Naujienos 

Konkurso „Pasidalink istorija apie tautinį rūbą tremtyje" rezultatai


2016 metais, minint  Gedulo ir vilties dienos 75 metų sukaktį, Etninės kultūros globos taryba kartu su Pasaulio Lietuvių Bendruomene paskelbė konkursą „Pasidalink istorija apie tautinį rūbą tremtyje“. Dalyvauti konkurse buvo pakviesti turintys savo artimųjų (tėvų, senelių, giminaičių) istorinių tremties nuotraukų, kuriose tremtiniai dėvi tautinius rūbus. Paprašyta atsiųsti trumpą istoriją, kurioje atsiskleistų, kokia yra žmogaus vilkinčio drabužio istorija, kokios yra rūbo įsigijimo aplinkybės. Konkurso rengėjai siekė surinkti liudijimų apie sunkiomis tremties sąlygomis išsaugotą tautinę tapatybę. Rengėjai kėlė tikslą ištraukti iš užmaršties istorijas, kuriose atsiskleidžia, jog tautinis kostiumas buvo ir gali būti didelė žmogaus brangenybė, svarbus tapatybės simbolis.

Konkursui buvo pateiktos 8 istorijos. Kiekviena iš jų patvirtina, jog tremtį patyrusiems mūsų tautiečiams tautinis kostiumas buvo itin svarbus tapatybės raiškos ženklas. Pasakojimai atskleidžia, kiek kūrybiškumo ir ryžto turėjo turėti tremtiniai, kad tremties nepritekliaus sąlygomis pasisiūtų tautinius kostiumus, išradingai pasigamintų jo detales. Įdomi istorija, liudijanti, kad tautinis kostiumas buvo atsigabentas iš Lietuvos – pasiimtas trėmimo metu, o grįžtant į Lietuvą vėl parsigabentas atgal.

Šios istorijos - įkvėpimo šaltinis šiuolaikiniam žmogui, neretai suabejojančiam tautinio kostiumo idėja. Konkurso dalyviai buvo apdovanoti padėkomis ir atminimo dovanėlėmis 2017 m. vasario 14 d. LR Seime vykusioje konferencijoje "Tautinis kostiumas šiandien".

Trumpai pristatome konkursui pateiktas istorijas.  

 

Pirmoji istorija. Pirmąją istoriją papasakojo Genovaitė Radėnienė (Kriščiūnaitė), g. 1934 m., gyv. Pasvalyje. Užrašė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė Jadvyga Kriščiūnienė 1993 m. ir 2016 m.

 

 

Tautinius šokius šoko tik merginos. Chara Kutulo (Zaigrajevo raj. Buriatijoje) tremtinės saviveiklininkės, apie 1957 m. Iš dešinės antra G. Radėnienė

 

Tremtinės saviveiklininkės juostų raštais puoštoje scenoje. Dėvi pačių pasisiūtus tautinius drabužius, prijuostėms panaudotos motinų skarelės. Chara Kutulas Zaigrajevo raj. Buriatijoje, apie 1957 m. Iš dešinės antra G. Radėnienė

 

Genovaitė Radėnienė pasakoja: „Juozo Krikščiūno, Pasvalio raj. ūkininko iš Dvareliškio k., Daujėnų  vlsč. šeima: žmona Agota, dukra Genovaitė ir sūnus Jonas buvo ištremti 1948 m. gegužės 22 d. Paskutinė šeimos gyvenamoji vieta tremtyje prieš grįžtant į gimtinę buvo Chara Kutulo gyvenvietė,  Zaigrajevo raj. Buriatijoje.

1955 m. rudenį gyvenvietės  jaunimas ėmėsi kultūrinės veiklos: šoko, dainavo lietuviškas dainas, vaidino. Meninės saviveiklos organizatore ir jaunimo įkvėpėja tapo tremtinė Bronislava Kairytė, kilusi iš Valdeikių k., Pasvalio raj. Ji režisavo, dainavo, gražiai piešė. Nuotraukoje matoma lietuvių liaudies ornamentais ištapytos scenos dekoracija – jos darbas. Muziejuje saugomi Genovaitės Radėnienės (Krikščiūnaitės) rankdarbiai taip išsiuvinėti pagal B. Kairytės piešinius.

