Švietimas ir mokslas 

Etninės kultūros ugdytojų rengimo ir kompetencijos įgijimo ekspertizė / Irena Čepienė


Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, aktualus tampa klausimas, kaip išsaugoti tautos tapatumą, jos atsparumą. Mūsų valstybė, kaip ir dauguma Europos valstybių, turi tautinę kilmę, nes valstybingumo pagrindas – tautos istorinė ir kultūrinė patirtis. Lietuvių tauta gali didžiuotis unikaliu kultūros paveldu, kuris reprezentuoja ne tik valstybę, bet ir ją sukūrusią tautą. Tautinio tapatumo išsaugojimą sąlygoja kiekvieno asmens tautinio sąmoningumo branda, vienijanti žmones į tautinę bendruomenę. Tautos išlikimas, jos tęstinumas grindžiamas naujosios kartos tautinės savimonės ugdymu, kuriam priklauso užimti deramą vietą šalia pilietinio ugdymo. Kaip teigia Kembridžo universiteto profesorius H. McLaughlin, susipažinęs su lietuvių tautinio tapatumo išsaugojimo problemomis, "reikalavimas švietimui ugdyti ar bent išsaugoti lietuvišką tautinį identitetą yra pagrįstas" (Terence H. McLaughlin, "Šiuolaikinė ugdymo filosofija", K., 1997. p. 109).

Švietimo įstaigose viena iš prioritetinių ugdymo sričių, padedančių ugdytiniui pažinti savo tautos šaknis – kultūros paveldą ir gyvąją tradiciją, kartu formuotis jo tautinei savimonei, turėtų būti nuoseklus, koncentrinis etninės kultūros (toliau – EK) ugdymas. Jo veiksmingumas labai priklauso nuo ugdytojo pasiruošimo šiam darbui, jo kompetencijos ir savirealizacijos galimybių. Tačiau šiuo metu kai kuriuose visuomenės sluoksniuose vyrauja polinkis lietuvių tautiškumą, tautinę orientaciją vertinti kaip atgyvenas, į praeitį nueinančius dalykus. Tokia nuostata pakankamai ryški net universitetuose – pagrindiniuose jaunimo ugdymo židiniuose ir kvalifikuotų specialistų rengimo kalvėse.

LR Seimo 1999 m. rugsėjo 21 d. priimtame Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme akcentuojama EK vertybių svarba, siekiant išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę, nurodoma, kad Švietimo ir mokslo ministerija ir jai pavaldžios institucijos užtikrina EK pedagogų rengimą, rūpinasi jų kvalifikacijos kėlimu, integruoja EK į įvairių specialistų (pedagogų, kultūros darbuotojų ir kt.) rengimo programas (Žin., 1999, Nr. 82-2414). LR  Seimo 2003 m. birželio 17 d. priimtame Švietimo įstatymo pakeitimo įstatyme teigiama, kad švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę. Svarbiais švietimo tikslais laikoma: perteikti asmeniui tautinės ir EK pagrindus, laiduoti sąlygas asmens brandžiai tautinei savimonei formuotis (Žin., 2003, Nr. 63-2853). Taigi valstybės reglamentuoti dokumentai, pabrėždami EK ugdymo svarbą, įpareigoja pedagogų ruošimo ir kvalifikacijos kėlimo institucijas ypatingą dėmesį skirti EK ugdytojų kompetencijai.

Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) pagrindinių (bakalauro) studijų 2001–2005 m. programų analizė padeda išaiškinti minėtų dokumentų nuostatų realizavimo ypatumus. Programų įvade nurodoma, kad bendrojo išsilavinimo studijų turinys orientuotas į universiteto absolventą, kuris "žinotų lietuvių etninės kultūros pagrindus ir tradicijas, suvoktų jas kaip pasaulio (Europos) kultūros dalį, gebėtų jas puoselėti, saugoti ir perteikti ugdytiniams" ("VPU Pagrindinių (bakalauro) studijų programos", V., 2001. p. 3).

