A.    Bendros problemos

Daugiau kaip 30 metų autoriui tiriant Lietuvos senuosius kaimus, natūroje užfiksavus kelis tūkstančius senųjų objektų (pastatų, sodybų bei kaimų), parengus dešimtis tomų senųjų kaimų aprašymo (iš viso keliolikos tūkstančių puslapių apimties), pavyko nustatyti nemaža mūsų šalies senųjų kaimų esminių ypatybių. Deja, iki šiol oficialioje apyvartoje vyrauja sovietinės okupacijos dešimtmečiais sukurti ideologizuoti bei politizuoti štampai bei mitai apie Lietuvos senuosius kaimus ir jų dabartinę būklę. Kaip yra iš tikrųjų?

A.1. Senųjų kaimų istorijos bruožai

Nors apie dabartinių (šiandien tebestovinčių) senųjų kaimų ištakas tėra labai nedaug konkrečių duomenų, apytikriai galima nubrėžti jų raidos ypatybes mūsų eros amžiais.

Kaip dabar teigiama, dabartinė Lietuvos teritorija buvo apgyvendinama iš įvairių krypčių atvykstant vis naujų gyventojų grupėms ir jiems maišantis su seniausiais vietos gyventojais, perimant ar atnešant įvairius medžiaginės kultūros elementus. Atvykėliai galop turėdavo prisitaikyti prie savito vietos klimato (gausūs krituliai, vėsūs ir vėjuoti orai, upių potvyniai ir kt.). Taip per šimtmečius klostėsi Lietuvos sąlygoms tinkamiausios būstų formos (pavyzdžiui, šlaitiniai stogai su plačiomis pastogėmis būdavo ne tokie statūs kaip kad kalnuotose kraštuose, bet statesni nei sausesnėse vietose).

Spėjamas lietuvių genčių atsikraustymas VI amžiuje į Lietuvos rytinę dalį, matyt, nulėmė mūsų krašto senųjų kaimų (bei kaimo architektūros) svarbiausią ypatybę – gana ryškią etnokultūrinę ribą tarp Vakarų Lietuvos (dabartinės Žemaitijos su išlikusia archajiškesne kultūra) bei Rytų Lietuvos (dabartinės Aukštaitijos ir kt. su vėliau atneštais modernesnės etnokultūros bruožais). Kiekviename iš šių plotų klostėsi savi etnokultūriniai arealai (Vakaruose maišantis kuršiams, žemaičiams ir kt.; Rytuose atsiskiriant Aukštaitijai ir Dainavai – Dzūkijai).

Šimtmečiais vykusi daugmaž natūrali senųjų kaimų raida (be abejo pertraukinėjama genčių karų, stichinių nelaimių ir t.t.), patirdavo ir įsibrovėlių iš toliau poveikį. Taip I tūkstantmečio pabaigoje – II tūkstantmečio pradžioje pajūryje daugelį kartų lankėsi vikingai – plėšdami vietos gyventojus, bet ir patys ten įsikurdami, palikdami savos kultūros fragmentų.

Istoriškai žymiausios permainos prasidėjo XIII amžiaus pradžioje Dauguvos žiotyse įsikūrus Kalavijuočių ordinui ir pradėjus grobiamuosius žygius į aplinkines baltų žemes, 1252 metais Livonijos ordinui pajūryje įkūrus Klaipėdos tvirtovę – naujų žygių forpostą.

XIII amžiaus pabaigoje prasidėjo reguliarūs Kryžiuočių ordino užkariavimo žygiai iš Prūsijos į Žemaitiją ir Lietuvą, užsitęsę iki pat XV amžiaus pradžios (iki Žalgirio mūšio 1410 metų).

Tie kovų šimtmečiai žymiu mastu nulėmė net ir vėlesnį senųjų kaimų pobūdį.

Ir anksčiau pavienės baltų gentys bei jų junginiai rengdavo tolimus grobimo (vėliau ir užkariavimo) žygius įvairiomis kryptimis, pasiekdami atokias vietoves, iš ten parsigabendami kitų etnokultūrų fragmentų, perimdami kitų patirtį. Tačiau būtent XIII amžiuje prasidėjo visai naujo lygio kultūriniai kontaktai – baltų gentys tiesiogiai ir jau nuolat susidūrė su Vakarų Europos civilizacija, tenykšte technologija bei etnokultūra. Tai galop lėmė senosios baltiškosios etninės kultūros esminę modernizaciją.

