|
Tautinių mažumų ir išeivijos
departamento prie LRV parengtas Lietuvos Respublikos etninės politikos
koncepcijos (toliau Koncepcija) projektas sukelia daug neaiškumų.
Visų pirma kyla klausimas, kam reikalinga tokia
koncepcija, jeigu joje apibūdinant dabartinę situaciją teigiama: Lietuva
įtvirtino pakankamai teisinių priemonių (čia ir toliau cituojant
paryškinta mano D.U.) įgyvendinti valstybinę tautinių santykių darnumo
politiką, laiduoti Lietuvos etninėms bendruomenėms galimybę saugoti savo
tapatumą, skatinti dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime ir ugdyti
pilietiškumą. Lietuvos valstybės politiniai ir ekonominiai sprendimai
priimami atsižvelgiant į visų Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų
interesus, nepažeidžiant jų teisių ir nacionalinio orumo (projekto 10.1
punktas). Šis projektas yra perteklinis, jo rengėjai nepateikė jokių
svarių argumentų, kodėl reikalingas dar vienas teisės aktas. Koncepciją
nepagrįstai siekiama paversti net svarbesne už iki tol priimtus šią sritį
reguliuojančius įstatymus ir tarptautinius teisės aktus: Valstybinė
etninės politikos koncepcija <
> yra svarbiausias etninių santykių srities
politikos planavimo dokumentas, atspindintis valstybinės politikos viziją,
pagrįstą ekonominės, socialinės, kultūrinės ir politinės etninių santykių
raidos šalyje analize (projekto 2.2 punktas). Toliau pateikta išsami
analizė neįrodo, kad tokia koncepcija būtina, ir esami teisės aktai dar
nėra užtikrinę stabilios ir palankios Lietuvos valstybinės politikos
tautinių mažumų atžvilgiu.
Projekte įvesta sąvokų painiava, pradedant pavadinimu.
Žodis etninė pagal Tarptautinių žodžių žodyną reiškia tautinė, todėl
pavadinimas tarsi nurodo junginį tautinė politika, tarsi tai būtų vienos
tautos, o ne valstybės deklaruojama politika. Tačiau projekto rengėjai
etninę politiką apibrėžia taip:
valstybės institucijų sprendimai ir
veiksmai valstybės teritorijoje gyvenančių etninių grupių atžvilgiu (žr.
2 priedą). Etninės grupės terminas projekto tekste naudojamas nenuosekliai
dažnai jie pakeičiamas terminais tautinė grupė, tautinė bendrija,
tautinė mažuma arba etninė mažuma, o pratarmėje užsimenama:
[koncepcijos] principai svarbūs tiek Lietuvos visuomenei, tiek ir visoms
tautinėms grupėms, neišskiriant nė lietuvių. Taigi lietuvių tauta, kuri
pagal svarbiausią Lietuvos Respublikos teisės aktą Konstituciją sukūrė
Lietuvos valstybę, yra prilyginama tautinėms mažumoms. Tai prieštarauja ne
tik Konstitucijai, bet ir elementariai logikai, nes pagal tame pačiame
Koncepcijos projekte pateiktus duomenis lietuviai yra dominuojanti tauta,
todėl akivaizdu, kad Lietuva yra nacionalinė valstybė, o ne daugiatautė,
kaip ne kartą teigiama šiame projekte. Tuo remiantis, reikėtų laikytis
vieno termino tautinė mažuma, kaip priimta pagal dabar galiojančius
teisės aktus, ir išlaikyti Tautinių mažumų įstatyme pateiktą šios sąvokos
apibrėžimą. Be to, terminas etninė kultūra yra apibrėžtas Etninės kultūros
valstybinės globos pagrindų įstatyme ir visų pirma reiškia lietuvių, o ne
tautinių mažumų kultūrą. Taigi Koncepcijos autorių siūlomos sąvokos
tautinė (etninė) grupė ir tautinė (etninė) mažuma yra supainiotos ir
neatitinka galiojančių teisės aktų.
