Etninės kultūros teisės pagrindai 

Etninės kultūros globos tarybos ekspertai susipažino su Tautinių mažumų ir išeivijos departamento parengtu Lietuvos Respublikos Etninės politikos koncepcijos projektu ir turi jam tokių pastabų ir pasiūlymų:

1. Etninės politikos koncepcijoje etninė politika apibrėžiama kaip „valstybės institucijų sprendimai ir veiksmai valstybės teritorijoje gyvenančių etninių grupių atžvilgiu“ (žr. 2 priedą). Apibrėžimas nustato koncepcijos subjektą – visas valstybės teritorijoje gyvenančias etnines grupes, neišskiriant lietuvių (Lietuviai negali būti priskirti etninei grupei, kadangi Lietuvos valstybės teritorijoje jie sudaro tautą. Tai yra teisinė norma, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje). Ta pati nuostata išreiškiama apibrėžiant ir kitus esminius terminus tautinė (etninė) grupė, tautinė (etninė) mažuma, tautinė (etninė) tapatybė ir kt. Tačiau ši etninės politikos nuostata aptariamame dokumente de facto pakeičiama kita, kuri etninę politiką susiaurina iki tautinių mažumų politikos. Visas dokumento turinys iš esmės skirtas šiam daug siauresniam tikslui – suformuoti tautinių mažumų politikos koncepciją. Todėl tenka konstatuoti, kad dokumento turinys neatitinka jo pavadinimo ir apibrėžimuose nusakytos etninės politikos esmės.

2. Sąvokų tautinė (etninė) grupė, tautinė bendrija, tautinė (etninė) mažuma kaip sinonimų kaitaliojimas dokumente neleidžia tiksliai apibrėžti dokumento objekto, pasidaro nebeaišku, ar autoriai kalba apie etnines grupes, ar apie tautines mažumas, ar apie Lietuvoje gyvenančias tautas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad koncepcijos rengėjai naudoja teisines sąvokas, kurios prieštarauja nacionalinėje teisės sistemoje įtvirtintoms teisės normoms ir nuostatoms. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nacionalinės, o ne daugiatautės valstybės modelis, kuriame lietuviai vadinami tauta, o Lietuva yra jų etninė tėvynė. Kitiems, ne lietuvių kilmės piliečiams, gyvenantiems Lietuvos valstybės teritorijoje, yra suteiktas tautinių mažumų statusas. Todėl dokumente vartojamas Lietuvos tautų terminas yra teisiškai nepagrįstas. Taip pat yra iškreipta sąvoka išeivija, kurią projekto rengėjai aiškina taip: „Lietuvos etninių grupių nariai, gyvenantys už Lietuvos ribų“ (žr. 2 priedą). Tokiu atveju iš šios sąvokos eliminuojami lietuviai, nors tik jie gali būti išeiviais iš Lietuvos, kuri yra vienintelė lietuvių tautos etninė tėvynė. Visiškai nelogiška, kad tautinės mažumos nariai, emigravę į savo tautos etninę tėvynę (pvz., rusai į Rusiją) būtų vadinami Lietuvos išeivija; tokiems emigrantams emigravus į kitas šalis, jie gali būti suvokiami kaip išeivija tik tos tėvynės atžvilgiu, nes tai yra tolygu dvigubai išeivystei. Išimtis galėtų būti suteikta tik toms nuo seno Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms, kurios neturi savo tautos etninės tėvynės, pavyzdžiui, karaimams.

3. Koncepcijoje nė vieno punkto ar papunkčio neskirta lietuvių išeivijai, visiškai nieko nekalbama apie pagalbos priemones Gudijoje, Lenkijoje, Karaliaučiaus krašte gyvenančioms lietuvių bendruomenėms, nors jų padėtis yra daug blogesnė, negu bet kurios tautinės mažumos Lietuvoje. O juk parama šioms bendruomenėms yra vienas iš svarbiausių valstybės uždavinių, kurį valstybė įgyvendina per šiam tikslui įsteigtą Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą. Kadangi valstybės rūpinimasis užsienyje gyvenančia lietuvių diaspora nepraranda aktualumo ir šiandien, todėl koncepcijos rengėjų siūlymas perkelti Tautinių mažumų ir išeivijos departamento pagrindinį veiklos akcentą vien į tautinių mažumų klausimų sprendimą yra nepagrįstas. Tai reikštų, kad Lietuva atsisako remti lietuvių tautos dalį, gyvenančią už Lietuvos valstybės ribų.