Labai daug ką lėmė ir nuo XIII amžiaus prasidėjusių karo žygių organizacinės bei politinės pasekmės. Dalis genčių (sūduviai ir kt.) ar jų dalys pasitraukė iš savo teritorijų, atsidūrusių nuolatinių karo žygių trasose. Ilgai užtrukęs ankstesnių genčių bei giminių kilnojimasis, maišymasis ir kt. XV a. pradžioje stojus taikos metui lėmė jau kitokį etnokultūrinį arealų išsidėstymą, daugiau ar mažiau pasikeitusį ankstesnės etnokultūros (tarp jų ir gyvenviečių kūrimo tradicijų) pobūdį.

Pavyzdžiui, šimtamečiai karai skatino gyvenviečių laikinumą. Nuolat ir nuolat atžygiuojančiųjų grobiamos gyvenvietės, deginami mediniai pastatai neskatino kurtis itin kapitaliai – pastoviai, ištisiems šimtmečiams. Tuo Lietuvoje susiklostančios tradicijos vis labiau skyrėsi nuo Vakarų Europos ramesnių vietovių tradicijų, kur būstai statyti šimtmečiams – daugelio kartų gyvenimui.

Ypatingas fenomenas – 1422 metais nustatytos Melno taika valstybinės sienos tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos pastovumas. Ši valstybinė siena, perkirtusi kai kurias baltų gentis, gyvavo beveik pusę tūkstančio metų, nors abipus jos mainėsi ten buvusios valstybės ir jų dariniai. Taip Kryžiuočių ordino valstybę pakeitė Prūsijos kunigaikštystė, vėliau Prūsijos karalystė, vėliau Vokietijos imperija, paeiliui valdžiusios Mažąją Lietuvą. Kitoje sienos pusėje buvo LDK, vėliau Žečpospolita – Dviejų tautų respublika, vėliau Rusijos imperija. Ta valstybinė siena nužymėjo ir skirtingus civilizacinius arealus: Mažoji Lietuva gyvavo kaip Šiaurės Vakarų Europos protestantiškosios germaniškosios – skandinaviškosios civilizacijos dalis, o Didžioji Lietuva – kaip Vidurio ir Rytų Europos katalikiškosios romaniškosios ir slaviškosios civilizacijų dalis. Tokia padėtis per penkis šimtmečius nulėmė etnokultūrinius skirtingumus Mažojoje bei Didžiojoje Lietuvoje (tuo pačiu ir jų kaimų skirtingumus).

A.1. Kaimų raida Didžiojoje Lietuvoje XV amžiuje – 1943 metais

Po 1422 metų kiekvienoje sienos pusėje vyko savi pokyčiai. Taip Didžiojoje Lietuvoje palaipsniui buvo apgyvendinta Užnemunė (Sūduva-Suvalkija), ankstesnių kovų amžiais virtusi mažai gyvenama dykra. Palaipsniui augant ūkiui plėtėsi bei kūrėsi nauji kaimai Žemaitijoje ir Lietuvoje. XVI amžiuje nemažoje LDK dalyje atlikta Valakų reforma, sukūrusi gatvinius-rėžinius kaimus. Tačiau tos reformos nepaliestuose plotuose (Žemaitijoje, miškingoje Dzūkijoje bei kt.) išliko bei vystėsi kitokios gyvenviečių formos. Carinės Rusijos valdymo šimtmečiu faktiškai įšaldžius senuosius socialinius, gamybinius bei kt. santykius (Vakarų Europai jau seniai nebūdingą baudžiavinę sistemą ir kt.), Didžiojoje Lietuvoje ilgiau išliko archajiška gyvensena bei senoviški kaimai. Tik 1863 metais panaikinta baudžiava, krašto ekonominė stagnacija lėmė itin lėtus pokyčius tradiciniuose kaimuose. Labai palaipsniui kūrėsi vienkiemiai, ekonomiškai sustiprėdavo nedaugelis šeimų.

Daug spartesni pokyčiai Didžiosios Lietuvos kaimuose prasidėjo po I pasaulinio karo susikūrus Lietuvos Respublikai: pradėta žemės reforma, skatintas senųjų kaimų skirstymas į vienkiemius, kūrėsi daugiau stiprių ūkininkų. Šie statėsi didesnes sodybas bei pastatus, daugiau lėšų skyrė jų puošimui bei tvarkymui. Valstybės mastu propaguota kaimo modernizacija.

