Etninės kultūros paveldo archyvavimas ir saugojimas 

Archyvinės folkloro medžiagos saugyklų padėtis ir galimi problemų sprendimo būdai, Dalia Urbanavičienė


Daugiausia archyvinės folkloro medžiagos saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (virš 1.000.000 vnt., daugiausia – pasakojamoji tautosaka), Lietuvos muzikos akademijos (LMA) Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriuje (virš 100.000 vnt., vyrauja dainuojamoji tautosaka), Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriuje (folkloras, paminėtas etnografiniuose aprašuose). Folkloro medžiagą kaupia ir įvairūs kultūros centrai (Lietuvos liaudies kultūros centras, Vilniaus etninės veiklos centras ir kt.), muziejai (pvz., labai gausų archyvą sukaupė Panevėžio kraštotyros muziejus), kultūros skyriai prie savivaldybių, taip pat folkloro ansambliai, pavieniai rinkėjai. Nemažus muzikinio folkloro garso įrašų fondus sukaupė ir Lietuvos radijas, o filmuotos medžiagos – televizija. Seniausiai pradėjusiose kaupti archyvinę folkloro medžiagą saugyklose (Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Lietuvos muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriuje, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriuje) yra nemažai unikalių senųjų rankraštinių užrašų (iš XX a. pirmosios pusės ir vidurio), tačiau daugiausia folkloras fiksuotas garso aparatūra. Prieš dešimtmetį folklorinėse ekspedicijose pradėta naudoti ir vaizdo įrašymo priemones (anksčiausiai Lietuvos liaudies kultūros centras – nuo 1990 m.).

Nė viena iš paminėtų saugyklų dabar neturi archyvo statuso, nors saugo unikalią archyvinę medžiagą ir atlieka ne tik saugyklos, bet ir archyvo funkcijas (medžiaga inventorizuojama, sisteminama, tyrinėjama, naudojama įvairių visuomenės sluoksnių poreikiams). 1935 m. Kaune J. Balio įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas (po II Pasaulinio karo perimtas Istorijos instituto Etnografijos sektoriaus, 1952 m. perkeltas į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą) jau pokario metais buvo pervadintas rankraštynu ir nebeteko archyvo pavadinimo (dabar vadinamas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynu). Kitos folklorinės medžiagos saugyklos tarybiniais metais pavadintos laboratorijomis, kabinetais, skyriais ir pan., bet taip pat ne archyvais. Pavadinimo archyvas tarybiniu laikotarpiu buvo vengiama, nes archyvo statusas leido Valstybinei archyvų direkcijai, pagal įsigalėjusią centralizuotą tvarką, žinybinį archyvą nedelsiant paversti valstybiniu ir pavesti jį saugumo kontrolei. Turint omenyje, kad tais laikais politiniais sumetimais folkloras buvo nepageidautinas (nes buvo pernelyg šviesios ir patriotinės praeities liudininkas), folklorinei medžiagai archyvuose grėsė net sunaikinimas.

Necentralizuotas folkloro medžiagos saugyklų valdymas turėjo ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Kiekvienos saugyklos kūrėjai dirbo savarankiškai ir uždarai. Archyvinės folkloro medžiagos saugyklos pirmiausia buvo steigiamos prie mokslo institucijų. Jų fondai buvo lengvai prieinami tyrinėtojams, nevaržė valstybinių archyvų griežta tvarka ir biurokratinės kliūtys; be to, faktai buvo mažiau iškraipomi politiniais sumetimais. Kita vertus, daugiausia orientuojantis į mokslinį darbą, nepakankamai dėmesio kreipta į techninius reikalavimus. Išvengusios centralizuoto valdymo, tokios saugyklos nepanaudojo archyvinio darbo metodikos privalumų, negavo archyvinės medžiagos saugojimui reikalingų patalpų, beveik neturėta garso, vaizdo ir kitokios būtinos aparatūros specialistų – tam nebuvo skiriama nei reikiamų etatų, nei lėšų (tiksliau, jų skirti net nebuvo galimybės, nes tokie etatai neatitiko institucijos profilio). Taigi dėl daug menkesnio finansavimo, palyginti su valstybiniais archyvais, folklorinės medžiagos saugyklų techninė bazė susiformavo labai menka.