Projekte taip pat siūloma „vengti inkorporuoti punktus dėl etninių bendruomenių teisių apsaugos į dvišales Lietuvos ir kitų valstybių sutartis bei susitarimus“ (10.2.2 rekomendacija), nors tai yra vienintelė priemonė užtikrinti lietuvių mažumos kitoje šalyje teises ir valstybinę globą. Šio siūlymo pagrįstumo neįrodo argumentas, kad dvišalės tarpvalstybinės sutartys galėtų pažeisti Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų, neturinčių jas globojančios nacionalinės valstybės (t.y. karaimų, totorių ir čigonų) teises.

4. Koncepcijos rengėjų teiginys, kad Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas turi apimti ir tautinių mažumų etninės kultūros klausimus, atsirado neįsigilinus į reikalo esmę. Iki 1999 m. lietuvių etninės kultūros negynė joks teisės aktas, o tautinių mažumų kultūrų apsauga įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Tautinių mažumų įstatyme ir atskiruose Pilietybės, Švietimo, Visuomeninių organizacijų, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymų straipsniuose bei kituose poįstatyminiuose teisės aktuose. Natūralu, kad šalia tautinių mažumų kultūrų apsaugos turėjo atsirasti ir įstatymas, ginantis 3 milijonų vietinių gyventojų bendruomenės specifinę savo raiškos formomis bei lokalinėmis ypatybėmis lietuvių tautos etninę kultūrą. Būtent etninių kultūrų specifiškumas, variantiškumas, lokalinių (regioninių) tipų ar potipių buvimas arba nebuvimas neleidžia mechaniškai jungti viename įstatyme skirtingo lygmens dalykų. Analogišką Lietuvoje priimtam Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymui šiuo metu rengiasi priimti daugelis Europos valstybių.

5. Koncepcijos rengėjai siūlo kardinaliai keisti egzistuojančią ir laiko išbandytą valstybės etninę politiką. Kyla klausimas: ar tikrai reikia naujų teisės aktų ir kitokių nacionalinės svarbos dokumentų tautinių mažumų reikmėms tenkinti? Ar neišvengiamai būtina radikaliai keisti Lietuvos Respublikos tautinių mažumų politiką, jei net patys rengėjai pripažįsta, kad teisinių aktų tautinių mažumų teisėms ir jų savitumui apsaugoti Lietuvos Respublikoje tikrai pakanka, jeigu užsienio ekspertai ir pačių tautinių mažumų atstovai pripažįsta, kad tautinių mažumų padėtis Lietuvoje yra tikrai gera (beje, žymiai geresnė nei daugelyje kaimyninių šalių ir nepalyginamai geresnė, nei lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje, Baltarusijoje ar Rusijoje)? O gal tik reikia pareikalauti iš visų atskaitingų institucijų ir atsakingų asmenų laikytis jau priimtų įstatymų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, o skiriamas lėšas lanksčiau naudoti? Visiškai logiška būtų peržiūrėti valstybės skiriamų lėšų tautinėms bendruomenėms santykį, nes rusų, lenkų, žydų bendruomenės Lietuvoje gauna didelę paramą iš užsienio, o negausiausios ir ekonomiškai silpniausios bendruomenės tokių galimybių neturi.

6. Jeigu Lietuvoje nėra tautinės diskriminacijos ir rasizmo (tai atskleidė ir užsienio ekspertų tyrimai, tą pripažįsta ir patys koncepcijos autoriai dokumento projekto pradžioje), galima pagrįstai abejoti siūlymu rengti Nacionalinę veiksmų prieš tautinę diskriminaciją ir rasizmą programą ir kurti institucijas skundams dėl diskriminacijos nagrinėti. Priešingai, nei teigia koncepcijos kūrėjai, nuolatinis esamos, galimos ar tariamos diskriminacijos problemos iškėlimas skatintų įtampos tarp lietuvių tautos ir tautinių mažumų didėjimą ir nesantaiką visuomenėje. Beje, teikiamiems siūlymams įgyvendinti, naujoms institucijoms įkurti reikia didelių materialinių resursų, kurių nepajėgtų sutelkti ir žymiai turtingesnės šalys. Toks siūlymas yra nekorektiškas turint omenyje, kad Lietuvos Respublikos ekonominė situacija neleidžia užtikrinti pakankamą socialinį lygį didelei daliai visuomenės, tame tarpe ir tautinių mažumų nariams.