Tokie procesai kur kas anksčiau prasidėjo Užnemunėje (Sūduvoje – Suvalkijoje), kur baudžiava buvo panaikinta dar 1807 metais ir vėliau galiojo ūkiui palankesnės juridinės nuostatos nei Didžiosios Lietuvos kitose dalyse.

Dar kitaip buvo Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, kur nevyko žemės reforma, kur neskubėta senuosius kaimus išdalinti į vienkiemius, kur dar ilgiau nei kitur išliko archajinė gyvensena.

Taip Didžiojoje Lietuvoje iki II pasaulinio karo klostėsi senųjų kaimų kelių lygių etnokultūriniai savitumai:

-       seniausias skirtingumas tarp Vakarų ir Rytų Lietuvos;

-       skirtingumai tarp XVI a. Valakų reformos suformuotųjų gatvinių rėžinių kaimų ir kitų (išlikusių iš seniau, susiklosčiusių vėlesniais laikais);

-       skirtingumai tarp Užnemunės (Sūduvos – Suvalkijos), kur jau XIX a. įsivyravo stambūs bei vidutiniai vienkiemiai, ir likusios Didžiosios Lietuvos;

-       skirtingumai tarp tarpukario Lietuvos Respublikos (kur vyko žemės reforma ir kt.) ir mažai tepakitusio Vilniaus krašto;

-       sudėtingų etnokultūrinių ypatybių kompleksų nulemti skirtingumai tarp Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos, Sūduvos bei tarp šių arealų atskirų dalių;

-       gamtinių sąlygų nulemti skirtingumai (taip išsiskirdavo miškų, paežerių ir pan. kaimai).

A.2. Kaimų raida Mažojoje Lietuvoje XV amžiuje – 1943 metais

Mažosios Lietuvos kaimai. Per šimtmečius karų suniokotoje pasienio zonoje (vadinamojoje dykroje) taikos laikais buvusiose kaimavietėse (patogiose gyvenimui ir verslams) vėl atsikurdavo kaimai. Krašte gausėjant žmonių, vyko vidinė kolonizacija – kūrėsi naujakurių sodybos nuošalesnėse vietose. Visa tai vyko be jokio išorinio reglamentavimo – kaimai atkūrinėti ir statyti pagal senas baltiškas tradicijas. Atskiruose plotuose kūrėsi ir kolonistų iš Vakarų kaimai – formuoti pagal Vakarų Europos tradicijas, išlaikydami savitą struktūrą. Senuosiuose XIII-XV amžių istoriniuose šaltiniuose anuometinės gyvenvietės aiškiai buvo įvardijamos “prūsų kaimais” arba “vokiečių (kolonistų)” kaimais. Taip viename krašte koegzistavo dvi labai skirtingos kaimų rūšys, dvi kaimo gyvenviečių kūrimo bei raidos tradicijos.

Dar kitas Mažosios Lietuvos kaimų ypatybes lėmė jos gamtinių sąlygų specifika. Didelius plotus šiame krašte užėmė Nemuno delta, didžiųjų upių bei jų gausių atšakų pakrantės, Kuršių marių bei Baltijos jūros pakrantės, Kuršių nerijos smėlinga juosta. Ten nuo seniausių laikų kūrėsi žvejų kaimai – nebūdingi Didžiajai Lietuvai, neturėjusiai tiek vandens telkinių.

Potvynių nuolatos užliejamoje Nemuno deltoje palaipsniui kūrėsi pievininkų kaimai – dar vienas Mažosios Lietuvos fenomenas.  Pievininkų sodybos įsikurdavo ant nedidelių kalvelių, potvynių laiku virsdavusių salelėmis. Pievininkai užsiėmė gyvulininkyste – ganydavo gyvulius vešliose pievose, vėliau ir šieno gamyba pardavimui.

Mažojoje Lietuvoje XV – XVII amžiais nevykdytos tokios visuotinės kaimų reformos, kaip kad Valakų reforma Didžiojoje Lietuvoje. Todėl krašte savaimingai klostėsi įvairaus pobūdžio bei struktūrų kaimai (skirtingai nei standartizuoti gatviniai – rėžiniai kaimai Didžiojoje Lietuvoje). Tik Didžiosios kolonizacijos dešimtnečiais XVIII amžiuje valdžia ėmėsi daugiau reguliuoti naujų kaimų kūrimą.

