygiai. Tokių asmenų privatus ūkis ir ryšiai, garantavo jiems sąlyginai menką susisaistymą su pono namų ūkiu, sąlyginai plačią veiksmų nepriklausomybę. Tokie pagalbininkai netiko vykdyti didesnio konfidencialumo reikalavusius, subtilesnius ar labiau rizikingus pono planus, galėjusius pakenkti jo pagalbininkų reputacijai. Tam vargu ar tikdavo ir dažniausiai viešumoje veikę tarnybininkai-specialistai. Abiejų šių kategorijų pono namų ūkio atstovai, matyt, greičiau būtų nutraukę ryšius su ponu nei įsivėlę į pavojingas intrigas, galėjusias tapti kliuviniu jų tolimesnei karjerai.

Tuo tarpu žemesnės kilmės, menkesnį asmeninį turtą turėję tarnybininkai dažnai buvo priversti vykdyti visus pono įsakymus61. Atrodo, kad „išgyvenimo“ tarnybininkų grandis pono namų ūkyje galėjo būti pakankamai kaiti. Sudarant tarnybos sutartį ponas tarnybininkui iš karto neužkraudavo sudėtingų ir atsakingų užduočių, todėl ir atlyginimas už jas buvo menkas62. Ilgiau užsilikus pono namų ūkyje keliamos užduotys tapdavo vis sunkesnės. Ilgalaikės kelionės pono palydoje, pono valdų gynyba bei pono priešininkų valdų puldinėjimai nereikalavo didesnės kvalifikacijos, bet vis labiau stūmė tarnybininką į pono glėbį. Pono teikiamos dovanos už tokias paslaugas galėjo būti vis didesnės, bet, tuo pačiu vis didėjo rizika prarasti sveikatą ar net gyvybę. Kartu gilėjo ir tarnybininko susipriešinimas su pasauliu už pono namų ūkio ribos. Pono priešai valia nevalia tapdavo tarnybininko priešais, o tarnybininkas – potencialiu pono priešų taikiniu. Todėl pastovesnės vieno pono tarnybininkų grupės formavosi į solidarias bendrijas su savitu etosu63. Čia lojalumas ponui, kaip išgyvenimo būdas, inspiravo agresyvumą pasauliui už pono dvaro tvoros, dažnai pasireikšdavusį viešosios teisės normų pažeidimais: peštynėmis, plėšikavimu, žmogžudystėmis. Po tokių incidentų tarnybininkai turbūt jausdavosi aplinkybių aukomis64. Bene svarbiausia, jog didesnės grėsmės atvejais jie negalėjo būti tikri, jog ponas juos dangstys nuo bausmės. Todėl nekeista, kad dažnai net pakankamai didelį pono pasitikėjimą turėję tarnybininkai buvo nepatenkinti savo padėtimi ir bandydavo nutraukti tarnybinius santykius: maištavo, grobstė pono turtą, kėlė jam bylas teismuose ar net grasindavo ponui susidorojimu. Lygiagrečiai tarnybininkams patikėtų užduočių vykdymo „improvizacijos“ eskalavo ponų nepasitikėjimą tarnybininkais ir bandymą juos laikyti „už trumpo pavadžio“. Tačiau net teisinės normos, suteikusios ponui didžiulį pranašumą prieš tarnybininką, negalėjo užverti visų kelių į jo išsilaisvinimą. Vienu veiksmingiausių būdų atsikratyti senojo pono tapo pasidavimas kito globai65. Paradoksalu, tačiau visi ponai tokį laisvos darbo jėgos judėjimą suvokė ir stengėsi visuomenei pristatyti kaip išdavystę, lyg patys nebūtų tuo naudojęsi.

Ir vis dėlto ne visi tarnybininkai išsižadėdavo pono. Tai akivaizdžiai liudija šaltinių užuominos apie laiko patikrintus senuosius/vyresniuosius tarnybininkus66. Tarnystės laikui bėgant jie, žinoma, netekdavo „kovingumo“, bet pono vertinami buvo jau už kitas savybes: patikrintą lojalumą, darbštumą67, pono namų ūkio reikalų išmanymą, mokėjimą elgtis su konfidencialia informacija68. Tokiems tarnybininkams nebaisu buvo pavesti ir vaikų globą bei auklėjimą69. Būtent šie tarnybininkai turėjo tapti pavyzdžiu dvaro jaunuomenei. Būtent jie, vardais minimi ponų testamentuose. Būtent jų dalyvavimas ponų laidotuvių procesijose70 turėjo stiprinti visuomenėje tikėjimą mitu apie „ištikimą tarną“ ir „dosnų poną“.