Susipažinus su įvairiuose fakultetuose rengiamų bakalaurų studijų programomis, galima teigti, kad EK skiriamas nepakankamas dėmesys ir tik kai kurių katedrų iniciatyva skaitomas EK kursas (žr. 1 lentelę), studentai plačiau supažindinami su EK vertybėmis, jos ugdymo tikslais, šiuolaikinio interpretavimo, integravimo principais, papildomo, popamokinio ugdymo galimybėmis ir kt. švietimo įstaigose.  

 

   1 lentelė

 

VPU Pedagogikos ir psichologijos fakulteto bakalauro studijų programos EK dalykui

 

 

Studijų programa

 

Kurso pavadinimas

Kreditų skaičius

Semest-ras

Edukologijos (ikimokyklinio ugdymo pedagogikos šaka)

Etninė kultūra

2

7

Edukologijos (pradinio ugdymo pedagogikos šaka)

Etninės kultūros pagrindai

2

6

Muzikos

Etnomuzika (etnikultūra)

2

6

Socialinės pedagogikos

Etninė kultūra

2

2

Etikos

Etninės kultūros, etnoetikos didaktiniai pagrindai

3

1

 

      Kaip matyti iš 1 lentelės, VPU Pedagogikos ir psichologijos fakulteto bakalauro studijų programos su EK dalyku yra penkiose katedrose. Teorinis kursas dėstomas skirtinguose semestruose, todėl jis ne visada derinamas su pedagogine praktika. Kitose VPU pagrindinių (bakalauro) studijų programose EK integruojama į dėstomus dalykus pagal būsimos specialybės profilį (lituanistai, istorikai, sociologai, menų specialybių, darbų mokytojai), tačiau studentai nesupažindinami su EK šiuolaikiniais ugdymo reikalavimais (turinio modeliavimu, atitinkamų metodų parinkimu ir pan.).

Pateiksime EK pagrindų kurso, skirto būsimiems pradinių klasių mokytojams, analizę. Ši disciplina dėstoma 6 semestre (iki 2004 m. – 7 semestre). Paskaitoms skirta 32 val., seminarams – 16 val., savarankiškam darbui – 32 val. Atsižvelgiant į šiuolaikinius reikalavimus ugdyti EK mokyklose, Pradinio ugdymo katedroje parengta Etninės kultūros ir jos ugdymo didaktikos programa Edukologijos studijų studentams. Programos temos analizuojamos paskaitose ir seminaruose, rengiami teminiai projektai, atliekamos konkrečios užduotys. Tačiau tik maža programos dalis gali būti realizuojama per EK skirtas valandas.

Atlikta III ir IV kursų studentų anketine apklausa, kurioje dalyvavo 87 respondentai, išklausę EK pagrindų kursą ir atlikę pedagoginę praktiką pradinėse mokyklose. Pateiktais klausimais mėginta išsiaiškinti jų galimybes susipažinti su EK vertybėmis šeimoje ir mokykloje prieš stojant studijuoti į VPU  ir jų pasirengimą EK ugdymui studijų laikotarpiu. 42 % respondentų atsakė, kad su EK susipažino šeimoje ir mokykloje (integruotos pamokos, papildomas ugdymas, tradiciniai renginiai būrelių veikla), 37 % – tik šeimoje, 20 % – tik mokykloje, 1 % – neturėjo galimybių. Į klausimą, ar pakanka vieno semestro EK kurso (paskaitų, seminarų), ruošiantis etnokultūrinei veiklai mokykloje, neigiamai atsakė 57%, teigiamai – 43%. Atskiru klausimu norėta sužinoti studentų nuomonę, ar pedagoginės praktikos metu jie turėjo galimybę susipažinti su EK ugdymo būdais ir metodais. Neigiamai atsakė 73 %, teigiamai – 27 %. 

Tyrimas rodo, kad didesnė dalis būsimų pradinių klasių mokytojų, pasirinkdami šią specialybę, neturėjo pakankamai išankstinių žinių apie EK, jų studijų programose per mažai skiriama laiko įgyti gebėjimų ir įgūdžių etnokultūriniam darbui su vaikais. Studentai pateikė siūlymus, kokia praktine veikla (stebėjimu ir savarankiškais darbais) norėtų pasitikrinti EK ugdymo patirtį: EK teminės ir integruotos pamokos, papildomo ugdymo renginiai, teminių projektų rengimas ir realizavimas.