Jau 1807 metais Prūsijoje panaikinus baudžiavą, valstybei vystantis ekonomiškai ir sociališkai, tie pokyčiai ryškiai ir gana sparčiai palietė Mažosios Lietuvos kaimus. Beveik šimtmečiu anksčiau nei Didžiosios Lietuvos kaimuose ten prasidėjo spartūs modernizacijos procesai, labai pakeitę dalį senųjų kaimų. Kartu išlaisvintiems kaimiečiams buvo sudarytos sąlygos kurti naujas sodybas bei gyvenvietes, taip įsisavinant iki tol dar neapgyventus plotus. Taip daugybė gyventojų įsikūrė iškirstų  girių vietose, sparčiai sausintoje Nemuno deltoje.

XIX amžiuje pradėjo klostytis dar vienas Mažosios Lietuvos kaimų fenomenas – pelkininkų  kaimai. Tada skatintas didžiųjų pelkių pakraščių sausinimas, tuose ruožuose kuriantis pelkininkų sodybėlėms. Klostėsi įvairaus dydžio pelkininkų kolonijos su sava struktūra, būdingais pastatais ir kt.

Nors modernizacijos procesai XIX amžiuje – XX amžiaus pradžios Mažojoje Lietuvoje vyko gana sparčiai, tačiau gana natūraliai – be griežtų administracinių nurodymų, revoliucinių – prievartinių pertvarkymų.

Tai lėmė, kad iki II pasaulinio karo pabaigos Mažoji Lietuva pasižymėjo ypatinga kaimų rūšių bei formų gausa. Buvo kopininkų kaimai Kuršių nerijoje, žvejų kaimai pajūryje, kelių rūšių žvejų kaimai prie Kuršių marių ir Nemuno deltoje, pievininkų kaimai paupiuose, pelkininkų kolonijos bei įvairiausių rūšių laukininkų kaimai (nuo senovinių baltiškų kaimų iki modernių naujakurių gyvenviečių). Tad būdingais kraštui etnografinių kaimų pavyzdžiais anuomet galėjo būti dešimtys labai skirtingų kaimų, demonstravusių įvairius raidos etapus bei savitumus.

 

A.3. Senųjų kaimų likimas 1944-1960 metais

Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kaimai iki pat II pasaulinio karo pabaigos esminių pokyčių nepatyrė: buvo išlikusi vis ta pati tradicinė ūkininkavimo sistema, įvairios negandos paliesdavo daugiau pavienius kaimus, karo metų sunkumai dar nepakirto tradicinės gyvensenos bei etninės kultūros pačių pagrindų.

Artėjant frontui iš Didžiosios Lietuvos į Vakarus nuo artėjančios sovietinės kariuomenės bei gresiančių represijų traukėsi turtingesni ūkininkai, įvairūs veikėjai ir kiti. Taip prasidėjo didieji socialiniai pokyčiai kaime, nulėmę ir senųjų kaimų likimą.

Slenkantis karo frontas kai kur žymiau suniokojo atskirų vietovių kaimus bei sodybas. Jau pirmaisiais sovietinės okupacijos mėnesiais prasidėjo represijos, jų metu padegant sodybas ar ištisus kaimus.

Kaimo gyventojų didieji trėmimai, suėmimai ir kt. vis labiau keitė tradicinę kaimų socialinę struktūrą ir pačias gyvenvietes: būdavo apleidžiamos ir suniokojamos pasiturinčių ūkininkų didesnės sodybos, sunaikinami dažnai puošniausi kaimų pastatai, vis labiau iro senųjų kaimų struktūra.

Pradėjus sovietinę kolektyvizaciją, prasidėjo senųjų kaimų esminio naikinimo pirmasis etapas: nusavinti ir dažnai griauti tradiciniai kluonai, svirnai ir kiti ūkiniai – gamybiniai pastatai.

Didžiausiu smūgiu seniesiems kaimams buvo ekonominių – socialinių santykių visiškas pertvarkymas: privačios nuosavybės likvidavimas, tradicinio ūkininkavimo nutraukimas. Pakirtus pačias senųjų kaimų gyvavimo šaknis, jie patys teliko gyvuoti iš inercijos, vis labiau jiems keičiantis, bandant taikytis prie vis naujų egzistavimo sąlygų.