7. Koncepcijos kūrėjai pateikia rekomendacijas, kurių nemaža dalis siūlo taikyti pozityvios diskriminacijos nuostatas tautinės daugumos atžvilgiu. Koncepcijos rengėjai atvirai ragina nevykdyti Valstybinės kalbos įstatymo, pasisakydami už dvikalbio mokymo modelio įdiegimą (6.3.2), teigdami, kad  „neleistina, kad būtų diskriminuojama viena ar kita kalba“ (5.2.3). Lietuvių diskriminacijos elementai įžvelgiami ir projekto autorių siūlymuose sudaryti palengvintas sąlygas tautinėms mažumoms plačiau atstovauti jų interesams politinėse partijose, parengti tik tautinių mažumų nevyriausybinių organizacijų kompetencijos ugdymo programą, išplėsti tik tautinių mažumų spaudos rėmimą (6.3.2 rekomendacija). Nesuprantamas ir  koncepcijos rengėjų siūlymas „Koncentruotai tautinių mažumų gyvenamose savivaldybėse įsteigti tautinių mažumų reikalų komitetus“, nes turėdami savivaldybėse daugumą, tautinių mažumų atstovai, kaip rodo Pietryčių Lietuvos savivaldybių patirtis, puikiai sugeba ginti savo interesus, tačiau dažnai nekorektiškai elgiasi su tautinės daugumos gyventojais. Kaip rodo 2002 m. Tarybos užsakymu atlikti sociologiniai tyrimai, lietuvių moksleivijos tautinis nuosmukis pastaraisiais metais yra labai ryškus, o tautinių mažumų jaunuomenės tautinė savimonė yra žymiai stabilesnė. Tačiau vietoj to, kad būtų stiprinamas lietuvių tautinis ugdymas, koncepcija numato Lietuvos pedagogų perkvalifikavimą multikultūrinio ugdymo linkme, kuris neva reikalingas ruošiantis naujų imigrantų bangai, kontaktams su naujomis rasinėmis, etninėmis bei religinėmis grupėmis. Pagrindinis Lietuvos rūpestis spręsti aktualias dabarties, o ne numatomas ateityje iškilsiančias ar neiškilsiančias problemas.

8. Koncepcijoje neteisingai nurodoma, kad kultūros paveldas dabar Lietuvoje skirstomas į „mūsų“ ir „jų“. Neįsigilinusiems į šį klausimą toks skirstymas gali sukelti teisėtą pasipiktinimą. Tačiau tai, kad tokio skirstymo tikrai nėra, projekto autoriai privalėjo žinoti. T.Ševčenkos, V.Kačialovo, V.Dubeneckio, M.Dobužinskio, J.Kupalos, V.Sezemano, S.Konarskio, Z.Sierakausko, E.Volterio, J.Rainio, J.Slovackio, A.Mickevičiaus, I.Kraševskio, J.Lelevelio, I.Hrebnickio, A.Stendalio, T.Mano, L.Zamenhofo ir daugelio kitų kitataučių memorialinės vietos vienodai saugomos kaip istorijos ir kultūros paminklai. Suprantama, tam tikri barjerai šioje srityje egzistuoja, nes pagal moralės kriterijus negali būti saugomos memorialinės vietos tų garsių asmenybių, kurios yra padariusios nusikaltimų žmoniškumui, sugriovusios etninę taiką, inicijavusios kraujo praliejimą. Jei iš tiesų ginčų kyla dėl bažnytkaimio, parapijos lygmens istorinio įvykio ar veikėjo istorinio įamžinimo, tai dažniausia pretendavimo į istorijos paminklus kriterijų, o ne tautinės politikos klausimas.    

