Regionų politika ir plėtra 

1.  Lietuvos administracinį suskirstymą į savivaldos regionus būtina atlikti remiantis istoriškai susiklosčiusių krašto atskirų sričių etnokultūriniu ir lingvistiniu savitumu, tų sričių gyventojų savimone bei tradicijomis ir papročiais.

2. Tokios istoriškai susiformavusios ir žmonių sąmonėje įsitvirtinusios Lietuvos etnografinės sritys yra Aukštaitija, Dainava (Dzūkija), Sūduva (Suvalkija) ir Žemaitija.

3.  Žemaitijos regione reikėtų išskirti kaip atskirą subregioną buv. Klaipėdos kraštą - Kuršių neriją, Klaipėdos ir Šilutės rajonus, išsiskiriančius tradicinės etninės kultūros daugelio elementų savitumu, krašto istorine praeitimi.

4.  Minėtų išskiriamų savivaldos regionų centrais laikyti: .Aukštaitijos - Panevėžį, Dainavos (Dzūkijos) - Alytų, Sūduvos (Suvalkijos) - Marijampolę, Žemaitijos - Telšius. Tai atitiktų tiek šių regionų praeities tradicijas, tiek šiuolaikinę ekonominę trauką.

5.  Suformuojant siūlomus dabartinius Lietuvos administracinius savivaldos regionus, nepažeisti esamų rajonų ribų.

6.   Į Aukštaitijos regioną sujungti: Anykščių, Biržų, Ignalinos, Joniškio, Kėdainių, Kupiškio, Molėtų, Pakruojo, Panevėžio, Pasvalio, Radviliškio, Rokiškio, Švenčionių, Ukmergės, Utenos rajonus.

Į Dainavos (Dzūkijos) regioną sujungti: Alytaus, Kaišiadorių, Lazdijų, Šalčininkų, Širvintų, Trakų, Varėnos, Vilniaus rajonus.

Į Sūduvos (Suvalkijos) regioną sujungti: Jonavos, Jurbarko, Kauno, Marijampolės, Prienų, Šakių, Vilkaviškio rajonus.

Į Žemaitijos regioną sujungti: Akmenės, Kelmės, Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių, Plungės, Tauragės, Telšių, Raseinių, Šiaulių, Šilalės, Šilutės rajonus.

Šiame regione išskiriamo subregiono centru laikyti Klaipėdą.

7.  Etnografinio regiono sąvoka buvo įtvirtinta LR Seimui 1999 m. priėmus „Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą“, o istoriškai susiformavusių minėtų 4 regionų pavadinimai - LR Seimo 2000 m. liepos 13 d. priimtame nutarime „Dėl Etninės kultūros globos tarybos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“.

Prof. habil.dr. Angelė Vyšniauskaitė

EK globos tarybos narė, regionų komisijos ekspertė

Paaiškinimas apie Lietuvos etnografinių regionų susiformavimą istorijos būvyje

1. Aukštaitija.

Aukštaičių vardas jau minimas XIII-XIV a. istoriniuose šaltiniuose. Petras Dusburgietis savo Kronikoje, aprašydamas 1294 - 1300 m. įvykius, šią Lietuvos dalį vadina Austechia. LD kunigaikščio Gedimino 1322 m. sutartyje su Livonijos ordinu minima terra Eystoythen. Viename Vytauto 1420 m. dokumente Aukštaitija vadinama Auxtote. Kronikininkas tada aukštaičius vadina Ousteten vardu.

Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. T. 1. Vilnius, 1989. P. 543.

2. Žemaitija.

Pirmosios žinios istoriniuose šaltiniuose iš XIII a.: Ipati­jaus kronikoje 1219 m. minima taikos derybose žemoitskyje kniazia Erdvilas ir Vykintas; minimi žemaičiai, jie laikomi lietuviais XIII a. paskutiniame dešimtmetyje (1290) Eiliuotoje Livonijos kronikoje; 1322 m. Gedimino taikos sutartyje su Livonijos ordinu žemaičiai (Samoythen) ir aukštaičiai (Eustoythen) minimi kaip jo valdomos žemės. LDK kunigaikštis Vytautas 1420 m. Šventosios Romos imperatoriui Zigmantui rašė: „Žemaičiai iš senų laikų vadinosi lietuviais, nes ta pati kalba ir tie patys žmonės (unum ydeoma et uni homines); Žemaitija (Samogth) - tai ta pati, žemesnė žemė (terra inferior), o aukštaičiai (Ąuxtote) – „terra superior“.