Tautinius drabužius pasirodymams teko pasisiūdinti. Merginos nuvažiavo į Buriatijos sostinę Ulan Udę, nusipirko languoto medvilninio audinio sijonams, liemenėms (kiklikams) – juodo satino bei geltonos juostelės apdailai, palaidinėms („bliuskutėms“) – balto audinio ir galvos dangai, karūnėlėms – spalvotų kaspinų. Prijuostėms tinkamo audinio negavo, tad panaudojo iš Lietuvos atsivežtas motinų skareles. Kitoms merginoms teko „rėdytis“ vyriškais drabužiais, mat jaunuoliai šokti nepanoro, juos domino tik motociklai.

Bendrai organizuotuose vakaruose su savo programomis pasirodydavo lietuviai ir vietiniai. Lietuvių programos turėjo didžiulį pasisekimą, lietuvius vietiniai labai gerbė.

Lietuviai dalyvavo meno saviveiklos apžiūroje Novolinske. Šokėjos užėmė I-ją vietą. Matyt, sėkmę nulėmė  šokis, atitikęs ideologines nuostatas, baltomis suknelėmis vilkinčios merginos iš raudonų kaspinų šokio pabaigoje padarė penkiakampę žvaigždę.

Saviveiklininkės tremtyje koncertavo iki 1957 m. vasaros, vėliau koncertinė veikla slopo, lietuviai pradėjo grįžti į gimtinę.

Muziejuje saugoma apie 1956 m. G. Radėnienės tremtyje pasisiūto tautinio drabužio komplekto dalis: sijonas (raudonos, žalios, geltonos ir baltos spalvos languotas audinys) ir juoda liemenė.“

 

Antroji istorija atkeliavo iš Zanavykų muziejaus. Ją atsiuntė Zanavykų muziejaus vyr. fondų saugotoja Skaistė Višinskaitė-Kumštienė.

 

Nuotrauka fotografuota tremtyje apie 1957 metus Krasnojarsko krašte, Beriozovo rajone. Nuotraukoje antra iš kairės - Juzė Dimšaitė, už muzikanto - E. Žebrauskaitė, pirma iš dešinės  - R. Bendžiūnaitė, kiti nuotraukoje esantys žmonės kilę iš Kybartų. Skrybėlės pasiūtos iš popierinių maišų.

Juzė Dimšaitė gimė 1930 metais Skrynupių k., Griškabūdžio valsč. 1951 m. spalio 2 d. J. Dimšaitę ir jos šeimą ištrėmė į Sibirą. Iš tremties į Lietuvą J. Dimšaitė grįžo 1959 metais, dirbo buhaltere, redagavo satyrinį sienlaikraštį „Botagas“, vaidino saviveiklos teatre, tapė paveikslus, buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Fotonuotrauka iš Zanavykų muziejaus fondų.

 

Trečioji istorija. Istoriją atsiuntė Šilutės rajono F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Inkaklių filialo bibliotekininkė Daiva Milkerienė.

 

 Nuotraukoje - Rūta Penkauskaitė (Ciparienė), g. 1932 m. Ištremta iš Inkaklių kaimo, Švėkšnos apylinkės, Šilutės rajono 1951 m., į Lietuvą grįžo 1956 m. Nuotrauka daryta Krasnojarsko krašto, Ačinsko rajono, Karlovkos kaime 1654 metais. Fotografavo Petras Giedrimas, kuris tuo laiku važinėjo po Sibirą ir paveikslavo lietuvius; kilęs taip pat iš Švėkšnos apylinkių (Šilutės rajono). 
Penkauskaitė Rūta vilki dar Lietuvoje siūtais tautiniais drabužiais. Kaip pati Rūta pasakoja, medžiaga pirkta Šilutės krautuvėje, o siuvo siuvėja. Tremtyje šie drabužiai vilkėti tik kartą – paveiksluojantis, nes visas laikas buvo skiriamas tik darbui. Tautinius drabužius 1956 m. parsivežė į Lietuvą. 