9. Nepagrįstas ir net pavojingas Lietuvos valstybingumo išlaikymui koncepcijos rengėjų siūlymas suteikti (ar išsaugoti) dvigubą (ir daugiau) pilietybę visiems buvusiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir jų palikuonims. Priėmus tokį siūlymą, gali kilti daug kliūčių norint patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, padariusius kriminalinius arba antivalstybinius nusikaltimus, kai užsienyje pasislėpusio nusikaltėlio veiksmai eventualiai pervardijami į politinį persekiojimą ir pan. (OMON’o karių ir genocidą vykdžiusių asmenų globos precedentas Rusijoje). Ne paslaptis, kad dalis užsienyje gyvenančių buvusių Lietuvos Respublikos piliečių ar jų palikuonių dvigubą pilietybę sieja ne su etnokultūriniais, bet pragmatiniais, dažniausiai turtiniais veiksniais, tuo dar labiau komplikuodami ir taip sukomplikuotą restitucijos ir turtinių klausimų sprendimą. Antra vertus, ateities Europoje pilietybės klausimas taps dar mažiau aktualus negu šiandien.  Individualia tvarka, priklausomai nuo asmens ryšio su Lietuva, pilietybė suteikiama ir dabar.

10. Bereikalingas įtampas sukeltų ir juridiškai įteisinti vietos referendumai. Gyventojų apklausos, turinčios konsultacinį pobūdį, nuolat vykdomos ir dabar, centrinė valdžia juos toleruoja, į jų rezultatus dažnai atsižvelgia, ir to pakanka. 

11. Pozityviai reikėtų vertinti aiškius, paprastus ir racionalius pasiūlymus, kuriuos, beje, įmanoma įgyvendinti ir nekuriant jokių naujų strateginių dokumentų: regioninės politikos rėmuose plėtoti valstybinės kalbos mokymą (kurio beje labai dažnai pageidauja patys tautinių mažumų gyventojai, siedami savo ir savo vaikų ateitį su Lietuva), mokyklų administracijoms siūlyti principingiau vertinti pedagogų valstybinės kalbos žinias, plėtoti nemokamą suaugusiųjų švietimą, labiau remti etninių mažumų sekmadienines mokyklas, aktyviau skatinti privačią mažumų atstovų iniciatyvą.

12. Spręstinos problemos kaupiasi ne šalies mastu, o tik tam tikrose vietose. Ekspertai rekomenduoja 2004-2008 m. pratęsti Rytų Lietuvos socialinio plėtojimo programą, nes būtent Pietryčių Lietuvoje ypač išvešėjusi etninio atsiribojimo propaganda ir praktiniai veiksmai. Jeigu ir reikia kokių nors pertvarkymų, kur kas svarbiau ir teisingiau būtų iš pradžių parengti atskiras negausių senųjų Lietuvos tautinių bendruomenių – karaimų ir Lietuvos totorių kultūros globos bei čigonų socialinės integracijos programas. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, įgyvendindamas teisės aktuose įtvirtintas nuostatas ir talkinant atsakingoms už konkrečius klausimus institucijoms, yra pajėgus esamus klausimus spręsti savarankiškai.

PASIŪLYMAI:

1. Ekspertai yra vieningos nuomonės, kad pateiktasis svarstymui etninės politikos koncepcijos projektas turi didelių ir esminių trūkumų, provokuoja socialinę įtampą tarp lietuvių tautinės daugumos ir tautinių mažumų, todėl yra neteiktinas Seimui bei Vyriausybei arba taisytinas iš esmės.

2. Koncepcija vadinama „Lietuvos Respublikos etninės politikos koncepcija“, tačiau visuose Koncepcijos tekstuose kalbama tik apie tautines mažumas, kartais minimos tautinės bendrijos ir etninės grupės. Mūsų manymu, dabartinis Koncepcijos pavadinimas neatitinka jos turinio, todėl pavadinimas taisytinas į  „Lietuvos Respublikos tautinių mažumų politikos koncepcija“.

3. Siūlome papildyti skyrių „Sąvokos ir terminai, vartojami etninės politikos koncepcijoje“ terminų „etninis“, „tautinis“, „tautinė kultūra“ paaiškinimais.

Etninės politikos koncepcijos projektą svarstė ir ekspertines išvadas pateikė Etninės kultūros globos tarybos ekspertai doc. dr. Rimantas Astrauskas, dr. Petras Kalnius, Virginija Kondratienė, Jonas Trinkūnas, dr. Dalia Urbanavičienė ir kviestinis ekspertas prof., hab. dr. Mečislovas Treinys. Ekspertų išvadą apibendrino doc. dr. R.Astrauskas

2003-06-30