Išvados

Tarnybininko pareigybės išplito LDK ponų namų ūkiuose XV a. antrojoje pusėje. Iki 1566 m. teismų reformos tarnybininkų viena svarbiausių veiklos sferų buvo susijusi su patarnavimais pono teisme. Tačiau tarnybininko pareigas ėję žmonės lygiagrečiai vykdė ir kitas funkcijas pono namų ūkyje. Todėl jau XVI a. pradžioje tarnybininkais vadinti visi aukštesnio rango kontraktiniai tarnai (dažniausiai kilmingi) viešumoje atstovavę poną. Tarnybininkų skaičius namų ūkyje visiškai priklausė nuo pono materialinių ir socialinių resursų (žemėvaldos ir padėties valstybės valdžios organizacijoje). XVI a. Žemaitijos seniūnų namų ūkių sudėties analizė leidžia išryškinti kelias pagrindines tarnybininkų veiklos sferas: administracinę (atskirai privataus ūkio ir laikinai valdomų valstybės seniūnijų), karinę, teisminę. Šios sferos sutapo su pagrindinėmis ponų namų ūkių substruktūromis. Pono tarnybininkai buvo paskirstomi į šias substruktūras, įvertinant jų gebėjimus ir lojalumo laipsnį. Svarbiausia substruktūra buvo suformuota kaip pono dvaras (siaurąja prasme) ir turėjo padėti ponui kontroliuoti kitų substruktūrų veiklą. Iki XVI a. vidurio pono dvaras vystėsi kopijuodamas valdovo dvaro organizaciją. Tikėtina, kad vėliau bajoriškoje visuomenėje paplitus „bajorų lygybės“ idėjai ši tradicija nutrūko. Tačiau tarnybininkų organizacija ir toliau buvo hierarchizuota, nors specialūs titulai nebuvo vartojami. Hierarchijos viršuje buvo tampriausiai su pono asmeniu susiję tarnybininkai, dažniausiai rezidavę pono pašonėje. Dažniausiai jie buvo žemos kilmės (išgyvenimo tarnai) ir beveik visiškai priklausomi nuo pono. Būtent jiems buvo taikyta Antrojo Lietuvos Statuto (1566 m.) norma, numačiusi pono galimybę bausti tarnus net mirties bausme. Hierarchijos žemesniąją grandį sudarė trumpai tarnavę (neilgalaikėms tarnyboms kontraktą sudarę arba pono namų ūkyje neprigiję) asmenys bei nemaža dalis karjeros tarnų. Pastariesiems tarnyba pono namų ūkyje buvo savotiška mokykla ir šansas gauti valstybines pareigybes, pasinaudojus pono protekcija.


Nuorodos

  • 1 Ankstyviausias rusėniškas tarnybininko termino įvardijimas LDK raštuose datuotinas 1486 m. Žr. Lietuvos Metrika, Užrašymų knyga nr. 4 (1479–1491). Parengė L. Anužytė, A. Baliulis. Vilnius, 1998, p. 35, 60 (plg. ten pat, p. 77, 78, 80). Termino perėjimą į rusėnų kalbą iš lenkų normatyvinės teisės kalbos liudija Vyslicos statuto (1347 m.) vertimas į rusėnų kalbą (apie XV a. vidurį). Žr. Акты, относящиеся к истории Западной России. T. 1, Санкт-Петербург, 1846, p. 4–7, 9 (str. 16, 18, 21, 23, 25, 35, 48). Rusėniškų, lenkiškų ir lotyniškų terminų santykius žr. 1501 m. Bielsko privilegijoje. Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 25 (1387–1546). Užrašymų knyga 25. Parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis. Vilnius, 1998 (toliau – LM 25-oji UžK), p. 60. Plg. Pirmasis Lietuvos Statutas, Tekstai senąja baltarusių, lotynų ir senąja lenkų kalbomis. Parengė S. Lazutka, I. Valikonytė, E. Gudavičius ir kt. T. 2, d. 1, Vilnius, 1991, p. 118, 410 (sk. 3 str. 16). Apie tarnybininkų sluoksnį ir jo įvardinimo terminiją viduramžių Europoje žr. Viduramžių žodynas. Sudarė P. Dinzelbacher, vertė G. Sodeikienė. Vilnius, 2004, p. 525. Apie Vokiečių Ordino dvaro struktūrų įmanomą įtaką Lietuvos dvarų raidai neseniai užsiminė R. Petrauskas. Žr. PETRAUSKAS R. Vytauto dvaras: struktūra ir kasdienybė. Iš: Naujasis židinys. T. 1–2, 2003, p. 39–44.
    Lietuvių istoriografijoje pramaišiui vartojami tai tarnybininkų, tai tarnautojų terminai. Čia vartosiu tarnybininko sąvoką, siekdamas atriboti ją nuo šiuolaikinės tarnautojo sąvokos, kuri glaudžiai susijusi su valstybinės veiklos sektoriumi. Tarnybininkų klausimas istoriografijoje tiesiogiai dar nėra tirtas. Tačiau yra ne vienas darbas bent iš dalies nušviečiantis problemą: ЮXO Я. Служебнiкi. Iš: Вялiкае Княства Літоўскае, Энцыклапедыя ў вдвух тамах. T. 2, Мінск, 2006, p. 589; RAGAUSKIENĖ R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis. Vilnius, 2002; AUGUSTYNIAK U. Dwór i klientela Krzysztofa Radziwiłła (1585–1640). Mechanizm patronatu. Warszawa, 2001; СTAPЧЕНКO Н. Стосунки пана і слуги „рукодайного“ в контексті уявлень про вірність і здраду (Волинь та Наддніпрянщина в кінці XVI-першій половині XVII ст.). Iš: Соціум. T. 6. 2006, p. 85–129. Šiame kontekste svarbūs ir istorikų darbai skirti priklausomos bajorijos padėtį tirti: SIENKIEWICZ W., Bojarzy-szlachta i ziemianie w dobrach prywatnych w Wielkim Księstwie Litewskim w pierwszej połowie XVI wieku. Iš Zapiski historyczne. T. 48, zesz. 4, 1983, p. 31–65. ЯКОВЕНКО Н. Украïнська шляхта з кінця XIV до середини XVII століття: Волинь і Центральна Украïна, (antras ištaisytas leidimas) Киïв, 2008, p. 59–73, 271–283. Tam kartui nenagrinėsime tarnybininko santykio su klientine sistema klausimų, kuri neišvengiamai įveltų mus į teorinio pobūdžio diskusiją.
