Etnomuzikologijos klausimai 

Ragų muzika lietuvių instrumentinės polifonijos kontekste, Arvydas Kirda


Lietuvių ragų (4–5 medinių trimitų), kaip ir kitų instrumentų (4–8 skudučių, 2–3 lamzdelių, 2–3 daudyčių ar penkiastygių kanklių), polifoninės muzikos židinys – Šiaurės Rytų Aukštaitija. Palyginę ragų ir kitų minėtų instrumentų muziką, galime tvirtai teigti, kad ragų muzika akivaizdžiai panaši į skudučių. Tai yra pastebėję lietuvių instrumentinės polifoninės muzikos tyrinėtojai, nors ragų muzikai tirti iki šiol skirta per mažai dėmesio.

1912 m. folkloristas kanauninkas Adolfas Sabaliauskas užrašė du ragų kūrinius (Ridikas ir Skurdutė). Jo paskatintas, šį darbą tęsė jo pusbrolis Stasys Paliulis, kuris 1924–1938 m. laikotarpiu natomis užrašė dar 24 kūrinius. Jau po Pirmojo pasaulinio karo ragų pūtimo tradicija vos ruseno, todėl pavyko įrašyti vos 4 kūrinių (Utitiūtitiut, Intakas, Tytytitit, Katė) garso įrašus. Tik vieno iš jų buvo paskelbta ir transkripcija natomis. 1936 m. juos atliko Biržų aps., Vabalninko vls., Remeikių k. pūtėjai. Šis kaimas žinomas kaip vienas iš žymiausių ragų pūtimo centrų. Skudučiavimo tradicija buvo plačiau paplitusi ir gyvavo ilgiau, dėl to ir skudučių muzikos kūrinių natomis užrašyta žymiai daugiau (per 100 kūrinių), taip pat daugiau turima garso įrašų, jų įrašyta ir XX a. antrojoje pusėje.

Ragų, kaip ir skudučių, repertuarą visoje Šiaurės Rytų Aukštaitijoje sudaro trys pagrindinės kūrinių grupės: Untytė, Intakas, Katė. Be šio bendro repertuaro kiekvienoje vietovėje pūsti ir tik jai būdingi kūriniai. Vabalninkėnai pūsdavo Tytytitiut, Svyruoklę, Buvo dūda Vilniuj, Šarkakojį, Kvepą (3 ir 5 žmonės); salamiestėnai – Gegutę (4 ir 5 ragais); kupiškėnai – Žilvitį; papiliečiai – Intitį, Sadūto tūto (4 ragais), Intapą, Intaką; pandėliečiai – Untytę po du kartus, Skudutį po kartą ir po du kartus. Palyginę skudučių ir ragų kūrinių pavadinimus pastebime, kad jų repertuaras iš esmės sutampa. Išsiskiria bene tik vienas ragų kūrinys, negrotas skudučiais – vabalninkėnų Svyruoklė (Swinging). Šiame kūrinyje trijų apatinių ragų: kvapo (trečias ragas), untito (ketvirtas ragas) ir untytės (penktas ragas) partijos atliekamos panaudojant perpūtimo techniką (perpučiant kvintos intervalu grojami antras ir trečias obertonai). Atlikus šį kūrinį (ir paklausius jo įrašo) tampa akivaizdu, kad būtent perpūtimai sudaro svyravimo įspūdį.

Išanalizavus ragų kūrinius užrašytus natomis, galima teigti, kad trimitams (ypač ilgiems) specifinė perpūtimo technika taikoma nuo vieno iki trijų partijų grojėjų, ir yra vienas iš pagrindinių skiriamųjų ragų muzikos bruožų. Taip atliekama daugelis ragų kūrinių: vienu, untytės partiją atliekančiu ragu vienas perpūtimas atliekamas 15 kūrinių. Viename kūrinyje (papilėnų Intitis) penkto rago partijoje pažymėti ir trys garsai, tik matyt padaryta rašymo klaida, pagal natūralų garsaeilį turėtų būti ne c¹-f¹-c² (šiuo atveju f¹ garso ragu neišpūsi), o c¹-g¹-c². Kituose 7 kūriniuose perpūtimus atlieka du arba trys ragai: papiliečių Kadarų intakas (antru, ketvirtu ragais); kupiškėnų Maršas bei Likalaukių katė (trečias–penktas ragai), salamiestėnų Gegutė (trečias–penktas ragai); vabalninkėnų Trišakių intakas (antras, ketvirtas ragai), Svyruoklė (trečias–penktas ragai) bei Meilūnų katė (trečias–penktas ragai).

1936 m. įrašyti tik 4 kūriniai: Intakas, Katė, Tytytitit ir Utitiūtitiut. Juos įpūtė Remeikių ragų pūtėjų "kapelija". Tai galima traktuoti kaip lokalinę tradiciją, o veikiau galbūt kaip tradicijos nykimo pasekmę, manant, kad įrašymo metais pūtėjai jau nesugebėjo groti kiek sudėtingesne (nors trimitams ir labai būdinga) perpūtimo technika.