Taip pat yra iškreipta sąvoka išeivija, kurią projekto
rengėjai aiškina taip: Lietuvos etninių grupių nariai, gyvenantys už
Lietuvos ribų (žr. 2 priedą). Tokiu atveju iš šios sąvokos eliminuojami
lietuviai, nors tik jie gali būti išeiviais iš Lietuvos, kuri yra
vienintelė lietuvių tautos tėvynė. Visiškai nelogiška, kad tautinės
mažumos nariai, emigravę į savo tautos tėvynę (pvz., rusai į Rusiją) būtų
vadinami Lietuvos išeivija; tokiems emigrantams emigravus į kitas šalis,
jie gali būti suvokiami kaip išeivija tik tos tėvynės atžvilgiu, nes tai
yra tolygu dvigubai išeivystei. Išimtis galėtų būti suteikta tik toms nuo
seno Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms, kurios neturi savo tautos
tėvynės (pavyzdžiui, karaimams).
Tuo remiantis yra nepagrįstas ir net pavojingas
Lietuvos valstybingumo išlaikymui projekto autorių siekis suteikti dvigubą
pilietybę ne tik lietuvių kilmės asmenims, bet ir visiems Lietuvos
piliečiams pagal kilmę, įvedant tokią Lietuvos Respublikos pilietybės
įstatymo pataisą: Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas įgijus kitos
valstybės pilietybę netaikomas asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba
vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo Lietuvos piliečiai (žr. projekto 9
dalies rekomendaciją).
Koncepcijos projekte numatomos priemonės daugeliu
atvejų yra diskriminacinės lietuvių atžvilgiu:
1. Nors, kaip minėta, Koncepcijoje pripažįstama, kad
tautinių mažumų globą užtikrinanti teisinė bazė yra pakankama, tačiau dar
reikalaujama pakeisti vienintelį lietuvių tautinio savitumo išsaugojimą
užtikrinantį Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą, jį
paverčiant ir tautinių mažumų kultūros globos įstatymu (žr. 7.2.1
papunktį); beje, projekte visiškai neužsimenama apie pagal šį įstatymą
įsteigtą Etninės kultūros globos tarybą, kuriai pavestos pagrindinio Seimo
ir Vyriausybės eksperto etninės kultūros politikos klausimais funkcijos.
2. Projekte siūloma vengti inkorporuoti punktus dėl
etninių bendruomenių teisių apsaugos į dvišales Lietuvos ir kitų valstybių
sutartis bei susitarimus (10.2.2 rekomendacija), nors tai vienintelė
priemonė užtikrinti lietuvių mažumos kitoje šalyje valstybinę globą; šio
siūlymo pagrįstumo neįrodo argumentas, kad dvišalės sutartys pažeidžia
teises Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų, neturinčių jas globojančios
nacionalinės valstybės (t.y. karaimų, totorių ir čigonų).
3. Tautinis nepakantumas analizuojamas tik tautinių
mažumų atžvilgiu, nors galima rasti pakankamai daug analogiškų pavyzdžių
ir lietuvių atžvilgiu. Siūlymas vykdyti tautinio nepakantumo monitoringą
tautinių mažumų atžvilgiu tik pakurstytų tautinę nesantaiką Lietuvoje,
kuri dabar, kaip pripažįsta projekto autoriai, yra daugiau provokuojama
žiniasklaidos, bet ne visuomenės, tiesioginių ksenofobijos arba etninio
nepakantumo apraiškų, ypač smurtinio pobūdžio, yra nedaug (žr. 8.2.1
papunktį).