  • 2 Turiu galvoje šių giminių atstovus XVI a. buvusius Žemaitijos seniūnais: Stanislovą (seniūnavęs 1486–1526) ir jo sūnų Stanislovą Kęsgailas (1527–1532) bei Jeronimą (1545–1561), jo sūnų Joną (1563–1579) ir pastarojo sūnų Joną Karolį Chodkevičius (1599–1616).
  • 3 Žr. PRESTWICH J. O. The Military Household of the Norman Kings. The English Historical Review (toliau – EHR). T. 96, nr. 378 (Jan., 1981), p. 1–35; Diskusijos dėl kai kurių J. O. Prestwicho iškeltų klausimų atnaujinimas žr. CHURCH S. D. The Rewards of Royal Service in the Household of King John: A Dissenting Opinion. Iš: EHR. T. 110, nr. 436, (Apr., 1995), p. 277–302.
  • 4 Žr. LACHMANN R. Elite Conflict and State Formation in 16-th and 17-th Century England and France. Iš: American Sociological Review. Vol. 54, No. 2 (Apr. 1989), p. 141–162. RANUM O. Curtesy, Absolutism, and the Rise of French State, 1630–1660. Iš: Journal of Modern History. 52 (September 1980), p. 426–451.
  • 5 HOLT M. P. Patterns of Clientele and Economic Opportunity at Court during the Wars of Religion: The Household of Francois, Duke of Anjou. Iš: French Historical Studies. Vol. 13, No. 3. (Spring., 1984), p. 305–322.
  • 6 Iš čia didelis istorikų susidomėjimas ponų dvariškių ar tarnų sąrašais. Žr. pvz. HOLT M. P. Patterns... LDK diduomenės dvaro tarnų sąrašai atsirado XVII a. Žr. AUGUSTYNIAK U. Dwór...
  • 7 Žr. šio darbo nuorodą nr. 1.
  • 8 Słownik staropolski. T. 8, Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk–Lódź, 1977–1981, p. 307.
  • 9 Pvz., žvelgūnai (vižai): Lietuvos Metrika (1533–1535), 8-oji Teismų bylų knyga. Parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt. Vilnius, 1999 (toliau – LM, 8-oji TBK), nr. 116; 253; Lietuvos Metrika (1542), 11-oji Teismų bylų knyga. Parengė I. Valikonytė, S. Viskantaitė (toliau – LM, 11-oji TBK). Vilnius, 2001, nr. 27. Įvesdintojai: Литовская Метрика. Книги судных дел, (Русская историческая библиотека) (toliau – RIB). T. 20, Санкт-Петербург, 1903, p. 1462, 1463, plg. p. 1087. Diečkai: Метрыка Вялiкага Княства Лiтоўскага, Kнiга запiсаў 28 (1522–1552). Падрыхтавалi В. Мянжынскi, У. Свяжынскi. Мiнск, 2000, nr. 149 ir t. t.
  • 10 Šiuo požiūriu LDK tarnybininkų padėtis skyrėsi nuo Lenkijos, kur žemesnieji teismo pareigūnai greitai pradėti rinkti pavietų bajorų. Šis modelis buvo atneštas ir į LDK Palenkės teritoriją: žr. Bielsko privilegiją LM 25-oji UžK, p. 60.
  • 11 Apie prokuratorius plačiau žr. VALIKONYTĖ I. Prokuratorius XVI amžiaus pirmoje pusėje: bylos šalies pavaduotojas, kalbovas ar „teisingumo riteris“. Iš: Pirmasis Lietuvos statutas ir epocha. Vilnius, 2005, p. 135–151.
  • 12 Apie tai plačiau žr. СTAPЧЕНКO Н. Стосунки... Autorė pono ir jo tarno teisinę padėtį aptaria Antrojo ir Trečiojo Lietuvos Statutų teisinėje sistemoje. Nors Pirmajame Lietuvos Statute plačiau apie tai nekalbama, tačiau pagrindinės pono ir jo tarnybininko santykius reguliuojančios normos buvo susiklosčiusios jau XVI a. pradžioje. Antai teismai atsižvelgdavo į Statute nefiksuotą, bet praktikoje veikusią nuostatą, kad pono tarnas negali liudyti teisme nei už savo poną, nei prieš jį. Žr. Lietuvos Metrika (1522–1530, 4-oji Teismų bylų knyga. Parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt. Vilnius, 1997 (toliau – LM, 4-oji TBK), nr. 363. Ši norma vėliau išplėtota Antrajame (IV sk. 53 str.) ir Trečiojame (IV sk. 78 str.) Lietuvos Statutuose. Čia verta atsižvelgti į Pirmojo Lietuvos Statuto nuostatą, kad ieškiniai dėl tarno nusižengimų turi būti keliami ponui (IV sk. 6 str.) bei į nuostatą, jog tarnas už pono elgesį neatsako (I sk. 7 str.).