EK ugdytojo kompetenciją daug kuo lemia jo nuolatinis mokymasis, kvalifikacijos kėlimas bei persikvalifikavimas. Šis procesas grindžiamas individualia mokytojo iniciatyva, aktyvumu, siekiant kuo daugiau išmokti ir įgyti įgūdžių, kad galėtų gerinti mokykloje vykstantį ugdymo procesą.

       2002 m. atliktas tyrimas padėjo išaiškinti ikimokyklinių įstaigų ir bendrojo lavinimo mokyklų EK ugdytojų kvalifikacijos kėlimo poreikius ir galimybes. Anketos buvo pateiktos 349  švietimo įstaigoms ir gauti 111 atsakymai iš 75 įstaigų. Respondentai nurodo tokio pasyvumo priežastį: mokyklose, kuriose  silpnai vyksta EK ugdymas, vadovybė vengia dalyvauti apklausoje. Kai kurie pedagogai teigia, kad anketinės apklausos padėties nekeičia, todėl nėra prasmės atsakinėti.

Aktyviausiai apklausoje dalyvavo pradinių klasių (30 atsakymų iš 20 mokyklų) ir ikimokyklinių įstaigų pedagogai (29 atsakymai iš 13 darželių). Tyrimo rezultatai padeda susidaryti vaizdą apie pedagogų kvalifikaciją ir jos kėlimo perspektyvas darbo vietose. Pradinių mokyklų EK ugdytojais yra pradinių klasių mokytojai – 80,5 %, muzikos – 13 %, dailės – 6,5 %. 76 % pedagogų turi kvalifikacines kategorijas EK srityje: EK mokytojo, švietimo konsultanto EK turiniui, būrelių vadovo; likusieji 24 % EK ugdymo kvalifikacijos neturi, nors ją pageidautų gauti. Ugdomojo darbo pobūdis ribotas, nes, daugumos respondentų teigimu, situacija pastebimai keičiasi į blogą pusę, mažinamos EK papildomo ugdymo valandos, mažėja būrelių vadovų darbo krūvis ("Kiekvienais metais nesu garantuota, ar bus skirtos papildomo ugdymo valandos, nors EK turėtų būti viena iš pagrindinių mokyklos veiklos sričių"). Ikimokyklinėse įstaigose EK ugdytojos yra auklėtojos –56 %, muzikos (38 %), dailės (3 %), dramos būrelių vadovės (3 %). Nurodomos įgytos EK ugdymo kvalifikacinės kategorijos: švietimo konsultantės EK ugdymo turiniui – 24 %, konsultantės ir ansamblio vadovės – 32 %. Beveik pusė EK ugdytojų kvalifikacinės kategorijos neturi, iš jų 98 % nenurodo, kad tokios kvalifikacijos siekia.

      Iš apklausos duomenų galima spręsti, kur pedagogai įgijo EK ugdytojo kvalifikaciją. Tai Lietuvos pedagogų profesinės raidos centras (PPRC), Lietuvos liaudies kultūros centras (LLKC), Šiaulių universiteto kvalifikacijos institutas, apskričių, rajonų pedagogų švietimo centrai ir kt., kurie organizuoja seminarus, kursus ir suteikia jų dalyviams kvalifikacinės atestacijos dokumentus. Antai PPRC rengia EK įskaitas ir teikia pedagogams Švietimo konsultanto EK ugdymo turiniui pažymėjimus. Apklausos dalyviai, atsakydami į atvirus klausimus, įvardija įvairias kliūtis, trukdančias sistemingai kelti kvalifikaciją: trūksta tęstinių kursų, informacijos apie organizuojamus seminarus. Pasigendama EK ugdymo metodikos ir pedagogų patirties sklaidos, dalyviai per mažai orientuojami į etnografinių regionų tradicinės kultūros savitumą, kvalifikacijos kėlimo išlaidos dažnai nekompensuojamos.

