|
Amatų arba dailiųjų amatų centro kaip mokymo, perkvalifikavimo bazės
būtinybė atsiranda bandant puoselėti gyvąsias amatų tradicijas. Stovyklų,
plenerų ar trumpalaikių seminarų organizavimas - tai daugiau informacijos
apie amatus sklaida, populiarinimo priemonės arba, tarkime, darbo formos,
kuriomis siekiama greitai, populiariai, patraukliai, suprantamai
informuoti apie problemos objektą. Bet tai tik priemonės, kurios labai
reikalingos atliekant paruošiamąjį darbą, supažindinant žmones, kurie gali
būti amatų kursų dalyviai. Taigi minėtos priemonės galėtų pasitarnauti
kaip katalizatorius, užkrečiantis žmones, pažadinantis norą žmonėse kurti,
daryti, saugoti, grąžinti, pažinti, pagaliau suprasti savo aplinką kaip
prasmingus ženklus, kurie pasakoja ar byloja įvairiausius dalykus.
Neabejotinai tokie renginiai turi ir daugiau privalumų, bet vien jų dėka
neįmanoma paruošti žmogaus savarankiškam darbui. Neįmanoma paruošti
žmogaus, kuris toliau dirbtų kaip tradicijų nešėjas platesne prasme.
Didesnėse gyvenvietėse ar regioniniuose centruose (nepriklausomai nuo
administracinio paskirstymo) galima lengvai koncentruoti menininkų -
amatininkų - pedagogų grupes. Pagaliau čia ir taip jau susikaupę
pakankamai reikiamų specialistų mokymo bei administravimo reikalams,
kuriems nereikės papildomų sąlygų. Tolesnė darbo sėkmė besąlygiškai
priklauso nuo mokytojų (kurie gali būti ir darbo organizatoriai) kokybės,
geranoriškumo ir šio darbo svarbos supratimo. Pagaliau didesniuose
centruose lengviau pasiekiama informacija, muziejai, parodos, o ir
intelektinė aplinka turtingesnė.
Šios prielaidos leidžia manyti, kad tikslinga amatų centrus kurti ten, kur
jau šiandien yra palankios sąlygos. Svarbiau turėti intelektines pajėgas
šiam darbui, nes materialinę bazę sukurti lengviau, negu suburti darnią
gerų mokytojų grupę. Beje, regionų centruose tikriausiai lengviau surasti
ir gerą materialinę bazę.
Dailiųjų amatų centras orientuotas į ilgalaikius mokymus. Mokymai su gerai
paruošta intensyvaus mokymo programa gali trukti iki pusės mėty. Programos
gali būti orientuotos į atitinkamo lygio moksleivius ir įvairiu lygių,
atsižvelgiant į tai, su kokiomis žiniomis ateina moksleiviai. Moksleivių
amžius neribojamas, išskyrus tuos, kurie ketins dirbti su elektriniais
mechanizmais. Reikia pabrėžti, kad šie mokymai nepretenduoja į diplomuotų
specialistų ruošimą. Tai būtent galimybė suteikti žmonėms pakankamai žinių
per palyginti trumpą laiką, tarkim, tai, ką jie anksčiau galėdavę gauti iš
savo tėvų ar kaimo darbštuolių. Anksčiau visa tai jie išmokdavo kartu su
gyvenimo patirtimi. Deja, šiandien turime ieškoti kitų būdų ir tikriausiai
ne tokių nuoširdžių kaip kadaise. Mokymas vyktų per rudens-žiemos sezonus,
kai žmonės laisvesni nuo ūkio darbų.
Kodėl amatų centrus tikslinga steigti centruose? Ankstesnė praktika jau
įrodė, kad kuriančių, gabių menininkų, tautodailininkų nepavyksta
įskiepyti" netgi sudarius išskirtines sąlygas, jeigu jie atsiduria ne jų
pačių pasirinktoje vietoje. Todėl racionalu, tarkim, žiemos periodui
pasikviesti amatui linkusius žmones į centrus, kad vėliau patys sugrįžtu į
jiems mielą aplinką, kur jaustųsi reikalingi ir nepakeičiami.
Mokymo sezono metu gali lygiagrečiai vykti dviejų amatų kursai. Atrodo,
kad šiuo metu reikalingiausi medžio ir kalvystės meistrai. Pagal
aplinkybes medį dar galima skirstyti į medinių statinių atnaujinimo bei
buities apyvokos daiktų gamintojų grupes. Medis ir metalas mokymo procese
gerai derinami dalykai, vienodai reikalingi žmonėms ar kaimo bendruomenei.