  • 13 Žr. Antrojo (III sk. 8 str.) ir Trečiojo Statutų (III sk. 11 str.). Platesnį teisinės tarnybininkų padėties kontekstą žr. СTAPЧЕНКO Н. Стосунки... Mirties bausmės pritaikymo atvejis žr. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, rankraščių skyrius (toliau – LMAB RS), f. 256, b. 3795; pono tarnybininkui įvykdytų kūno bausmių pateisinimas per teismą žr. ten pat, b. 3059.
  • 14 Lietuvos Metrika: Knyga Nr. 51: (1566–1574); Užrašymų knyga 51. Vilnius, 2000, (toliau – LM, 51-oji UžK), nr. 240.
  • 15 Šią sąvoką reikia suprasti kaip socialinį, o ne topografinį fenomeną. Jo centras visad buvo ten, kur asmeniškai buvo ponas.
  • 16 Plg. Lietuvos Metrika (1540–1541). 10-oji Teismų bylų knyga. Parengė S. Lazutka, I. Valikonytė, S. Viskantaitė-Saviščevienė. Vilnius, 2003 (toliau – LM, 10-oji TBK), nr. 178.
  • 17 Paveldėjęs Kęsgailų valdų, Merkelis Zaviša 1591 m. dalį iš jų pardavė Sofijai Vnučkienei. Tarp pastarųjų buvo Šiluvos miestelis su dvaru, kurio žemėje gyveno tarnybiniai bajorai. Jų prievolės apibūdinamos taip: „Повиности тых бояр самых кождого з особни часу потребы военное конем зброино пры почсте ее милости панеи Марковои служити и всякую повинност часу у кождое потребы водле воли ее м(и)л(о)сти полнити“. LMAB RS, f. 256, b. 4201.
  • 18 LMAB RS, f. 16, b. 75, l. 65, 66.
  • 19 Užuomina apie Kęsgailų Kražių dvare gyvenusią globotinę, žr. Lietuvos Metrika (1494–1506) Užrašymų knyga 6. Parengė A. Baliulis. Vilnius, 2007, nr. 587. Apie ponų vykdytą tarnų ir tarnybininkų vedybų politiką: žr. Lietuvos Metrika (1540–1453), 12-oji Teismų bylų knyga. Parengė I. Valikonytė ir kt. Vilnius, 2007, p. 137, nr. 147. Apie ponios įsipareigojimą padėti nuo jaunumės tarnavusiai tarnybininkei ištekėti žr. Vilniaus Universiteto Bibliotekos Rankraščių Skyrius, f. 7, Žemaičių žemės aktų knyga nr. 14600 (1595 m.), l. 249.
  • 20 Apie šių Kęsgailų dvaro pareigūnų santykį su Žemaitijos tijūnijomis žr. SAVIŠČEVAS E. Kęsgailų Žemaitija. Kelios pastabos apie Kęsgailų valdymą Žemaitijoje (1442–1527). Iš: Lituanistica. T. 2 (58), 2004, p. 1–21.
  • 21 Paskutinį kartą 1554 m. Jeronimo Chodkevičiaus aplinkoje minimas jo dvaro maršalka Grigorijus Izidorjevičius Tryzna (žr. LMAB RS, f. 256, b. 3529, l. 208).
  • 22 Ponas dažnai patikėdavo tarnybininkams jo parašu ir antspaudu patvirtintus skolos blankus (mamranus), į kuriuos reikėjo įrašyti tik skolintojo vardą ir paskolintą sumą.
  • 23 LMAB RS, f. 16, b. 45, l. 25. Gali būti, kad minėtas Merkelis (kitur Mykolas) Tuganovskiui buvo dar Jeronimui Chodkevičiui tarnavusio Jono Tuganovskio giminaitis. Tad skolos „genealogija“ gali būti žymiai senesnė.
  • 24 Stanislovo Kęsgailos skolos plačiai pristatytos vienoje iš Lietuvos Metrikos knygų. Žr. Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvas (toliau – LVIA), Lietuvos Metrika, kn. 248 (mikrofilmas).
  • 25 Lietuvos Metrika: Knyga Nr. 523 (1528), Viešųjų reikalų knyga 1. Parengė A. Baliulis ir A. Dubonis. Vilnius, 2006 (toliau – LM, 1-oji VRK), p. 22. Į Onos Kiškaitės valdos sudėtį įėjo plačios valdos valdytos globos teise suteikta jai pirmojo vyro Jono Mikalojaičio Radvilos. Plačiau žr. PIETKIEWICZ K. Kieżgajłowie i ich latyfundium do połowy XVI wieku. Poznań, 1982, p. 43–44.
  • 26 PIETKIEWICZ K. Kieżgajłowie..., p. 113–114. Beje, kartais bajorai keliuočiai lotyniškai vadinami taip pat kaip ir tarnybininkai: servitores expeditionarii alias puthne. Plg. LM 25-oji UžK, p. 199, nr. 139.
  • 27 Stanislovo Kęsgailos raštai, suteikiantys valdas leno teise žr. Morkui Vaitiekaičiui Bakalaurui suteikė valdas iš Kražių dvaro žemių (LMAB RS, f. 256, b. 1712); Martynui Radziminskiui Rėkyvos valdos (ten pat, b. 4139).