Nuotrauka padidinta (105 x 163 mm) iš mažesnės (58 x 85 mm). Ant nuotraukos padarytas įrašas „ 1954 m Sibire „Lietuvaitė“.

 

 

Nuotraukoje sesės Penkauskaitės vilki dar Lietuvoje siūtais tautiniais drabužiais. Iš kairės - Elena Penkauskaitė (Klumbienė) ir Rūta Penkauskaitė (Ciparienė). Abi su savo tautiniais drabužiais. Nuotrauka daryta Krasnojarsko krašto, Ačinsko rajono, Karlovkos kaime 1654 metais. Fotografavo Petras Giedrimas.
Nuotraukos dydis 58 x 85 mm. Ant nuotraukos įrašas „Sibire“. Antroje nuotraukos pusėje įrašas „Sibiro žemelėje 1954 m.“.

 

         Ketvirtąją istoriją atsiuntė Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos vyr. bibliografė Milda Jankauskienė, remdamasi tremtinės Birutės Jankauskaitės-Petrauskienės atsiminimais, aprašytais knygoje „Iš praeities prisiminimų: buvusios tremtinės Birutės Jankauskaitės-Petrauskienės prisiminimai.“ (1989).

Milda Jankauskienė rašo: „Birutė Jankauskaitė-Petrauskienė, Jono, gimusi 1936 m. Užpaliuose Utenos rajone, 1949 m. kovo 25 d. buvo ištremta į Irkutsko sritį. Gyveno su šeima Bulyki gyvenvietėje. 1953 m. išvyko į Irkutską ir mokėsi Irkutsko prekybos technikume, vėliau neakivaizdiniu būdu - Visasąjunginio prekybos instituto Irkutsko filialo ekonomikos-apskaitos fakultete. 1956 m. jaunimo iniciatyva Irkutsko mieste susibūrė lietuvių saviveiklos būreliai.
Atsiminimuose Birutė Jankauskaitė rašo: „Labai sunku buvo gauti tautinius drabužius, aprengti jais nors pirmąją choro eilę, pasiūti drabužius šokėjams, gauti patalpas repeticijoms. Bet entuziazmas, noras parodyti, kad mes – ne tik tremtiniai, bet visų pirmiausia – lietuviai, turintys savo nacionalinį orumą, nacionalinį meną, kultūrą, dainas ir šokius – viską nugalėjo“.

Į Lietuvą Birutė Jankauskaitė-Petrauskienė grįžo 1964 metais. Apsigyveno Akmenės rajono Ventos miestelyje.

 

 

Nuotraukoje: Irkutsko lietuvių tremtinių choras. Iš kairės pirmoje eilėje penkta Birutė Jankauskaitė. Choro vadovas Vytautas Kesilis. Nuotrauka daryta 1958 01 26. Perf. V. Paknys, 1989 m.

 

 

Penktąją istoriją atsiuntė Druskininkų miesto rezistencijos ir tremties muziejaus darbuotoja Rugilė Lesniauskaitė. Istorija tokia: „Vlada Jakavonytė gimė 1929 m., Kasčiūnų kaime, Varėnos r. Dėl brolio Juozo Jakavonio partizanavimo jų šeima buvo išblaškyta, tėvas ištremtas, o ji su mama ir seserimi slapstėsi Dzūkijos kaimuose. 1952 metais, savo noru nuvažiavo pas ištremtą tėvą į Sibirą. 1957 metais ištekėjo už Petro Treigio. Vlados brolis - Merkinės apylinkių partizanas Juozas Jakavonis - Tigras. Pokario metais dvidešimtmečiui jaunuoliui buvo lemta būti legendinių Pietų Lietuvos partizanų vadų - Juozo Vitkaus - Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko - Vanago ryšininku, o jo tėvų sodyboje buvo įrengtas bunkeris - partizanų vadavietė. Čia buvo įrengta spaustuvėlė, rengiami ir spausdinami štabo dokumentai, leidžiamas partizanų pogrindinis laikraštis „Laisvės varpas". 1946 metų gruodžio 8 dieną enkavėdistų suimtas su partizanų spauda, J. Jakavonis buvo žiauriai kankinamas Merkinėje ir Varėnoje, nuteistas 15 metų lagerio ir tremties, buvo išvežtas į Kolymos rūdynus. Netekęs sveikatos, po trylikos metų sugrįžo į Lietuvą. Prasidėjus Atgimimui, J. Jakavonis aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. 1997 metais sodyboje buvo atstatytas bunkeris. Jį nuolat lanko svečiai iš Lietuvos ir užsienio.“ 