Dėl trimitinės intervalikos ir aukštųjų garsų "iškėlimo" virš visos partitūros pagrindinio skudučiuotojo, grupės vadovo, paprastai dviem arba trim skudučiais atliekama untytės partija labai primena ragų partijas atliekamas su perpūtimais. Perpūtimo būdu atliekami garsai (nuo vieno iki trijų) skamba stipriau, dažnai ir aukščiau, negu visais ragais atliekamas pirmasis obertonas (pagrindinis garsas negrojamas, jis yra per žemas ir per silpnas).

Ragai – garsūs lauko instrumentai. 1904 m. ragų gaudimą vaizdingai aprašė Adolfas Sabaliauskas: "Kiek aš pats prisimenu, ir visi, kas girdėjo ragus pučiant, negali atsigražiuoti jais, ypatingai klausant tykiame vasaros vakare už kelių varstų, dar ir iš už miško… Ir dabar, užtriūbijus ragui, nubunda visas mano prigimimas ir pakyla nepaprasti jausmai, kuriuos galėčiau egzaltacija pavadinti, ir atsimena gegužės ryto pievų įvairumas ir mirgėjimas rasoje, ir rudens girių ūžimas…".

 

Ragais triūbyti pradėdavo pavasarį artojai: išeidami į laukus arti, jie išsinešdavo ir ragus. Naktigoniai ragus pūsdavo naktį, arklius ganydami, prie laužo, o ryto metą, raiti grįždami namo, supūsdavo ir prikeldavo sodžių iš miego. Triūbuojama buvo pavasarį per piemenų šventę malstuvas, Sekminėse ir per Jonines, Petrines. Ragais gausdavo ir per šienapjūtę. Per pertraukas tarp darbų, ypač vakare, vieni šienpjoviai suvaliuodavo, kiti, išsirinkę vietą, kad geriau skambėtų, kur nors paupy ar pagiry prie ežero ragais nudroždavo. "Pas Mažuiką sode buvo sodželka ir prie jos kubilas su vandeniu (…) Tenai ragus mirkydavo. Prie sodželkos dažnai ragais ir pūsdavo. Prie vandenio labiau skamba. O pas Plepą pūsdavo skudučiais (…) Vieną vakarą pas jį skudučiais, kitą vakarą pas Mažuiką ragais. Jei tą patį vakarą sutropydavo pūsti ir skudučiais ir ragais, tai skudutininkai ir nubėgdavo pas triūbočius sakydami: Jų didesni balsai, mūsų numuša. Bėkim, kur ragais pučia" (215 p.).

 

Sodžių, tarp kurių nebuvo tiesaus kelio, jaunimas susisiekdavo, pabendraudavo bei palenktyniaudavo triūbų garsais. "Nuo Likalaukių iki Stuburų tiesiai pora kilometrų, bet per Pyvesos upę ir pelkes jokio kelio nebuvo, o pro Salamiestį apie 10 kilometrų. Tagi šių sodžių jaunimui susisiekti ir pabendrauti parankiausia buvo skudučių ir triūbų balsais. Likalaukiuos užtriūbuodavo arba užskudučiuodavo – jiems atsiliepdavo Stuburų triūboriai ar skudutininkai" (271 p.) Šeštadienio ar švenčių vakarais triūborių kapelija užgausdavo ragais sodžiaus pakluonėje ar prie sodželkos. Už kelių kilometrų jiems atsiliepdavo kito sodžiaus ragų muzika. "Vasaros metu šeštadienių ar sekmadienių vakarais nuolat pas jį (Stanislovą Valacką) būdavo pilna jaunimo. Sukomplektavęs skudučių ir ragų "kapelijas", išeidavo kur į sodžiaus pakluonę ir skudučiuodavo arba užgausdavo ragais. Jų muzika toli skambėdavo. Ramiais, tyliais vakarais ragų muzika gerai girdėdavos net už penkių šešių kilometrų aplinkui" (204 p.).

 

Stasys Paliulis tvirtino, kad sodžiai, tarp kurių buvo geras susisiekimas, ragų neturėdavo. Jais buvo pučiama tik tose vietovėse, kurios yra toliau nuo miesto, nuo didelio kelio, tarp pelkių, miškų. Dažniausiai nuotolis tarp tokių vietovių tiesiai, oro linija, siekia 5–7 km. Jos yra išmėtytos po visą Šiaurės Rytų Aukštaitiją. Galbūt seniau tam tikrose vietose ir tam tikru atstumu būta kažkokių ragų pūtimo centrų. Todėl galima manyti, kad senovėje ragų muzika turėjo signalinę paskirtį.

 

 

Arvydas Kirda

Vilniaus kolegija

2006-05-04


Naujausi pakeitimai - 2009-12-02




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7035&p_d=22270&p_k=1