Formuojant Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą viena iš
svarbiausių kartu ir sudėtingiausių problemų yra etnografinių kaimų išskyrimo
problema. Iki šiol, nors į istorijos ir kultūros
paminklų sąrašus yra įrašyti 48 etnografiniai kaimai - nėra aiškiai apibrėžtų
jų atrankos kriterijų. Pabandysime juos suformuoti išskaidydami juos į keturias
grupes.
1. Be abejo vienas iš
reikšmingiausių etnografinio kaimo išskyrimo faktorių Valakų reformos laikus
menantis kaimo išplanavimas, ūkinės veiklos nesuniokotas kraštovaizdis, XIX a.
pabaigą XX a. pradžią menantys gyvenamieji, ūkiniai, bei sakralinės
paskirties pastatai, bei jų interjeras. Tokių kaimų daugiausiai Stolypino,
1922-ųjų metų ir kitų žemės ūkio reformų paliestuose, neintensyvaus ūkio Rytų
ir Pietryčių Lietuvos regionuose (Dzūkija ir rytų Aukštaitija). Tačiau Lietuvos
etnografinius regionus istorijos procese labai nevienodai paveikė kultūros
modernizacija. Ypač šie skirtumai matomi XIX - XX amžiuje. Todėl siekiant
išsaugoti visų Lietuvos regionų etninės kultūros paveldą - etnografinių
materialieji kaimų atrankos principai visoje Lietuvos teritorijoje neturėtų
būti taikomi vienodai, siekiant kiekviename administraciniame savivaldos rajone
išskirti bent po vieną mažiausiai kultūros modernizacijos paliestą kaimą (jo
dalį, vienkiemių grupę, bažnytkaimį), ateities kartoms kiekviename
etnografiniame regione paliekant ir po vieną tipišką kolūkinę gyvenvietę.
Antram ir kitiems to rajono etnografiniams kaimams turi būti taikomi jau
vienodi atrankos kriterijai.
2. Įvertinant kaimo išskirtinumą būtina atsižvelgti į šiose vietovėse
(netoli šių vietovių) esančius archeologijos, mitologijos, dailės, istorijos,
gamtos paminklus. Tai reikšmingas, tačiau neprivalomas etnografinių kaimų
išskyrimo kriterijus.
3. Trečiasis svarbus atrankos kriterijus - kaimo demografinė situacija.
Be abejo kaimą kuriame nėra jame gyvenančio, vietinio jo kultūrą formavusio
žmogaus, galime įvertinti tik kaip muziejinį. Vasarą atvykstantys poilsiautojai
ar iš tolimų regionų atsikėlę gyventi, su regiono kultūrine terpe nieko bendro
neturintys žmonės - dauguma atvejų neužtikrins jo gyvybingumo, apsaugos ir
plėtros. Manau, etnografiniame kaime turėtų gyventi nemažiau trečdalio vietinių
(gimusių ir augusių 20 km spinduliu esančiose vietovėse; šie kriterijai negali
būti taikomi Mažajai Lietuvai, kur vietinių gyventojų likę nepalyginamai
mažiau) žmonių.
4. Lietuvos Respublikos Etninės kultūros
valstybinės globos pagrindų įstatyme Etninės kultūros vertybės
apibrėžiami kaip tautai reikšmingi dvasinės bei medžiaginės etninės kultūros užfiksuoti
ir neužfiksuoti dalykai. Todėl gyvosios tradicijos puoselėjimas (tautos paveldėtos
kultūros perdavimas, jos kūrimas ir atsinaujinimas) būtinas etnografinio kaimo
išskyrimo kriterijus. Bendrai kaimo (ar dalies kaimo) žmonių formuojama
kultūrinė veikla gali atsverti materialiuosius (etnoarchitektūrinius) kaimo
atrankos kriterijus. Būtina atsižvelgti į šiuos kriterijus. Tai iš kartos į
kartą perduoti (tradiciniai) siaurame regione (regionuose) tebegyvuojantys
(kitur neišlikę), kolektyviniai, dauguma atvejų nemažiau trijų žmonių atliekami
(trijose šeimose gyvuojantys):
a)
Bendruomeniniai (kaimynystės) papročiai neturintys fiksuotos
chronologinės išraiškos (pvz. koštuvės, apgėlai),
b)
Ūkinė veikla (verslai, amatai šiai grupei kolektyviškumo kriterijus
gali būti netaikomas),
c)
Religinės praktikos (už Bažnyčios liturgikos ribų pavyzdžiui
surinkimai, kolektyvinis kryžių lankymas bei meldimasis prie jų ir pan.),
d)
Etnokulinarinio paveldo elementai (tradicinis maistas, gėrimai),
e)
Meninė veikla (dainos, šokiai, vaidinimai; tautodailė (gali būti pavieniai
kūrėjai) ir kt.,
f)
Liaudies žinijos paveldo elementai (gydomųjų žolių rinkimas,
užkalbėjimas ir pan. šiai grupei kolektyviškumo kriterijus gali būti
netaikomas),
g)
Kalendorinės, darbo (dalinai ir šeimos jei turi specifinių elementų)
šventės ir papročiai, ypatingai pažymimi atlaidai.