  • 28 Užsimina apie tai žr. LMAB RS, f. 256, b. 4201.
  • 29 Galima įtarti, kad keliuočiai greičiau lydėdavo pono tarnybininkus su raštu nei patys veždavo raštą. Nors, žinoma, smulkesnės bajorijos atveju visos pareigos galėjo būti uždedamos keliuočiui. Plg. Lietuvos Metrika: Knyga Nr. 6 (1494–1506), Užrašymų knyga 6. Parengė A. Baliulis. Vilnius, 2007, nr. 440.
  • 30 RIB, t. 33, p. 444, 445.
  • 31 Pvz., žr. Lietuvos Metrika: Knyga Nr. 51 (1566–1574), Užrašymų knyga 51. Parengė A. Baliulis ir kt. Vilnius, 2000, nr. 13. J. Chodkevičiaus tarnybininkas taip įsigijo valdų Viduklės valsčiuje.
  • 32 LM, 1-oji VRK, p. 61.
  • 33 Метрыка Вялікага Княства Літоўскага 1562–1565, Кніга запісаў № 46. Ппадрыхтаваў В. Мянжынскі. Мінск, 2006 (toliau – LM, 46-oji UžK), nr. 4. „И тепере панъ Миколай Техоновъский Кишка, ...тежъ и частокроть служъбу нашу г(о)с(по)д(а)ръскую и земъскую военъную, ... с почътомъ служебъниковъ своихъ ... намъ заслуговалъ и заслугуеть“.
  • 34 Antai pono Mikalojaus Skinderio bajorus į LDK kariuomenę išvedė tarnas, nes pats ponas sirgo, o jo sūnus tarnavo Žemaitijos seniūnui. Kunigaikštienė Žižemskienė nurodė esą jos sūnus pas Žemaitijos seniūną kariu-samdiniu tarnauja. RIB, t. 33, p. 492, 754, 755.
  • 35 Bajorai: iš Naugarduko pavieto žr. RIB, t. 33, p. 811, 814, 816, 830, 834; iš Slonimo pavieto: ten pat, p. 849, 851, 851; iš Vilniaus pavieto: ten pat, p. 554, 555, 565, 566; iš Ašmenos pavieto: ten pat, p. 587, p. 601; iš Ukmergės pavieto: ten pat, p. 609, 615; iš Trakų pavieto: ten pat, p. 649; iš Lydos pavieto: ten pat, p. 754.
  • 36 Valdovo dvarionis Jonas Motiejaitis Kuncevičius RIB, t. 33, p. 512; Lydos pakamaris Mikalojus Stanislovaitis; ten pat, p. 778.
  • 37 Šklovo kuopos 50 pėstininkų, vadovaujamų Petro Borichovskio. LMAB RS, f. 16, b. 39, l. 24. 1563 03 12 d. P. Borichovskio kvitas apie jo kuopai duotą atlyginimą už ketvirtį. 1563 m. P. Borichovskis, tikėtina, Mykolo Borichovskio Chodkevičių Šaukėnų vietininko giminaitis. Atrodo, aukštos kvalifikacijos karys-samdinys buvo Mikalojus Gotšalkas iš Prūsijos, kurį Jonas Chodkevičius „įkalbėjo“ jam tarnauti. LMAB RS, f. 16, Nr. 75, l. 107.
  • 38 1557 m. valdovo teismą pasiekė Trakų kašteliono ir Žemaitijos seniūno Jeronimo Chodkevičiaus byla su jo Svisločės valdos valdytoju Stanislovu Pačkovskiu. Pastarasis kaltino poną, kad tas nenorėjo iš jo priimti Svisločės valdų dokumentų (t. y. nepriėmė atgal jos į valdymą). Chodkevičiaus atstovai teisme tvirtino, kad S. Pačkovskis nugyvenęs tos valdos girią ir nenori padengti pono patirtų nuostolių. Savo ruožtu Pačkovskis pareiškė, kad jis negali pateiktį valdos padėtį liudijančių dokumentų (registrų, inventorių?), nes Chodkevičiaus tarnai viską iš jo pagrobę. Negana to pono įsakymu tarnai išgrobstė visą jo turtą, sulaikė jo šeimą: žmoną sudegino, po ko prie žmonos buvęs vaikas mirė. Valdovo verdiktas: S. Pačkovskis, kaip J. Chodkevičiaus tarnybininkas privalo vykti pas poną, perduoti jam Svisločės valdą (t. y. atlyginti jo valdymo laiku susidariusius tos valdos nuostolius) ir tik po to jis galės kreiptis į valdovo teismą, dėl jam padarytų skriaudų. Po tokio teismo sprendimo J. Chodkevičius pasižadėjo prisiekti, jog pats savo tarnybininko namų nepuolė ir turto negrobstė. O dėl minėto žmonos sudeginimo pareiškė jog nieko nenori sakyti be oficialaus šaukimo į teismą. LVIA, LM, kn. 251 (mikrofilmas), l. 45.