XIII a. Žemaičius sudarė vakarinė Lietuvos teritorija nuo Nemuno, Nevežiu iki Ventos aukštupio. XV- XVI a. susidarė Didžioji Žemaitija nuo Palangos iki Nevėžio, šiaurėje - iki linijos kiek į vakarus nuo Šeduvos-Pakruojo-Linkuvos-Žeimelio.

Visa ši teritorija seniau vadinta Žemaičiais. Po spaudos atgavimo per laikraščius ir šnekamojoje kalboje ėmė plisti lytis - Žemaitija. Lietuvos Metrikoje rašoma „Žemoit“. Ilgainiui imta rašyti lenkiškai Žmudz, rus. – Žmud‘, vok. Samoyte , Samaiti, Schamaiten. Į Lietuvos istoriją Žemaičiai įsijungė nuo XII a. pabaigos.

Lietuvių enciklopedija. T. 35. Boston, 1966. P.194-198.

A. Salys. Lietuvių kalbos tarmės // Lietuvių enciklopedija. T. 15. Vilnius, 1990. P. 575 (žr. žemėl.)

3.  Sūduva - Suvalkija

Tai Lietuvos valstybės dalis tarp Rytų Prūsijos (Mažosios Lietuvos - dabar Kaliningrado - Karaliaučiaus srities) vakaruose, Nemuno šiaurėje ir rytuose. Istoriniuose šaltiniuose ši teritorija buvo įvairiai vadinama; Sūduva, Dainava, Suvalkija. Pirmąkart sūduvių vardas paminėtas Ptolemėjaus, graikų geografo, – „Galindai kai Sudinoi“. P. Dusburgiečio Kronikoje jie užrašyti – „Galindite“ ir „Sudovite“. Rusų Nestoro Kronikoje (983 m.) jie vadinami jotvingiais. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis 1420 m. Kryžiuosiu Ordino didžiajam magistrui teigė, jog sūduvių ir jotvingių žemė yra tas pats –„terra Sudorum et Iacuitarum quod idem est“. XIII a. sūduviai priskiriami prūsams. Bet XIII a. visas kairysis Nemuno kraštas pagal V. Kadlubeką vadintas Polexia – „Pagirys“. M. Toeppenas, nagrinėjęs Sūduvos istorines ribas, nustatė, jog jos buvo: šiaurėje - Nemunas, o Nemuno vidurupis ir dalis žemupio - natūrali rytinė ir šiaurinė Sūduvos siena. Tik prie Gardino sūduviai galėję gyventi ir dešiniajame Nemuno krante. Vakaruose Sūduva rėmėsi į Galindos ir Nadruvos plotus. Sūduviai, kaip ryčiausia ir skaičiumi gausiausia prūsų gentis, daugiau ar mažiau skyrėsi nuo kitų prūsų ir savo tarme.

Lietuvių enciklopedija. T. 29. Boston, 1963. P. 114-123.

„Naujausi tyrinėjimai Sūduvos vakarinius plotus leidžia laikyti integralia Lietuvos dalimi tik nuo Vytauto laikų“ (p. 451). „XV-XVI a. apie Sūduvą jau nebuvo galima kalbėti, kad tai buvo tuščias girių masyvas. Panemunės ir Paprūsės (ypač Virbalio sritis) ruožai jau buvo (p. 455) apgyvendinti. Iš LDK dvarų (Birštono, Alytaus, Merkinės, Gardino ir kt.) buvo vykdoma energinga vidaus kolonizacija“ (p.456). „Sūduva nuo Vienos kongreso 1815 m. priklausė vad. Lenkijos karalystei“ (p.459).