Vertinant kaimo
kultūrą pagal šiuos kriterijus būtina atsižvelgti į kultūros elementų tęstinumo
konkrečioje vietovėje, jos unikalumo faktorius. Pavyzdžiui, Žemaitijoje
esančiame kaime švenčiamos Užgavėnės (jei neturi specifinių tik tai vietovei
būdingų bruožų) vertinamas kaip unikalus vertinamas nebus, tuo tarpu
Suvalkijoje Tarpušvenčio šyvio šokdinimas bus traktuojamas kaip specifinis
gyvosios tradicijos pasireiškimas, nes šiuo metu tai nėra masinis sodžiaus
kultūros reiškinys. Tą patį kultūros reiškinį kaip unikalų siūlyčiau vertinti,
jeigu jis fiksuotas ne daugiau kaip trijuose kaimuose. Jei atgaivinamas
tradicinės kultūros reiškinys jis gyvosios tradicijos tęstinumo prasme gali
būti vertinamas tik tada, jei atgaivinimo metu jį prisiminė vyriausi tos
vietovės žmonės ir aktyviai dalyvavo (pasakojimais, patarimais) jį
rekonstruojant.
Etnografinio
kaimo vertinimo kriterijai
Privalomi
pirmasis, trečiasis ir ketvirtasis kriterijai. Jei šiame administraciniame
rajone nė vieno tokio kaimo nėra būtinas trečiasis, ketvirtasis, dalinai
pirmasis. Antrasis kriterijus visai atvejais bus kaip privalumas.
Parengus
etnografinio kaimo atrankos anketą - kiekvieną kriterijų siūlyčiau įvertinti
balais.
- Pirmas
kriterijus iki 10 balų (bet kokiu atveju nemažiau 5)
- Antras
kriterijus už paminklą po 1-2 balus
- Trečias
kriterijus (vietinių gyventojų 1 proc. lygus 0,1 balo) iki 10 balų (bet
kokiu atveju nemažiau 3,3)
- Ketvirtas
kriterijus už kolektyvinį tradicijos palaikymą 3-5 balo, pavienį (pvz.
amatininkas, tautodailininkas, garsi dainininkė) 1 2 balai
- Nenumatyti
kaimo privalumai iki 5 balų
Etnografinis
kaimas turi būti vertinamas ne mažiau 20 balų. Jei administraciniame rajone
(savivaldybėje) tokio užfiksuoti nepavyksta, į etnografinių kaimų sąvadą
įrašyti, daugiausiai balų gavusį kaimą. Pakartotinį kaimo vertinimą atlikti
nemažiau kaip kas 15 metų, papildant ar sumažinant etnografinių kaimų sąvadą.
Šie
pasiūlymai yra rekomendacinio pobūdžio, kiekvieno kriterijaus vertinimą privalėtų
apsvarstyti įvairių sričių specialistai. Sudarius anketą atlikti bent 10 kaimų
bandomąjį vertinimą. Vėliau atsižvelgiant į trūkumus parengti galutinį anketos
variantą.
Lietuvių etninės kultūros globos tarybai
Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjo
Žilvyčio Šaknio ekspertizė
2004 m. vasaris
10 d.