Tokios padėties pasekmes jaučiame ir dabar, pasikeitus Lietuvos politinei situacijai. Archyvinės folkloro medžiagos saugyklos vis dar negauna reikiamos valstybinės globos, tarsi "iškrenta" ir iš archyvų, ir iš kultūros paveldo sferos. Unikalios vertybės šiose saugyklose saugomos visiškai netinkamomis sąlygomis, neatitinkančiomis ne tik tarptautinių UNESCO, IASA (Tarptautinės garso archyvų asociacijos) rekomendacijų, bet ir pasenusių sovietinių instrukcijų. Archyvinei folkloro medžiagai akivaizdžiai gresia sunykimas, ją nedelsiant reikia gelbėti (apie tai jau buvo kalbama 1990 m. I Kultūros kongreso rezoliucijose). Trūksta patalpų, technikos, archyvinės metodikos, šiam darbui parengtų specialistų, daug kur trūksta ir kitų etatų, nes veiklos baras tokiose saugyklose labai platus (archyvavimas, moksliniai tyrinėjimai, leidyba, dalyvavimas švietimo bei kultūrinėse programose ir t. t.).

Dažniausiai tokios saugyklos yra tik papildomi dariniai prie mokslo institucijų, neturi savarankiško statuso (juridinio asmens teisių), o kartais net visai neįvardinamos įstaigos struktūroje. Pavyzdžiui, Lietuvos muzikos akademijos struktūroje pažymėtas tik Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyrius, o tai, kad šiame skyriuje šalia mokslinės veiklos per 50 metų dar sukauptas vienas didžiausių Lietuvoje muzikinio folkloro archyvų, nematyti nei iš LMA statuto, nei iš kitų dokumentų, išskyrus inventorines knygas, kuriose įrašyti kūriniai magn. juostose įvertinti tik 201,01 Lt, o eksp. medžiaga – 130,00 Lt. Realiai tai yra ne tik didžiulis garso įrašų fondas (per 100.000 vnt. dainų, raudų, giesmių ir pan.), bet ir vaizdo įrašų, nuotraukų, tekstų (rankraštinių rinkinių) fondai, 3 katalogai ir t. t. Šiuos fondus, tarsi atliekamu nuo mokslinio darbo metu, aptarnauja tik 9 etatų personalas. Toks gausus archyvas, beje, visai nebūtinas nei aukštosios mokyklos studijų procesui, nei mokslinei veiklai, todėl, mažėjant aukštųjų mokyklų finansavimui, etatų taupymas pirmiausia palies šį padalinį.

Dabartinė mokslo reforma Lietuvoje ypač nepalanki didžiulius folkloro turtus sukaupusioms mokslo institucijoms. Planuojama mokslo institutus prijungti prie aukštųjų mokyklų, o tai reiškia, kad Lietuvių tautosakos rankraštyną (kuris dar yra palyginti neblogai finansuojamas, nes yra savarankiško instituto padalinys) gali ištikti toks pat likimas, kaip ir Lietuvos muzikos akademijoje sukauptą muzikinio folkloro saugyklą. 2001 m. sausio 25 d. priimtas Aukštojo mokslo įstatymas (Nr. VIII-1586) numato aukštosios mokyklos struktūroje mokslo institutus (beje, turinčius juridinio asmens teises ir steigiamus Vyriausybės, žr. 37 straipsnį), bet institutas gali veikti tik turėdamas ne mažiau kaip 20 mokslininkų (Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 181 "Dėl Universiteto mokslo instituto nuostatų patvirtinimo" 5.1. punktas). Tuo tarpu Lietuvoje tapti mokslininku folkloro srityje darosi vis sunkiau, nes reikalaujama skelbti darbus tarptautiniuose leidiniuose (kurių beveik nėra, o esantiems nerūpi mūsų lietuviška mokslinė problematika). Kita vertus, pasivadinusios institutu, archyvinės folkloro medžiagos saugyklos vėlgi liktų tik moksline, bet ne archyvine institucija, tad negautų papildomų lėšų archyvavimui, nepatektų į valstybinę archyvų ir kultūros paveldo globą.

Archyvo pavadinimo tokios saugyklos taip pat vis dar vengia, nes pagal Lietuvos Respublikos archyvų įstatymą (Žin., 1995, Nr. 107-2389) Lietuvoje nenumatyta turėti mokslo įstaigos statusą turinčių archyvų, kaupiančių dvasines kultūros vertybes (nors tai jau seniai įteisinta kitose Europos valstybėse). Čia apibrėžta tik valstybinių archyvų teisė kaupti, saugoti, restauruoti ir tirti dokumentus, reikšmingus Lietuvos istorijai ir kultūrai. Turime pastebėti, kad ir dokumento sąvoka šiame įstatyme nėra apibrėžta: tik iš pavienių apibūdinimų galima suprasti, kad dokumentais laikytini norminiai, bendrosios raštvedybos, slaptosios raštvedybos, institucijų veiklos, mokslo, technikos, kūrybos dokumentai, o garso ir vaizdo įrašai su juose užfiksuotomis kultūros vertybėmis tarsi ir nepatenka į archyvinio dokumento sąvoką. Folkloro archyvų poreikių neatitinka ir tai, kad visą archyvų sistemą Lietuvoje dabar sudaro vien Lietuvos archyvų departamentas, valstybiniai archyvai ir kitos Lietuvos archyvų departamentui pavaldžios įstaigos (6 straipsnis), – tuo tarpu dabartinės folkloro medžiagos saugyklos dažniausiai yra žinybinės, pavaldžios arba Švietimo ir mokslo ministerijai, arba Kultūros ministerijai; žinybiniai yra ir Lietuvos televizijoje bei radijuje sukaupti fondai.