  Susipažinus su kvalifikacinių renginių tematika ir dalyvių kontingentu galima teigti, kad seminarai ne visuomet diferencijuojami pagal EK ugdytojų išsilavinimą, dalykinį pasirengimą, ugdymo patirtį, dirbant su skirtingomis vaikų amžiaus grupėmis. PPRC renginių EK temomis plane 2004 m. numatyta: 1 seminaras ikimokyklinių įstaigų darbuotojams ir pradinių klasių mokytojams, 2 – įvairių dalykų mokytojams, likusieji renginiai ("Tautinio savitumo ugdymas Latvijos mokykloje", "Lietuvių mitologija ir tautos dvasia meninėje raiškoje", "Tradicinių darbų papročiai, darbo samprata folklore, raiška vizualiniame mene" ir kt.) neturi adresato, jų tematika neatitinka sistemingo kvalifikacijos kėlimo reikalavimų.

EK ugdytojų rengimo(si) trūkumai, nepakankama jų kompetencija darbui su vaikais paskatino VPU Pradinio ugdymo katedrą imtis iniciatyvos rengti EK mokytojų specializacijos studijas. Sudaryta EK koordinacinė taryba, įsteigtas Lietuvių etninės kultūros centras, parengtas tokios specializacijos projektas, neakivaizdinių studijų programos modulis. Numatyta, kad specializaciją sudaro 40 kreditų, iš kurių 20 įgyjami dieninėse studijose. Likusieji – EK dalykai įsisavinami kursuose. Šiai programai įgyvendinti numatyta vienerių metų 3 semestrų neakivaizdinės studijos su akreditavimu. Sėkmingai išlaikę EK baigiamąjį egzaminą kursų dalyviai įgyja EK mokytojo specializaciją, kurią patvirtina VPU kvalifikaciniai pažymėjimai. Jie duoda teisę bendrojo lavinimo mokykloje dėstyti EK dalyką ir vesti papildomo ugdymo užsiėmimus.

Jau išleistos dvi EK specializacijos laidos. Kursų absolventai, atsakydami į apklausos atvirus klausimus, gerai įvertino kursų naudingumą, dalijosi mintimis apie praktinį įgytų žinių pritaikymą savo darbe. Štai keletas minčių: "Esu labai patenkinta. Manau, kad programa gerai apgalvota, teoriniai dalykai subalansuoti su praktiniais užsiėmimais. Iškelta daug sumanymų ir idėjų, jomis pasinaudosiu mokykloje" (lietuvių k. mokytoja); "Kursai man patiko ir pateisino lūkesčius. Noriu mokykloje suburti etnografinį ansamblį ir išsireikalauti, kad būtų dėstomas etninės kultūros dalykas" (muzikos mokytoja); "Išgirdau daug naujų dalykų. Praktiškai panaudosiu žinias integruotose pamokose. Įrengsiu etninės kultūros kabinetą" (pradinių klasių mokytoja). Kursų organizatorių įgyta patirtis rodo, kad tai veiksminga priemonė EK pedagogų kvalifikacijai kelti, todėl ir toliau numato tęsti šį darbą.

 

Išvados ir siūlymai

1. Atlikti tyrimai leidžia teigti, kad pedagogų rengimo institucijos per mažai dėmesio skiria EK ugdytojų rengimo kokybei ir kiekybei. Atsižvelgiant į EK ugdymo tikslus, reikėtų iš esmės gerinti įvairių specialybių studentų pasirengimą EK ugdymui.

2. Tyrimai rodo, kad EK ugdymo efektyvumas švietimo sistemoje priklauso ne tik nuo pedagogų kompetencijos, bet ir nuo švietimo institucijų požiūrio į naujosios kartos EK ugdymo reikšmę.

3. EK ugdytojų kvalifikacijos kėlimo įstaigos neturi vieningų reikalavimų pedagogams atestuoti, renginių koordinavimui ir jų kokybei užtikrinti. EK ugdytojų kompetencijos, kuri įgyjama kvalifikacijos kėlimo ir persikvalifikavimo kursuose, klausimą turėtų spręsti Švietimo ir mokslo ministerija.

4. EK ugdymo plėtrą  švietimo įstaigose galėtų užtikrinti Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas strateginis planas ir konkrečios jo realizavimo priemonės.

 

Irena Čepienė

EKGT Švietimo ir mokslo komisijos ekspertė


Naujausi pakeitimai - 2009-12-02




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2232&p_d=40350&p_k=1