Medinių pastatų rentimas, sienojų keitimas, dekoro ar puošybos elementų iš
medžio gamyba kaip amatas kaimo bendruomenėje retai aptinkamas. Kaimai
miršta ir kartu nueina užmarštin kadaise buvę elementariausi gyvenimo būdo
dalykai: gražiai ornamentuotas namo kraigas, dailiai nudažytos langinės ar
išmoningai ir racionaliai apkaltos sienos. Kalvio darbas buvo reikalingas
ne vien arkliams kaustyti. Paprasčiausios statinaitės lankai ir dury
rankenos - tai vis ne specialiai kuriami išgražinti daiktai, o pirmiausia
buičiai reikalingi, racionalūs, bet dailūs gaminiai.
Medinių pastatų mokymo programoje turi atsirasti vietos ne vien senų
statinių atnaujinimui bei statymui, bet ir, tarkim, svirno ar klėties
pritaikymas naujai paskirčiai. Jeigu statinys jau niekada nebus naudojamas
pagal buvusią paskirtį, žmonės jį turi mokėti pritaikyti kitai funkcijai.
Tam neturėtų prieštarauti jokios mūsų šiandien sugalvotos paminklų
saugojimo taisyklės, nes iki mūsų laikų žmonės paprasčiausiai gyveno ir
naudojo savo statinius taip, kaip jiems reikėjo, ir tikrai nė trupučio
neabejojo, kad sumenkės statinio vertė, jeigu vietoj grūdų laikys lašinius
ar patys ten miegos padidinę langą bei susimūriję krosnį. Todėl reikia
sudaryti sąlygas, kad žmonių poreikiai ir evoliucija nebūtų priešpastatyti
tariamam norui saugoti paveldą. Jeigu mums svarbi gyvoji tradicija, tai
būtent gyvoji, o ne muziejinė ar dar kažin kokia. Šiandien kaimuose
nykstanti medinė architektūra - tai pasekmė ne vien to, kad trūksta
meistrų, bet ir to, kad prarasta pagarba tam, kas jau buvo sukurta.
Kiekvienas žmogaus rankų nugludintas rąstas ar nukalta vinis yra vertybė
ir tai darbas, vertas pagarbos.
Remiantis Alytaus dailiųjų amatų mokyklos patirtimi galima pastebėti, kad
kasmet tokio pat profilio grupėms keletą mėty paeiliui surinkti
kontingentą sudėtinga, todėl tikslinga rinkti vis kitokias grupes. Tad
kitą sezoną galima rinkti keramikos ir tekstilės grupes. Keramikos mokymą
pradėti nuo pradžių pradžios: molis - plyta - krosnis - gaminys. Tekstilė:
siūlai - spalva - ornamentas - gaminys. Kaip ir molio, taip ir tekstilės
pažinimas panaudojant senus dažymo būdus bei reikšmingus ornamentus ar
spalvinius derinius. Natūralių dažų, naudotų mūsų audėjų, receptus nesunku
atkartoti.
Dzūkija - juodosios keramikos kraštas, į šią sritį sutelkta daugiausia
dėmesio. Prisiminkime ir nesenus laikus, kai tiesiog vietoje mokėta
pasigaminti ir išdegti plytą. Manau, galima pradėti nuo plytos pagaminimo,
po to pereiti prie krosnies juodajai keramikai pastatymo ir pačių gaminių
darymo.
Kitą sezoną sektų medžio drožyba ir dailieji rankdarbiai. Drožyba - tai ir
monumentalūs, ir dekoratyviniai darbai, pradedant koplytstulpiais,
kryžiais ir baigiant šaukštais. Svarbūs ir tokie amato dalykai kaip rato
gamyba, kurį šiandien galima tikrai ne vežimui pritaikyti, ar, tarkim, kad
ir geldos pagaminimas, jau nekalbant apie daugybę detalių, kurių reikėdavo
audimo staklėms ar verpimo rateliui padaryti (šiandien beliko tik
prieverpstė). Dailieji rankdarbiai - tai ir margučiai, siuvinėjimai,
šiaudiniai sodai, ir visokie kitokie dirbiniai, kurie buvo kuriami
atitinkamuose regionuose.
Svarbu ir tai, kad saugant gyvąją tradiciją būtina dirbiniams surasti
tinkamą paskirtį. Gyvoji tradicija - tai ne suvenyrų gamyba. Suvenyrai
leidžia tik užsidirbti ir išgyventi. Funkcionalūs daiktai turi kur kas
didesnę prasmę. Žinoma, visas senąsias tradicijas galima perteikti ir kaip
žaidimus". Bet kai daiktuose nebelieka prasmės, jie tampa dekoratyvūs,
neskoningi, nesuprantami.
Visų šių dirbinių gamyba gali būti orientuota ne vien tik į turizmą ar
savitikslį kūrimą. Daugelio užmirštiems anksčiau plačiai naudotiems
gaminiams suteikus naują funkciją, juos galima sėkmingai naudoti mūšy
buityje.
Arvydas Švirmickas
2002-10-07 |