 

 

Nuotraukoje: Tremtinės lietuvaitės, pačios pasisiuvusios tautinius drabužius, šoka „Kepurinę“. Iš kairės trečia Vlada Jakavonytė, ketvirta – Aldona Bernatavičienė. Tanzybėjus, Jarmakovskio r., Krasnojarsko kr. 1955 m.

 

 Šeštoji istorija. Ją atsiuntė Etninės kultūros globos tarybos specialistė Sigita Dacienė iš Telšių.

 

Nuotraukoje – telšiškė Birutė Darbutienė. Tautinius rūbus Birutės sesei Valerijai Jasinskienei - Paškauskaitei (1927 – 2002) padovanojo vaikystės draugė Natalija (gim. 1927 m.), grįžusi iš tremties, iš Sibiro, apie 1972-1974 metus. Rūbus Natalija dėvėjo tremtyje, visomis lietuviškų švenčių progomis. Natalija buvo labai gabi, naginga, meniška, manoma, kad pati pasisiuvo šiuos tautinius rūbus. 

 

 

Seprintąją ir aštuntąją istorijas atsiuntė doc. dr. Gaila Kirdienė. Jose naudojama jos mokslo studijos „Lietuvos muzikantai ir instrumentinis muzikavimas sovietinėje tremtyje ir lageriuose“ medžiaga (Jūratė Vyliūtė, Gaila Kirdienė. "Lietuviai ir muzika Sibire", 2013.)

 

Muzikantų Abromavičių giminės tremtys

Įžymių Raseinių krašto liaudies muzikantų, kanklėmis, smuiku ir kitais muzikos instrumentais grojusių brolių Antano (1870 m. Godlaukio k.–1953 m. Bolšoj Imyše, Užūro r., Krasnojarsko kr.) ir Stanislovo (1874–1955, g. Godlaukio k., gyv. Lyduvėnuose) Abromavičių šeimų kapelos yra tapusios tikru lietuvių tradicinio muzikavimo simboliu. Dažname leidinyje publikuojamos jų nuotraukos, 1937 ir 1941 m. padarytos Balio Buračo ir kitų fotografų. Ne kartą skelbta Stanislovo Abromavičiaus su dukra Stanislava 1937 m. įrašyta muzika, kūrinių transkripcijos ir įrašai. Abromavičių kūrinius ir šiandien dažnai atlieka folkloro atlikėjai. Antano ir Stanislovo šeimos buvo tapusios sovietų vykdyto genocido aukomis. 
1948 m. gegužės 28 d. keturi S. Abromavičiaus vaikai: Kazimieras (1916–1972), Zofija (g. 1923 m.), Leonora (g. 1926 m.) ir Janina (g. 1929 m., dabar visos gyvena Šilutėje), buvo ištremti į Zulumajaus (Zimos r., Irkutsko sr.) miško pramonės ūkį. Karo ir pokario baisumų prigąsdinti, be tėvų likę jaunuoliai išvežant į tremtį nieko nepasiėmė, tik truputį maisto: „Galvojom, kad mus sušaudys, kaip [naciai] nekaltus žydus.“ Stribai jiems įdėjo Kazimiero padirbtas kankles. Kaip matome iš unikalios šv. Velykų prie pačių sumeistrauto altoriaus nuotraukos, merginos, moterys į tremties nežinią pasiimdavo ir puikius savo rankų darbo tautinius kostiumus. Maždaug nuo 1954 m. tautiniais kostiumais lietuvaitės gana dažnai pasipuošdavo ir per tremtyje švenčiamas lietuvių vestuves.
Pasak Leonoros, Zulumajuje tremtinių buvo „iš visur: Radviliškio, Rokiškio. Iš pradžių buvom tik lietuviai. Trylika žmonių viename aštuonių kvadratinių metrų barako kambarėlyje gyvenom. Atsidarydavom duris ir galvas pasidedam ant slenksčio. Paskui pradėjo barakus statyti [...]. Visi dirbom miške [...]. Atplėšti nuo tėviškės – kaip žaizda didelė – norėjom švęsti Kalėdas, Velykas. Jeigu nedarbo diena, tai su komendanto leidimu, leisdavo. Daug žmonių susituokė be šliūbo. Kapinėse vykdavo lietuvių mišios, vėliau atvažiuodavo kunigas. Į kapines dažnai eidavom: sekmadieniais nėra kur dėtis [...]. Grodavom ir tenai, susieidavom. Zimos upė tekėjo per miestą, vasarą rąstus versdavom į upę ir plukdydavom: drąsos tos buvo, kaip jauniems! [...] Zimoje turėjom rąstus ištraukti, apkibę išritinti štabelius. Rusai juokėsi, kas čia yra, kad rąstai patys į pakalnę ritinasi [darbininkų nesimato]... Kai [pakeliui] išlipdavom ant kranto – visi jauni, nor pašokti. Aš skambindavau mandolina [ją pristyguodavo prie kanklių ir prie akordeono aukštu balsu], Zosė kanklėmis, pusseserės Aldona ir Kazimiera Lušaitės pritardavo, pridauždavo, gitara“.