Archyvinės folkloro medžiagos išsaugojimo nenumato ir Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (Nr. I-1119, 2001 m. birželio 19 d. aktuali redakcija), kuriame prie kilnojamųjų kultūros vertybių priskiriami tik „medžiaginiai kūriniai ir kiti daiktai, turintys didelę kultūrinę vertę, tai yra reikšmingi etniniu, archeologiniu, istoriniu, meniniu, moksliniu, techniniu, religiniu ir kitokiais požiūriais, taip pat tuo, kad apibūdina tipiškus bei specifinius nacionalinio gyvenimo reiškinius; kilnojamąja vertybe gali būti ir vėliau nei prieš 50 metų sukurtas kūrinys, turintis didelę kultūrinę vertę” (1 straipsnis). Garso ir vaizdo juostelės, taip pat rankraščiai yra medžiaginiai daiktai, bet išoriškai juose kūrinių nematyti. Įstatyme visai neužsiminta, kad šie daiktai irgi turėtų būti pripažįstami kilnojamąja kultūros vertybe, nes juostelėse medžiagine forma užfiksuotos unikalios dvasinės vertybės (juo labiau kad tai dažniausiai yra vienetiniai originalūs įrašai).

Tik Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme (1999 m. rugsėjo 21 d. Nr. VIII-1328, Žin., 1999, Nr. 82-2414; toliau – Etninės kultūros įstatymas) apibrėžta archyvinės etninės kultūros medžiagos sąvoka (2 straipsnis), į kurią patenka ir archyvinė folkloro medžiaga, o 6 straipsnyje teigiama:

"1. Etninės kultūros valstybinę globą laiduojančios institucijos [Etninės kultūros globos taryba, Vyriausybė, ministerijos, joms pavaldžios institucijos, savivaldybės, apskričių administracijos] pagal kompetenciją plėtoja etninės kultūros vertybes kaupiančių, saugančių bei tyrinėjančių institucijų sistemą, pagrįstą tarpusavio veiklos koordinavimu ir bendra informacine sistema.

2. Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos užtikrina, kad etninės kultūros archyvinės medžiagos saugojimo institucijose būtų sudarytos archyvinės apsaugos reikalavimus atitinkančios sąlygos ir įdiegtos kompiuterių sistemos".

Tačiau folkloro medžiagos saugyklų sistemos iki šiol vis dar nėra. Šia veikla užsiimančios institucijos nekoordinuoja veiklos, nėra pasidalinimo darbais, bendrų projektų.

Labai svarbi folkloro saugyklų problema – medžiagos tvarkymas, t. y. inventorizavimas, informacijos apdorojimas, apsauginių ir darbinių kopijų gaminimas. Ilgą laiką tam buvo (ir tebėra) naudojama tik gana prasta technika ir rankų darbas. Europos mastu turime bene gausiausius folkloro fondus, tad jų jau nebeįmanoma tvarkyti senais būdais, reikalinga šiuolaikinė technika. Šiuolaikinis informacijos apdorojimas – tai kompiuterinės duomenų bazės panaudojimas: įvedus duomenis apie archyvinę medžiagą į duomenų bazę, galima ne tik greita ir įvairi duomenų paieška, bet ir produktyvesni moksliniai tyrinėjimai. Folkloro saugyklose, esančiose mokslo įstaigose, jau sukurti kai kurie tyrinėjimų duomenis pateikiantys katalogai, tačiau tik ranka arba spausdinimo mašinėle užpildytose kortelėse.

Labai aktuali problema, kad folkloro saugyklose rankraščiai, įrašai, foto medžiaga daugiausia yra vienetiniai originalai, o tai reiškia, kad nuolat naudojamas ir dėl to gadinamas unikalus vienintelis archyvinis egzempliorius. Originalų fondas pagal tarptautines UNESCO rekomendacijas privalo turėti nors dvi kopijas – darbo fondą ir apsauginį (arba neliečiamą) fondą.