K. Pakštas. Lietuvos valstybės plotai ir sienos // Lietuva. Lietuvių enciklopedija. T.15. Vilnius, 1990.

Suvalkijos vardas kilo nuo Suvalkų miesto pavadinimo, apie kurio įsikūrimą pirmosios žinios yra iš XVII a. 1867 m. rusų buvo sukurta Suvalkų gubernija, išsilaikiusi iki 1915 m. Iš kitų to meto Lietuvos gubernijų (Vilniaus, Kauno, Gardino) Suvalkų gubernija išsiskyrė tuo, kad čia veikė Napoleono kodeksas, naudotas naujasis Grigaliaus kalendorius. Tad, apimdama visą Užnemunę,.Suvalkų gubernija šiai Lietuvos sričiai paliko Suvalkų krašto vardą šalia istorinio Sūduvos vardo.

Lietuvių enciklopedija. T.29. Boston, 1963. P. 115.

4. Dzūkija - Dainava.

Dainavos vardas - Deynowe, Dainowe, Denowe - panaudotas Sūduvių žemės dovanojimo Livonijos ordinui dviejuose Mindaugo 1253 ir 1259 m. dokumentuose. Tada ji tapatinta su jotvingiais.

Lietuvių enciklopedija. T.29. Boston, 1963. P.115,116.

Manoma, kad Dainavos vardas yra sritinės kilmės, apibendrintas jau XIII a., žinomas iš Lietuvos metraščių ir naudotas tik pačių lietuvių, šis vardas paplitęs pietryčių Lietuvoje. Užnemunėje jis gyventojų niekada nevartotas.

Lietuvių enciklopedija. T. 4. Boston, 1954. P. 234-235.

Pietryčių Lietuvos daliai Dainavos vardą atgaivino V. Krėvė ir K. Būga, vietoje Dzūkijos termino, atsiradusio nuo šios krašto dalies gyventojų tarminės ypatybės - dzūkavimo: vietoje č, dž tariama c, dz, o t, d ir tv, dv prieš i, y, į, ie išverčiami afrikatomis c, dz.

Dzūkavimą kaip LDK tarmės ypatybę pirmąkart pamini Sapūnas 1673 m. „Compendium Gramaticae Lithvanicae“. Dzūkiškų kalbos lyčių yra ir K. Sirvydo „Punktuose Sakymų“ (1644 m.).

Pats dzūkų vardas istoriškai paliudytas iš XIX a.: taip A. Polujanskis vadina lietuvius, gyvenančius senosios Augustavo (Suvalkų) gub. visoje Kalvarijos apskr. ir Seinų apskr. šiaurinėje dalyje.

Lietuvių enciklopedija. T. 5. Boston, 1955. P. 301, 302.

Tad „dzūkų (nuo dzūkavimo) terminas jau turi šimto metų su viršum tradiciją ir vartojamas ne tik kalbininkų, bet ir etnografų. Jis aiškiai išskiria visą aukštaičių pietų rytų kampą kaip atskirą būdingą aukštaičių dzūkų tarmę. Dzūkavimo teoriškai nustatomą senumą faktiškai patvirtina XVI a. pradžios rankraštiniai poteriai“.

A. Salys. Lietuvių kalbos tarmės // Lietuva. Lietuvių enciklopedija. T. 15. Antrasis leidimas. Vilnius, 1990. P. 585.

„Šiandien dzūkiškai kalbama lietuvių kalbos ploto pietų rytuose, maždaug už linijos Vištyčio ež. - Alytus, Musninkai, Labanoras - Zarasai. Šiandieninis dzūkų plotas yra ištysęs kaip tik visu gudų pasieniu“.

Lietuvių enciklopedija, T. 5. Boston, 1955. P. 301.

Išvados

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, siūlyčiau naujam Lietuvos teritoriniam suskirstymui duoti ne siūlomus „Klaipėdos regiono, Šiaurės regiono, Kauno regiono, Vilniaus regiono“, o istoriškai pratvirtinamus ir pagrindžiamus, tiek mokslinėje literatūroje, tiek ir gyvenimo praktikoje naudojamus bei integruojantis į Europos Sąjungą visiškai priimtinus pavadinimus - Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Sūduva (Suvalkija), Žemaitija.

Prof. habil.dr. Angelė Vyšniauskaitė

Etninės kultūros globos tarybos narė,EKGT Regionų komisijos ekspertė

Vilnius, 2001 02 08.