4. Reikalaujama netapatinti mokomosios kalbos su
mokyklos priklausomybe tam tikrai bendruomenei (5.2.5), nors statistiniai
duomenys rodo, kad daugumoje Lietuvos vietovių mokyklose mokosi daugiausia
lietuviai. Kita vertus, akcentuojamas didėjantis poreikis valstybės
išlaikomų sekmadieninių mokyklų, skirtų tautinėms mažumoms, tokia
privilegija, be abejonės, lietuviams nebūtų prieinama atsisakius minėto
mokyklos priskyrimo tam tikrai tautybei pagal kalbą. Ypač kelia nerimą
toks koncepcijos rengėjų teiginys, kuris tarsi prieštarauja Valstybinės
kalbos įstatymui: Neleistina, kad būtų diskriminuojama viena ar kita
kalba. Mokyklos steigimas, finansavimas ir reorganizavimas turi remtis
vienodais kriterijais
(5.2.3).
5. Kaip rodo 2002 m. Tarybos užsakymu atlikti
sociologiniai tyrimai, lietuvių moksleivijos tautinis nuosmukis
pastaraisiais metais yra labai ryškus, o tautinių mažumų jaunuomenės
tautinė savimonė yra žymiai stabilesnė. Tačiau vietoj to, kad būtų
stiprinamas lietuvių tautinis ugdymas, koncepcija numato Lietuvos pedagogų
perkvalifikavimą multikultūrinio ugdymo linkme, kuris neva reikalingas
ruošiantis naujų imigrantų bangai, kontaktams su naujomis rasinėmis,
etninėmis bei religinėmis grupėmis. Šiuo metu Lietuvai visų pirma reikėtų
spręsti aktualias dabartines, o ne numatomas ateityje iškilsiančias
problemas.
6. Lietuvių diskriminacijos elementai įžvelgiami ir
projekto autorių siūlymuose sudaryti palengvintas sąlygas tautinėms
mažumoms plačiau atstovauti per pagrindines politines partijas, parengti
tik tautinių mažumų nevyriausybinių organizacijų kompetencijos ugdymo
programą, išplėsti tik tautinių mažumų spaudos rėmimą (6.3.2
rekomendacija), skiriant paramą nevyriausybinėms organizacijoms pirmenybę
teikti tiems projektams, kurie apima lietuvių bendradarbiavimą su
tautinėmis mažumomis.
Projekte yra prieštaravimų
siūlymuose iš vienos pusės nedaryti skirtumo tarp tautinių mažumų ir
lietuvių, o iš kitos pusės skirti specifinį dėmesį tik tautinėms
mažumoms: pavyzdžiui, kalbant apie kultūros paveldo skirstymo į mūsų ir
jūsų nereikalingumą, tuo pačiu reikalaujama įtraukti tautinių bendrijų
specialistus mažumų paveldo tyrimui.
Koncepcijos projektas numato
biurokratinio aparato, atliekančio tautinių mažumų globos funkcijas,
didinimą: siūloma įsteigti papildomą specializuotą instituciją skundams
dėl diskriminacijos nagrinėti, nors jau yra pakankamai aukšto statuso
institucija Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR
Vyriausybės. Toks siūlymas yra nekorektiškas turint omenyje, kad Lietuvos
Respublikos finansinė situacija yra sunki ir neleidžia užtikrinti
pakankamą socialinį lygį didelei daliai visuomenės, tame tarpe ir tautinių
mažumų nariams.
Kitos koncepcijos projekte
pateiktos rekomendacijos yra ne šios koncepcijos objektas: pavyzdžiui,
Kompleksiškai įvertinti tiesioginės demokratijos instrumentų naudojimo
galimybes savivaldos institucijų lygmenyje; Seimui priimti Pilietinės
visuomenės plėtros politikos koncepciją ir NVO strateginės plėtros bei
pilietinio aktyvumo programas; Įvesti ir apibrėžti regioninės reikšmės
kultūros vertybių statusą.
Kadangi Koncepcijos aktualumas
yra abejotinas ir jos projekte yra daug trūkumų, siūlau nepritarti šiam
Koncepcijos projektui.
Etninės kultūros globos tarybos ekspertė
dr. Dalia Urbanavičienė
2003-06-23 |