Tuomet buvo pakirstas ir tradicinių kaimų natūralaus atsinaujinimo mechanizmas: palaipsniui likviduotas liaudies meistrų institutas, kaimiečiai (praktiškai nebetekę įprastinių pajamų šaltinių) nebegalėjo tinkamai remontuoti, atnaujinti pastatus bei sodybas, pagal senas tradicijas statytis naujus pastatus savo ankstesnėms reikmėms.

Dar kitaip buvo pokario metais Mažojoje Lietuvoje.

Artėjant frontui absoliuti dauguma senųjų krašto gyventojų pasitraukė į Vakarus. Kai kurie iš pasilikusiųjų buvo nužudyti sovietinių okupantų, kai kas išgyveno. Praktiškai tuščius kaimus niokojo okupantai, gausūs marodieriai iš Didžiosios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos. Iš krašto buvo išvežamos dailesnės pastatų dalys (durys, langai, net tvarkingos lauko išvietės). Daug medinių pastatų, sodybų bei kaimų buvo vandališkai sudeginti. Vėliau pradėtas ištisas senųjų kaimų ardymo verslas: mediniai pastatai ardyti malkoms, mūriniai – plytoms, išvežamoms į naujas sovietines statybas.

Palaipsniui ištuštėjusiame krašte pradėjo kurtis atklydėliai iš kitur. Vėliau Mažosios Lietuvos  apgyvendinimas skatintas sovietų administracijos: atgabenant kolonistus iš Rusijos, raginant persikelti žmones iš Didžiosios Lietuvos. Taip senųjų kaimų liekanose įsikūrė visai kitų tradicijų bei gyvenimo būdo žmonės, kitų etninių kultūrų nešėjai (o ir sovietizuoti elementai, beveik praradę tautinės tapatybės pojūtį). Toks masinis ir staigus gyventojų pasikeitimas buvo pragaištingas Mažosios Lietuvos kaimams, kur neliko ne tik tradicinio gyvenimo būdo, bet ir svarbiausio gyvos etninės kultūros elemento – jos nešėjų.

Tuo Mažoji Lietuva pokariu visiškai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos, kurios apnaikintuose kaimuose dar liko dauguma senųjų gyventojų – tradicijų saugotojų.

A.4. Senųjų kaimų likimas 1960-1990 metais

Įsigalėjus sovietinio žemės ūkio sistemai, pradėti beveik  nesibaigiantys pertvarkymai: daug senųjų kaimų skelbta neperspektyviomis gyvenvietėmis, naujos statybos bei gyventojų aptarnavimas telkti pagrindinėse gyvenvietėse, pradėti didžiulio masto žemių “melioracijos” darbai (šalinant ankstesnės gyvensenos pėdsakus – net ir kapines, trukdžiusius suformuoti didžiulius ir plynus dirbamos žemės masyvus), priimta vienkiemių masinio likvidavimo programa ir t.t. Kartu keitėsi kaimo gyventojų sąstatas: išmirdavo senosios kartos (ilgaamžių tradicijos nešėjos), nepaisydami įvairių apribojimų, daug žmonių stengėsi išvykti į miestus ir susirasti lengvesnį gyvenimą; įsivyravo naujos kartos – įvairiai prisitaikančios prie naujo gyvenimo būdo, vis mažiau paisančios senųjų tradicijų.

Kaimo gyventojų skurdas ir sunkus gyvenimas savaip padėjo išlaikyti dalį senųjų pastatų – vyresnio amžiaus ir kt. žmonės nebepajėgdavo išsikelti į naujasias gyvenvietes, statyti naujus ar perstatyti senus trobesius. Tačiau savaip stabilizuojantis padėčiai Lietuvos kaime, atradus naujus pragyvenimo būdus sovietinėje sistemoje, statyta vis daugiau naujų pastatų – dažniausiai nebepaisant jau nutrūkusių senųjų tradicijų, nebelikus senųjų liaudies meistrų, orientuojantis į valdinės statybos bei miestų pavyzdžius.

Sovietinė totalinio reguliavimo sistema apėmė ir kaimo statybas: pastatai statyti pagal standartinius – tipinius ar valdininkų patvirtintus projektus iš naujų statybinių medžaigų (baltos silikatinės plytos, asbocemento – šiferio plokštė stogams ir kt.). Valdiški naujadarai (didieji neišvaizdūs ūkiniai – gamybiniai statiniai ir kt.) vis labiau keitė dar išlikusių senųjų kaimų aplinką, visą kaimo kraštovaizdį, vis labiau naikinant jo tradicinius bruožus.