  • 39 Vertinant Kražius, Lietuvos istoriografija pasuko M. Valančiaus nužymėta kryptimi: teigiama, kad pilį 1565 m. čia pastatė Mikalojus Radvila Juodasis. Žr. VALANČIUS M. Raštai. T. 2, Vilnius, 1972, p. 278–279. Tačiau rimtesnės kritikos tokia versija neatlaiko, nes minėtas Radvila Kražius įsigijo įkaito teisėmis prieš pat mirtį. Turbūt pilį čia formuoti pradėjo Kęsgailos nuo XV a. antrosios pusės, kai jų gyvenime Kražiai vaidino kone centrinės privačios valdos vaidmenį.
  • 40 Detalesnį dvarų sąrašą žr. PIETKIEWICZ K. Kieżgajłowie..., p. 99–137.
  • 41 RIB, t. 21, nr. 208, p. 1538.
  • 42 Ten pat, nr. 359, 366, 383.
  • 43 PIETKIEWICZ K. Kieżgajłowie.., p. 113.
  • 44 LM, 1-oji VRK, p. 96, 97. Atrodo tas pats S. Olenskis 1530 m. jau tarnavo valdovui, kaip Grodiščo ir Vysocko (?) seniūnas žr. LM, 4-oji TBK, nr. 488, 489.
  • 45 Chodkevičių dvarų, nuo kurių mokėta sidabrinė už 1564 m., sąrašas (LMAB RS, f. 16, b. 39, l. 25). Tuo metu viena svarbiausių Chodkevičių valdų, matyt, buvo Šklovo pilis. Keli jos valdytojų karjeros atvejai. Jurgis Jundila: 1571–1572 m. Šklovo vietininkas ir Volkovysko pakamaris (ten pat, Nr. 45, l. 25; Nr. 42, l. 49); 1572 m. Jono Chodkevičiaus tarnybininkas (ten pat, Nr. 42, l. 50); 1574 m. kaip Volkovysko pakamaris pardavė Grūstės valsčiaus Sugaudžių kaimą, gautą iš Jono Chodkevičiaus (ten pat, Nr. 76, l. 160); 1580 m. Kristinos Zborovskos Chodkevičienės rašto liudytojas, įvardytas kaip Volkovysko pakamaris (ten pat, Nr. 46, l. 12). Fursa Petrovičius: 1563 m. Jono Chodkevičiaus Šklovo vietininkas ir tarnybininkas (ten pat, Nr. 39, l. 24); 1564 m. Onos Šemetaitės Chodkevičienės ir jos sūnų Jono bei Jeronimo tarnybininkas (ten pat, Nr. 39, l. 27); 1584 m. Chodkevičių tarnybininkas (ten pat, Nr. 49, l. 11); 1590 m. Skuodo ir Grūstės tijūnas (ten pat, Nr. 51, l. 29).
  • 46 Nuo 1546 m. čia vietininkavo Jonas Borichovskis, vėliau tapęs Tendžiogalos ir Patumšės tijūnu LMAB RS, f. 256, b. 3529, l. 104, 242. Kol kas neaiškus jo ryšys su Petru Borichovskiu Jono Chodkevičiaus Šklovo kuopos rotmistru (LMAM RS, f. 16, b. 39, l. 24). Gali būti, kad pastarasis sietinas su tokio paties vardo ir pavardės Drohičino vėliavininku. Šiaip ar taip Borichovskių giminės lizdas LDK XVI a. pradžioje buvo Drohičino paviete Palenkėje. Plg. LM, 1-oji VRK, p. 96.
  • 47 Описание рукописнаго отделения Виленской публичной библиотеки. T. 3, Вильна, 1898, p. 76. Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. T. 2, Kretinga, Skuodas, Šiauliai, Šventoji, Varniai, Veliuona, Viekšniai, Virbalis, Vladislavovas. Sudarė A. Tyla ir D. Žygelis. Vilnius, 1997, p. 63–65. J. Chodkevičiui atiduotos valdos Žygimanto Augusto buvo paveldėtos iš Kęsgailų.
  • 48 Nepretenduodamas į pilną sąrašą, pateiksiu tik kelis faktus. Jeronimo Chodkevičiaus Platelių urėdininkas Ivanas Tuganovskis minimas (LMAB RS, f. 256, b. 3563, l. 24, 30). Jono Chodkevičiaus Platelių ir Grūstės urėdininkas Jonas Olenskis (LMAB RS, f. 16, b. 40, l. 5). Kartais jis vadinamas Platelių tijūnu (RIB, t. 33, p. 855). 1579 m. Skuodo ir Grūstės tijūnu vadinamas Bartošas Grothas (LMAB RS, f. 256, b. 3821), 1590 m. – Fursa Petrovičius (LMAB RS, f. 16, b. 51, l. 29); 1593–1600 m. Jeruzalės kavalierius Mykolas Konarskis (ten pat, Nr. 53, l. 26; b. 88, l. 67) ir t. t.
  • 49 Pora su Žemaitijos istorija susijusių pavyzdžių. Jonas Odachovskis: 1564 m. Jono Chodkevičiaus Žarėnų ir Medingėnų tijūnas (LMAB RS, f. 16, Nr. 39, l. 31); 1582 m. Gintališkės vietininkas (LMAB RS, f. 16, Nr. 75, l. 108; 114); 1584 m. Bychovo urėdininkas (LMAB RS, f. 16, Nr. 49, l. 11). Stanislovas Žukas: 1569 m. Jono Chodkevičiaus tarnybininkas (LMAB RS, f. 16, Nr. 40, l. 37); 1573–1574 m. kaip seniūno tarnybininkas įvesdinęs pono įsakymu apdovanotus bajorus į suteiktas valdas skirtinguose Žemaitijos valsčiuose (LMAB RS, f. 256, b. 4152; LVIA LM, kn. 57 (mikrofilmas), l. 106); 1575 m. – Jono Chodkevičiaus Bychovo vietininkas (LMAB RS, f. 16, Nr. 44, l. 3).