 

Nuotraukos iš Leonoros Abromavičiūtės albumo:

 

Zulumajaus lietuvių šv. Velykos 1949 m.

 

Zulumajaus vaizdas.

 

Zulumajaus lietuvaitės ritina rąstus, apie 1950 m.

 

Kanklėmis skambina Zofija Abromavičiūtė, gitaromis – Kazimiera Lušaitė (kairėje) ir Janina Abromavičiūtė. Zulumajus, apie 1954 m.

 

Jaunoji pasipuošusi tautiniu kostiumu. Lietuvių vestuvės Atagajuje arba Poroge: išperka vartus, apie 1954 m. Nuotr. iš Zenonos Vaicekauskienės-Peleckaitės albumo.

 

Meninė lietuvių saviveikla Sibire

 

Lietuviams tremtiniams ir politiniams kaliniams oficialūs meninės saviveiklos pasirodymai sovietinio teroro ir genocido sąlygomis Sibiro lageriuose ir tremtyje pirmiausia buvo jų kultūrinė veikla, savosios tautinės kultūros reprezentavimo ir bendravimo būdas. Dalyviai pasipuošdavo tautiniais kostiumais. Jei neturėdavo jų atsivežę (atsisiuntę), susikonstruodavo patys, nors ir tik tam kartui: jei neturėdavo kitokios medžiagos (iš namų atsivežtų rankomis austų lovatiesių, rankšluosčių), tikdavo ir languotos skaros, netgi spalvotas popierius, merginų karolius suverdavo iš uogų, riešutų, vyrų skrybėles padarydavo iš popieriaus ir pan.

Sovietinė valdžia meninę saviveiklą traktavo kaip vieną iš svarbiausių ideologinės propagandos, „perauklėjimo“ ir unifikuotos sovietinės liaudies formavimo būdų, lageriuose už ją buvo atsakinga „kultūrinė auklėjamoji dalis“ (rus. KVČ). Po Stalino mirties (1953 m.) ne tik leido, bet ir ragino kalinius ir tremtinius kurti įvairius saviveiklos kolektyvus. Viešus pasirodymus Sibire, panašiai, kaip ir Lietuvoje, buvo privalu pradėti komunistų partiją ir jos vadus šlovinančiomis dainomis, taip pat atlikti ir kitų tautų (rusų, Kaukazo ir kt.) kūrinių. Lietuviškų dainų tekstus tikrindavo (tam juos reikėdavo išversti į rusų kalbą), kad nebūtų antisovietiniai. Menko išsilavinimo, jokio supratimo apie meną neturinčią sovietinę valdininkiją, koncertų vertintojus itin žavėjo stiprūs dainininkų balsai, muzikantų gebėjimas iš klausos pagriežti bet kokią jų pageidaujamą melodiją, baletizuoti šokio judesiai ir kolektyvų masiškumas. Tokių vertintojų etalonas – 1928 m. Aleksandro Alesandrovo sukurtas Sovietų armijos dainų ir šokių (rus. piesni i pliaski) ansamblis, davęs postūmį formuotis ir kitiems panašiems ansambliams.