Sovietinio “atšilimo” metais pradėtas paminklosaugos vajus, į vadinamųjų istorijos ir kultūros paminklų sąrašus įtraukta ir nemaža senųjų kaimų, sodybų bei pavienių pastatų. Deja, tam gerokai pakenkė anuometiniai politiniai – ideologiniai apribojimai, rimtų specialistų stoka, menkos žinios apie liaudies architektūrą, įvairūs subjektyvūs veiksniai. Todėl paminklais buvo paskelbta net keliasdešimt gatvinių – rėžinių kaimų Rytų Lietuvoje, tuomet Mažojoje Lietuvoje net nebandant įpaminklinti unikalių daržininkų, pievininkų, pelkininkų, laukininkų ir kitų kaimų. Itin netolygiai saugoti ir kitų etnokultūrinių regionų senieji kaimai ir sodybos – nebandant tolygiai aprėpti visas jų rūšis bei kategorijas. Sunykimui paliktos “buožių” sodybos ir pan., taip politiškai – ideologiškai segreguojant paveldą.

Beje, ir vadinamasis architektūros paminklo statusas buvo beveik fiktyvus – beveik nepadėdavo gauti realią paramą ar kt. seniesiems kaimams. Tas statusas tik padėjo daugiau ar mažiau detaliai ištirti vadinamuosius paminklinius kaimus bei pastatus.

Sovietmečio pabaigoje įsivyravo tam tikras stabilumas – senųjų kaimų liekanos nesulaikomai, tačiau gan palaipsniui nyko: vis nauji Lietuvos kaimo pertvarkymo užmojai palaipsniui subliukšdavo, žymiai palietę tik atskiras teritorijas. Tai buvo etnokultūrinių tradicijų pastovaus, bet gana lėto nykimo laikmetis.

A.5. Senųjų kaimų likimas po 1990 metų

Gana staigiai likvidavus daugeliui kaimiečių jau įprastą sovietinio žemės ūkio sistemą, atkūrus privatinę nuosavybę, netikėtai keičiantis daugeliui dalykų, Lietuvos kaime įsivyravo sumaištis, atsiliepusi ir žmonėms ir kaimo architektūros paveldui. Netikrumo ir griuvimo laikotarpiu nukentėjo nemaža senųjų pastatų (pavyzdžiui, sovietmečiu ūkių naudoti, o vėliau apleisti dvarų bei kiti statiniai). Skubota privatizacija, greito pasipelnymo siekimas ir kt. vėlgi niokojo kaimo architektūros paveldą (pavyzdžiui, senieji pastatai būdavo įsigyjami vien nugriovimui – pelnantis iš jų statybinių medžiagų).

Kaip ir anksčiau faktiškai fiktyvia liko paminklotvarkos – kultūros vertybių apsaugos sistema (pati įvairiai pertvarkoma ir menkai ką nuveikusi). Nesurasta jokių efektyvių svertų kaimo architektūros paveldui ir patiems etnografiniams kaimams išsaugoti. Per tuos keliolika metų užfiksuotos tik labai gausios netektys, beveik neaptinkant teigiamų pavyzdžių.

Nutraukus valstybės visuotinę priežiūrą bei globą, pasikliaujant privačia iniciatyva bei ištekliais (kurių realiai beveik nebūta), patirta labai daug nuostolių.

Padėčiai savaip stabilizuojantis, vieniems kaimo žmonėms daugiau ar mažiau prasigyvenant, kitiems visiškai degraduojant, prasidėjo vėl naujas Lietuvos kaimo raidos etapas su naujomis grėsmėmis etnografinių kaimų liekanoms.

Pastarąjį dešimtmetį kaimuose prasidėjo naujų statybų visai naujas etapas. Jei sovietmečio statybas savaip ribojo statybinių medžiagų stoka (vis tos pačios silikatinės plytos ir šiferis), standartinių projektų primityvumas ir pan., tai dabar klostosi visai nauja padėtis. Iš Vakarų ir kt. atvežamos vis naujos netradicinės statybinės medžiagos, projektuotojų peršami ir pačių savininkų matyti (kelionėse, TV laidose) visai kitokio gyvenimo kitokiuose pastatuose pavyzdžiai sparčiai užkariauja Lietuvos kaimą; vizualiai agresyviais, netradicinio pavidalo naujadarais niokodami senųjų kaimų liekanos.