  • 50 1584 m. Liachovičių pilies vietininkas buvo Jonas Monvižas, (LMAB RS, f. 16, Nr. 76, l. 114).
  • 51 LVIA, LM kn. 54 (mikrofilmas), l. 63.
  • 52 Apie žemaičių bajorų konfliktą su Kęsgailomis bei pastarųjų administracijos Žemaitijoje mechanizmus plačiau žr. SAVIŠČEVAS E. Kęsgailų...
  • 53 1564 07 25 d. rašte pateikiamas visas šių valsčių tijūnų korpusas: Kražių – Ivanas Ilgovskis; Viduklės – Martynas Čajevskis; Tendžiogalos – Jokūbas Šemeta; Žarėnų ir Medingėnų – Jonas Odachovskis; Pavandenės ir Karklėnų – Jonas Choružičius; Patumšio – Jokūbas Žickis (LMAB RS, f. 16, b. 39, l. 32). Kai kurie asmenys iš šio sąrašo kituose dokumentuose vadinami Jono Chodkevičiaus tarnybininkais.
  • 54 LVIA, LM kn. 267 (mikrofilmas), l. 324.
  • 55 Vienas iš išskirtinių atvejų: 1570 m. rudenį mirusio Karklėnų ir Pavandenės tijūno Benedikto Juragos našlė pateikė Jonui Chodkevičiui velionio vyro valdytų valdų sąskaitas ir buvo atleista nuo atsakomybės (LMAB RS, f. 16, b. 42, l. 7).
  • 56 Žemaitijos paseniūnio pareigybės nusistovėjo XVI a. 5-ame dešimtmetyje. Chodkevičiams seniūnaujant Žemaitijoje, šias pareigybes ėjo asmenys iš pradžių buvę tarnybininkais, o vėliau neretai tapdavę valdovo valsčių tijūnais (t. y. valstybės pareigūnais).
  • 57 Vienoje 1555 m. byloje raštininku įvardytas Jeronimo Chodkevičiaus tarnybininkas Jonas Tryzna LMAB RS, f. 256, b. 3626, l. 11 v. Plg. LVIA, LM kn. 251 (mikrofilmas), l. 45, kur minimi trys Jer. Chodkevičiaus tarnybininkai Grigorijus, Ivanas ir Andriejus Tryznos.
  • 58 Tai puikiai atsispindi kone kiekvienoje pilies teismo knygų akto paantraštėje: „...перед нами врадниками судовыми кгродскими староства жомоитского от его милости пана Яна Караля Ходкевича [...] старосты кгенералного земли жомоитское на справы судовые в Росеинях высожоными...“. VUB RS, f. 7, 1602–168 m. Žemaičių pilies teismo knyga, nr. 14453, l. 1.
  • 59 Kęsgailų atveju žr. pvz. RIB, t. 21, p. 1462, nr. 149; p. 180, nr. 138. Chodkevičių giminė ilgą laiką naudojosi Fiodoro Jevlaševskio (Teodoro Jevlašauskio?) paslaugomis (1584–1597 m.; LMAB RS, f. 16, Nr. 76, l. 112, 133; Nr. 82, l. 148). Jis neretai būdavo Chodkevičių dokumentų liudytoju (dar ir 1604 m. ten pat, Nr. 64, l. 33), bet tarnybininku niekur nevadinamas.
  • 60 Antai mirus kunig. Ivanui Rezanskiui iš karto trys jo tarnybininkai kreipėsi į valdovą, prašydami valdų (хлебокормленье), nes jų ponui mirus jie nebeteko jo suteiktų žemių. Žr. LM, 8-oji TBK, nr. 212–214.
  • 61 Antai 1603 m., pasak Jono Bielskio skundo, LDK stalininkas Aleksandras Radziminskis buvo pasiuntęs šeimynykščius jį nužudyti. Pasikėsinimas nepavyko, Bielskis buvo tik sužeistas. Žr. VUB RS, f. 7, Žemaičių pilies teismo kn. nr. 14453, l. 192–195; 198, 199.
  • 62 Vilniaus kaštelionui Jurgiui Radvilai tarnavęs tarnybininkas 1533 m. teisme pareiškė: „Я естемъ боярин г(оспо)д(а)ръский, а тобем служил съ сукни и вжо давно есми твою м(и)л(о)сть пожегнал...“. LM, 8-oji TBK, p. 37. Arba 1595 m. žemaičių žemionis Kristupas Žagaila Sikorskis, dalyvaujant teismo pareigūnams iš savo buvusio pono Lukošiaus Ivanovičiaus Ždano „išprašė ranką“, išlaisvinančią jį iš tarnybos. Ponas savo ruožtu iš tarno čia pat paėmė žirgą su balnu, kurį pats jam buvo dovanojęs, teigdamas: „...ижем тобе дал дотул ездат, а иж еси не заслужылъ его, про то яко своего взялъ“. Žr. LMAB RS, f. 256, b. 4314.