Harmonizuotos, aranžuotos lietuvių liaudies dainos, kartais ir scenai kiek pritaikyti šokiai jau nuo 1885 m. (kai kur ir anksčiau) visoje Lietuvoje ir Rytų prūsijoje, Rygoje, Rusijoje (Peterburge), Lenkijoje buvo atliekami per lietuviškuosius teatro ir muzikos vakarus, skirtus lietuvybei stiprinti. Lietuvių politinių kalinių ir tremtinių chorų repertuarą Sibire sudarė aranžuotos liaudies dainos, neretai su instrumentiniu pritarimu, tautinių šokių būrelių stilizuoti šokiai, daugiausia iš 1940 m. įkurto dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ repertuaro. Kartais ir patys vadovai aranžuodavo dainas, pritaikydavo scenai tradicinius šokius ir ratelius. Styginių instrumentų arba akordeonų, mišrios kapelos, orkestrai, paprastai su dainininkais solistais, atlikdavo ir populiarius klasikos, retkarčiais estradinius ar net džiazo kūrinius. Tuo metu dar stiprios lietuvių gyvosios muzikos tradicijos scenoje beveik nepristatydavo. Daug kas: programos sudarymas, kūrinių aranžuotės ir atsakomybė, pavyzdžiui, už tai, kad jauni kolektyvo dalyviai nepabėgtų iš tremties, tekdavo vadovui. Ne tik instrumentiniams ansambliams, orkestrams, bet ir tautinių šokių būreliams, chorams dažnai vadovaudavo muzikantai. Dažnai lietuviai buvo ir visos jų gyvenamosios vietovės Sibire kultūrinio gyvenimo vadovai.

 

Nuotraukos:

Algimantas Bugailiškis su akordeonu ir jaunimas, tautiniais kostiumais pasipuošusios merginos Tulūne 1957 (?) m. gegužę. Nuotr. iš Veronikos Jerašūnaitės-Bugailiškienės albumo

 

Politinė kalinė Ona Beinoraitė skambina gitara. Javas, Mordovija, 1955 m. Nuotr. LGGRTC GAM TF1152

 

Gitara skambina politinė kalinė Albina Norkutė. Nuotraukos nugarėlėje užrašas: „Sibiro padangė“. Taišetas, 1956 m. vasario 4 d. Nuotr. LGGRTC GAM TF 871, gauta iš Natalijos Gudonytės.

 

Zenona Peleckaitė kankliuoja „Lietuva brangi“ Tulūno mokytojų institute (už jos Palmira Lauciūtė), 1950 m. nuotr. iš Z. (Vaicekauskienės-)Peleckaitės albumo.

 

Irkutsko lietuvių šokių būrelis. Nuotr. iš Rožės Jankauskienės albumo.

 

Festivalio metu Irkutsko kultūros parke 1958 m. liepą. pirmoje eilėje iš kairės į dešinę kapelos vadovas, smuikininkas Antanas Bartkevičius, Vaclovas Kniukšta su 120 bosų akordeonu, klarnetininkas Steponas (neprisiminta pavarde). Viduryje tarp šokėjų stovi rajono kultūros skyriaus vadovas rusas. Nuotr. iš asmeninio Šimkų archyvo.

 

 

 

 


Naujausi pakeitimai - 2017-05-10


Etninės kultūros tęstinumo ir kaitos tyrimų 2016-2022 metų programa
Tautinio kostiumo metams skirtų renginių gidas
Naujienų archyvas


© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=884&p_d=205580&p_k=1