Absoliučiai daugumai kaimo gyventojų atitrūkus nuo senųjų (būtent tai vietovei būdingų) tradicijų, savaip pragaištinga tampa šiandieninė “etnografizmo” mada. Puolama statyti neva senoviško pavidalo statinius bei sodybas, tačiau nebandant sekti būtent tai vietovei būdingais pavyzdžiais. Taip Aukštaitijoje statomi nauji pastatai su efektingais elementais iš Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašte brukami Dzūkijai ar Rytų Lietuvai būdingi pastatai bei elementai. Toks etnokultūrinių tradicijų sujaukimas – ypač skaudi problema Lietuvai. Juk tinkamai panaudojant savininkų – statybos užsakovų iniciatyvą bei skiriamas nemažas lėšas, būtų galima atgaivinti ištisus etnokultūrinius regionus, ten atkuriant būtent toms vietovėms būdingo pavidalo pastatus bei sodybas.

Deja, kol kas tam itin trukdo projektuotojų neišmanymas, sovietmečiu įsišaknijusi panieka etninei kultūrai bei senosioms tradicijoms, ištisų institucijų priešiškumas etnokultūros gaivinimo veiklai, daugelio visuomenės sluoksnių abejingumas tradicinei etninei kultūrai, susiviliojant Vakarų gyvenimo atšvaitais.

B.     Etnografinių kaimų atrinkimo principai

Šiandieninėmis sąlygomis praktiškai atrenkant perspektyvius etnografinius kaimus, būtina atsižvelgti į dvi atrankos kriterijų grupes:

              1.   Strateginiai tikslai,

2.   Lokalinės galimybės.

B.1. Etnografinių kaimų atrinkimo strateginiai tikslai

Lietuvos etnografinių kaimų tinklas turi atspindėti šalies etninės kultūros svarbiausias ypatybes: jos regioninę diferencijaciją (per šimtmečius susiklosčiusius etnokultūrinius regionus), senųjų kaimų funkcinę bei struktūrinę tipologiją, tradicinės etnokultūros susiklostymo istorines aplinkybes, tradicinės baltiškosios etnokultūros pobūdį.

Atspindint regioninę diferencijaciją, būtina daugmaž tolygiai atrinkti galimus etnografinius kaimus tiek Didžiosios Lietuvos visuose etnokultūriniuose regionuose (Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Sūduvoje-Suvalkijoje), tiek ir Mažojoje Lietuvoje.

Atspindint senųjų kaimų funkcinę bei struktūrinę tipologiją, būtina atrinkti visų rūšių bei kategorijų tradicinius kaimus, atsižvelgiant tiek į tenykščius tradicinius verslus (pavyzdžiui, laukininkai, daržininkai, pievininkai, pelkininkai, miškininkai, žuvininkai, kopininkai Mažojoje Lietuvoje), tiek ir į tradicines kaimų struktūras (pavyzdžiui, gatviniai – rėžiniai, kupetiniai, vienkieminiai ir kt. kaimai Didžiojoje Lietuvoje).

Atspindint tradicinės etnokultūros susiklostymo istorines aplinkybes, būtina atsižvelgti, kad senieji kaimai savo pilniausiu pobūdžiu susiklostė XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje. Vėlesnės modernizacijos (pavyzdžiui, dėl tarpukario žemės reformos ir kaimų išskirstymo Didžiojoje Lietuvoje) pradėjo klostyti naujesnius etnokultūros variantus, kurių natūralią raidą brutaliai nutraukė sovietinė okupacija.

Atspindint tradicinės baltiškosios etnokultūros pobūdį, būtina atsižvelgti į šiam etnosui bei regionui būdingą senųjų kaimų pobūdį, jų skirtingumą nuo aplinkinių šalių ar tolimesnių kraštų kaimų.  Savitais etnografiniais kaimais gali būti pripažinti vietinių tautinių mažumų kaimai.