Be to, Lietuvoje dar nepakankamai naudojamas archyvinių fondų papildymas perimant kopijas iš asmeninių ir kitų archyvų. Toks reiškinys ypač praktikuojamas užsienio šalyse, pvz., Austrijoje veikia puikiai suderintas centrinių ir lokalinių folkloro archyvų tinklas, o įrašų originalai atiduodami saugoti Valstybiniam garso ir vaizdo archyvui. Kopijų gausumas įvairiuose archyvuose naudingas šiais aspektais:

 

  1. garantuoja įrašo išsaugojimą (jei ne vienoje, tai kitoje vietoje);
  2. specializuotiems mokslinio profilio archyvams sukaupus moksliniams tyrinėjimams reikalingą medžiagą iš kitų archyvų, sparčiau vyksta tyrinėjimai;
  3. centriniai archyvai turi bendrą informaciją apie įvairių regionų folklorą, o regioniniai ar lokaliniai archyvai gali papildyti savo fondus senesne jų krašto medžiaga bei gauti metodinę-mokslinę paramą iš centrinių archyvų;
  4. tokia archyvine sistema puikiai gali naudotis etninės kultūros puoselėtojai, renkantys medžiagą kultūrinėms ir švietėjiškoms programoms – taip jie skatina folkloro gyvybingumą.

Be paminėtų dalykų, būtina išspręsti ir folkloro medžiagos kaupimo problemą. Galima pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais vis daugiau metodiškai paruoštų žmonių įsitraukia į folkloro rinkimą, tačiau būtina turėti ir tinkamas fiksavimo priemones. Priešingu atveju didelės pastangos lieka be naudos. Šiuo metu ekspedicijose dažniausiai naudojama tik buitinė garso ir vaizdo aparatūra, su kuria įrašyti įrašai pagal techninę kokybę netinka nei leidybai, nei transliacijai per televiziją. Dar viena labai opi šios srities problema – dar nėra koordinuoto folklorinės medžiagos kaupimo, nors senosios tradicijos nyksta "ne dienom, o valandom".

 

Siūlymai

 

Folkloro medžiagos saugyklos pagal svarbą turėtų būti ne tik prilygintos kitiems archyvams, bet net ir išskirtos suvokiant, kad jose kaupiami ypatingos vertės kultūros paveldo dokumentai. Unikali folkloro medžiaga turėtų būti saugoma neribotą laiką. Būtina įteisinti folkloro archyvus, paliekant jiems mokslo įstaigos statusą (folkloro medžiagą sisteminti gali tik šią sritį išmanantys mokslininkai). To siekiant, reikia priimti Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo pataisas. Tada dabartines archyvinės folkloro medžiagos saugyklas galima būtų reorganizuoti į folkloro archyvus ir tokiu būdu užtikrinti jų įtraukimą į bendrą archyvų sistemą ir papildomą, archyvavimo darbams būtiną finansavimą. 

Reikėtų teikti ir Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pataisas, kad medžiaginiu pavidalu užfiksavus dvasines kultūros vertybes, t. y. rankraščiuose, garso ir vaizdo juostose, šie daiktai taip pat turėtų būti laikomi kilnojamosiomis kultūros vertybėmis. Tuo atveju folkloro archyvuose sukaupti fondai patektų ir į kultūros paveldo globą.

Ruošiant archyvinės medžiagos įvedimo į kompiuterines duomenų bazes projektus, reikėtų šį darbą koordinuoti, pasitelkiant įvairių institucijų specialistus, nes reikėtų sukurti bendrą objektyvių duomenų paieškos sistemą (ja turėtų būti galima naudotis ir internete). Subjektyvių (tyrinėjimo) duomenų paieškos pritaikymo duomenų bazei sukūrimą vertėtų pavesti svarbiausioms tam tikrų folkloro šakų tyrinėjimo institucijoms. Pvz., pasakojamosios tautosakos duomenų bazės programos sukūrimui produktyviausiai vadovautų Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, muzikinio folkloro – Lietuvos muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyrius, etnografinės medžiagos – Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyrius.

Folkloro rinkėjų būrys dar labiau pagausėtų, jei būtų lengvai prieinamos metodinės priemonės, todėl siūlyčiau informaciją apie folkloro rinkimą ir metodiką skelbti internete į šios informacijos parengimą įtraukiant įvairių institucijų specialistus. Be to, ekspedicijos galėtų būti koordinuojamos daug efektyviau, jei būtų įkurtas kompiuterizuotas ir internetui pateikiantis duomenis informacinis folklorinės medžiagos kaupimo centras, kuris teiktų ir nuolat papildytų apibendrintą informaciją apie įvairių įstaigų organizuojamas ekspedicijas, jose užrašomą medžiagą.

 

Dalia Urbanavičienė

Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotoja


Naujausi pakeitimai - 2009-12-02




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2230&p_d=21309&p_k=1