  • 63 To paties pono tarnybininkai viens už kitą laiduodavo (рукоемъство) teismuose (LM, 8-oji TBK, nr. 32). Susipešę su kito pono tarnybininkais susitaikydavo be ponų įsikišimo (LM, 10-oji TBK, nr. 94).
  • 64 Plg. LM, 46-oji UžK, nr. 1.
  • 65 Antai Jeronimo Chodkevičiaus Telšių urėdininkas Fiodoras Soroka 1547 04 20 d. (LMAB RS, f. 256, b. 3563, l. 32; LVIA LM kn. 31 (mikrofilmas), l. 147 v.). buvo kaltinamas, kad su ponu neatsiskaitęs pradėjo tarnauti LDK pataurininkiui [Stanislovui Kęsgailai (?)]. Žr. Археографический сборник документов, относящихся к истории Северо-западной Руси. T. 1, Вильна, 1867, p. 156.
  • 66 Šaltiniuose prasprūsta старший служебник sąvoka. Žr. LM, 51-oji UžK, nr. 82. Žilagalvio tarno įvaizdis plg. JEVLAŠAUSKIS T. Atsiminimai. Parengė D. Vilimas. Vilnius, 1998.
  • 67 XVI a. viduryje prie tarnybininko įvardijimo priduriami epitetai: добрый, ростропныи, працовитыи. Lietuvos Metrika,: Knyga Nr. 564 (1553–1567), Viešųjų reikalų knyga 7. Parengė A. Baliulis. Vilnius, 1996, nr. 46.
  • 68 Tarnybininkų turimos informacijos panaudojimo plačias galimybes rodo Jono Chodkevičiaus iniciatyva surašyti Aleksandro Chodkevičiaus tarnybininkų paliudijimai apie jų pono santykį su giminaičiais. Matyt, J. Chodkevičius juos ruošėsi panaudoti teisme dėl turto paveldėjimo. Ivano Olševskio liudijimas: „...то з устъ слышалъ его м(и)л(о)ст(и) пана своего, же ми повяда за шкодили до здоровя моегоб пиятыска часть Липунская, и к тому утыскован его м(и)л(ость) мовичи тым словы же бым поведа радъ росправилъ дом свои, али не могу перед тыми круками, которые се до мене злители ожыдаючи на смерть мою али гдеж бы то пан виленскии приехал жебы, тые круки од мене распудилъ“. LMAB RS, f. 16, b. 45, l. 15. Morkaus Jacyničiaus liudijimas „ознаимую иж межи оншыми розмовами небожчикъ пан староста городенскии, пан Александръ Ходкевич, пан мои, споминат то рачил передомною иж поведа у насъ у Ходкевичов в доме нашомъ постановене и списы такие есть же некажет дедичи потомекъ невестего рожаю на отчызне нашои“. Žr. ten pat, l. 30.
  • 69 Petro Kiškos testamentas žr. Lietuvos Metrika: Knyga Nr. 15 (1528–1538), Užrašymų knyga 15. Parengė A. Dubonis. Vilnius, 2002, nr. 186. Mikalojaus Radvilos testamentas žr. LM, 51-oji UžK, nr. 40.
  • 70 Iš XVI a. vidurio turime kelias užuominas apie tarnybininkų dalyvavimą pono karsto palydose. LM, 10-oji TBK, nr. 74.



ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>

Servitores (Służebniki) in nobels household structure in 16-th century in the Grand Duchy of Lithuania

By Eugenijus Saviščevas

          The position of servitores was found in the lords (or great nobles) household of the Grand Duchy of Lithuania in the second half of the XV century. Prior to the reform of the court of justice in 1566 the major area of servitores activity was closely associated with the service in the lords court of justice. However, individuals occupying the position of servitores at the same time carried out other functions in nobles household. For this reason at the outset of the XVI century all upper-class retainers (mostly nobles) were called servitores. They provided official representation on behalf of the lord. The number of servitores in nobles household completely depended on the lord material and social resources (land owenership and the rank in the state). The analysis of Samogitian elders households makes it possible to reveal some basic areas of the activities of servitores: administrative (taken separately private household and state tenures) military and legal. These spheres of activities coincided with principal substructures of lords households. Lords servitores were appointed to these substructures taking into consideration their skills and the level of loyalty. The principal substructure was formed as the court of lords (in the narrow sense) and had to help the lord control the activity of other substructures. Prior to the middle of the XVI century the lords court had been developing imitating the organisation of the Grand Duke court. With the spread of the idea of equality of nobles it is likely that this tradition stopped existing. But further (in second half of XVI century) the organisation of servitores was of hierarchical origin and continues to exist as such, though special titles were not used. The servitores were positioned on the top of the hierarchy they were closely associated with the personality of the lord and usually lived in the lords court. In most cases they were of low origin and completely dependent on the lord (as a sort of house servants). The noun of the Second Statute of Lithuania (1566) was exclusively applied to them giving the power to lords to punish their servitores, death sentence included. At the bottom of the hierarchy there were individuals who served for a short period (those working on an indenture or the ones who were not suitable for household), as well as career servants. The latter made use of service as a kind of education and a chance to get public offices under the protection of great nobles.


Naujausi pakeitimai - 2010-02-03


© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7131&p_d=94573&p_k=1