Atsižvelgiant į visus šiuos strateginius tikslus konkrečių kandidatūrų į etnografinius kaimus svarstyme, bus galima sukurti labiau pagrįstą tokių kaimų tinklą, išsaugoti Lietuvos kaimo tradicinės etninės kultūros buvusio įvairialypiškumo atspindžius. Mūsų dienomis (po visų paminėtų netekčių bei tradicinės etninės kultūros degradavimo dešimtmečių) atrinkinėjant etnografinius kaimus, svarstymus teks pradėti nuo konkrečių lokalinių galimybių – tačiau nuolat turint omenyje ir strateginius tikslus.

B.2. Etnografinių kaimų atrinkimo lokalinės galimybės

Praktiškai atrinkinėjant etnografinius kaimus, būtina atsižvelgti į šias lokalines ypatybes: kaimų realią aplinką, kaimų medžiaginį paveldą, kaimų socialinę – ekonominę bazę.

Nagrinėjant kaimų realią aplinką, būtina nustatyti;

-       ar šiandieninė kaimo aplinka išlaikė savo tradicinį charakterį (ar išlikusi senoji žemėnauda ir žemėvalda, ar kaimo aplinkoje bei pačioje kaimavietėje neatsirado netradicinio pobūdžio, vizualiai agresyvių statinių bei įrenginių, esmingai pakeitusių buvusį kraštovaizdį);

-       ar kaimo aplinkoje esama ryškesnių kraštovaizdžio psichologinių – estetinių vertybių, istorinių įžymybių ir pan. (tam tikru mastu kompensuojančių po 1943 metų visų kaimų patirtas netektis);

-       ar esama realių galimybių palaipsniui neutralizuoti kaimo aplinkos defektus bei netektis (pavyzdžiui, atkuriant senosios žemėtvarkos įvaizdį, pridengiant ar rekonstruojant netinkamus aplinkos objektus).

Nagrinėjant kaimų medžiaginį paveldą, būtina nustatyti:

-       ar išliko (bent žymesniu mastu) kaimo tradicinė planinė – erdvinė struktūra;

-       ar išliko vietovės tradicinei etnokultūrai būdingos sodybos ir pastatai;

-       ar esama ypatingai vertingų senųjų pastatų bei jų kompleksų ar kitų objektų (savaip kompensuojančių kaimo netektis);

-       ar esama tradicinei etnokultūrai būdingų statinių bei įrenginių (pavyzdžiui, kaimo kryžiai, senieji ūkiniai įrenginiai ar jų pėdsakai ir kt.);

-       ar išliko būdingi kaimo bei sodybviečių želdiniai;

-       ar perdirbimais ir pan. labai sužaloti išlikę senieji pastatai, ar naujadarai agresyvūs (ar neutralūs);

-       ar esama realių galimybių palaipsniui neutralizuoti defektus, atkurti netektis (pavyzdžiui, atkuriant būdingą kaimo ir sodybų struktūrą, tradicinį pastatų pavidalą, savitus kaimavietės ir sodybviečių elementus).

Nagrinėjant kaimų socialinę – ekonominę bazę, būtina nustatyti:

-       ar dar esama vietinės etnokultūros tradicijų nešėjų (saugančių savo sodybų tradicinį pobūdį, užsiimančių tradiciniais verslais ir amatais);

-       ar esama socialiai aktyvių vietinės etnokultūrinės tradicijos rėmėjų, propaguotojų bei organizatorių (galinčių nulemti viso kaimo tolesnę raidą);

-       ar egzistuoja reali kaimo bendruomenė, ar jos realūs siekiai ir nuostatos palankūs etnografinio kaimo atkūrimui bei tolesniam gyvavimui;

-       ar esama socialinių – demografinių galimybių kaimui toliau išlikti ar atsikurti;

-       ar esama visuomeninio ir kt. intereso išsaugoti bei atkurti būtent to kaimo tradicinį charakterį, rūpintis būtent šia vietove;

-       ar esama ekonominių – ūkinių perspektyvų išlikti tam kaimui, ar ten galimi pakankamai efektyvūs ir tradicinio pobūdžio nepažeidžiantys verslai;

-       ar esama kokių vietinių įžymybių, ryškių savitumų, garantuojančių domėjimasi būtent tuo kaimu, galimus turistų bei kt. lankytojų srautus.

 

 

2004 m. sausio 30 d.

Dr. Martynas Purvinas

KTU Architektūros ir statybos instituto

Architektūros istorijos ir paveldo sektoriaus

vyresn. mokslo darbuotojas,

“Mažosios Lietuvos enciklopedijos”

vyr. redaktoriaus pavaduotojas