|
Etninės kultūros globos taryba, rengdama Etnografinių kaimų išlikimo
ilgalaikės programos metmenis, siekdama išsiaiškinti realią dabartinių
tradicinių kaimų padėtį, jų ekonominio ir kultūrinio gyvenimo ypatybes,
2001-2002 m. drauge su Lietuvos žemės ūkio universitetu (visokeriopai
padedant Druskininkų Girios aido muziejaus direkcijai, Alytaus apskrities
viršininko administracijai, Druskininkų savivaldybei, Lietuvos istorijos
instituto Etnologijos skyriui) atliko žvalgomąsias etnografines
ekspedicijas. Tyrimus vykdė LŽŪU studentai, pasirinkę kraštotyros modulio
studijas, ekspedicijoms vadovavo LII mokslo darbuotojas dr. Vytautas
Tumėnas, LŽŪU kultūrologijos ir filosofijos katedros vedėjas doc. dr.
Romualdas Povilaitis ir asistentė Asta Steikūnienė).
Tyrimo tikslas: atskleisti opiausias etnografinių kaimų, jų plėtros
problemas, remiantis šių kaimų gyventojų subjektyvia nuomone bei esamų
realijų stebėjimu ir įvertinimu. Tyrinėta pilotiniu metodu, kaimų
gyventojai apklausti remiantis originalia V. Tumėno ir R. Povilaičio
sudaryta anketa, vykdyti stebėjimai. Surinkti duomenys buvo išanalizuoti
ir apibendrinti.
Buvo tyrinėta tradicinių etnografinių kaimų (didžioji jų dalis - įtraukti
į valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašus) etnoarchitektūros,
etnokultūros, ūkio, verslų ir amatų, tautodailės, kaimo turizmo padėtis,
socialinė, demografinė, psichologinė kaimo žmonių situacija, jų verslumo
galimybės.
Tyrimai atlikti Alytaus apskrities kaimuose ir gyvenvietėse: Lazdijų
rajone (Veršių, Gerdašių, Lipliūnų, Diržų, Krivonių, Aušrinės, Žeimių
kaimai, Liškiava), Varėnos rajone (Marcinkonių, Šklėrių, Pauosupio,
Mardasavo kaimai), Druskininkų savivaldybėje (Latežerio, Grūto, Žiogelių,
Naujasodės kaimai, Vieciūnai, Švendubrė, Ratnyčia).
Kultūrinė situacija. Etnokultūrinės veiklos (siaurąja to žodžio prasme)
padėtis etnografiniuose kaimuose labai skirtinga. Ji labai priklauso ne
tik nuo įvairiu žmogiškųjų ištekliu, bet ir nuo finansavimo, nuo
savivaldybių kultūros skyrių požiūrio, remiamų projektų kiekio, nuo
kultūros namų veiklos aktyvumo.
Dideliuose kaimuose bei mažuose kaimeliuose, nežiūrint turistu lankomumo,
kultūrinis gyvenimas apmiręs, žmonių iniciatyvumas menkas (Švendubrė,
Liškiava, Latežeris, Žiogeliai, Pauosupis), nes miestų trauka itin didelė,
kita vertus, miestas jais nesirūpina. Tačiau išsiskiria (etnografiniais
nelaikomi) Vieciūnų, Ratnyčios apylinkių kaimai (Naujasodės k.),
išsiskiriantys itin gyvybinga tautodaile; jie aktyviai dalyvauja
tautodailės edukaciniuose projektuose, folklorinėje veikloje.
Išskirtinis dvejopas yra Marcinkonių k. kultūrinis gyvenimas.
Savivaldybės, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos, Marcinkonių
muziejaus direkcijos iniciatyva vyksta daug kultūriniu renginiu:
koncertai, šventės, parodos. Gyvuoja pagyvenusių žmonių etnografinis ir
jaunesniu folklorinis ansambliai. Kaime yra tautodailininkių, amatininku,
aktyvi bažnytinės, kaimo bendruomenės veikla, tačiau nemaža gyventoju
dalis (ypač jaunimas) kultūrinei veiklai visiškai abejinga.
Aktyvumu išsiskiria ir Mardasavo kaimas. Šio kaimo bendruomenė neseniai
atstatė savo kaimo kryžių, savivaldybei padedant, pasistatė tradicinės
architektūros stiliaus kaimo kultūros namus, kuriuose švenčia kaimo,
šeimos šventes, rengia koncertus, šokius.
Pauosupio k. (Rudnios apylinkėse) esantis rašytojo A. Matučio drevės
namelio muziejus itin blogoje būklėje, nežiūrint to, kad tai patraukli
turistų lankoma vieta, tame pačiame kaime vasaroja įsikūręs žymus
dailininkas A. Švažas. Susidaro įspūdis, kad vietos ir rajono
savivaldybės, vyriausybė muziejumi daugiau nesirūpina (yra tik kelių
rodyklės), nes jis privatus, o savininkams trūksta iniciatyvumo,
šiuolaikiškų vadybos, teisės žinių jį reklamuoti ir ieškoti finansavimo jo
priežiūrai. Akivaizdu, jog be geranoriškos valdžios paramos, bendrų su
savininkais problemos sprendimo būdų paieškos ši vertybė greitai sunyks.
Daugumoje tirtų kaimų itin stokojama žinių apie šiuolaikines kultūros
vadybos galimybes ir taisykles.
Etnoarchitektūros būklė. Etnoarchitektūros požiūriu vertingų kaimo sodybų
ir atskirų pastatų skaičius palaipsniui mažėja, tačiau nevienodai
atskiruose kaimuose. Atsirado naujų moderniškų statinių tiek bendrame
apstatyme, tiek pavienėse sodybose. Nemažai etnografinių pastatų
perstatyta, modernizuota (naujoviškomis statybinėmis medžiagomis). Nemažai
pastatų nugriauta, sunaikinta. Dalis senų pastatų turi būti remontuojami,
kai kurie - skubiai. Sparčiau vyksta senų pastatų pertvarkymas į
šiuolaikinius. Pastebima ryški neigiama tendencija - renovuojant pastatus
juos modernizuoti neišsaugant tikro tradicinio pavidalo. Galima įtarti,
kad Švendubrė labiausiai nukentėjusi nuo modernizacijų (tam nustatyti
reikalingi specialūs lyginamieji tyrimai). Palyginti gerai išsaugota
etnoarchitektūra, bendru apstatymu, tradiciniais glaudžiais kaimo žmonių
bendruomenės ryšiais išsiskiria Žiogelių kaimas. Marcinkonys pasižymi
renovuotų ir naujų pastatyų tradiciškumu (tai pasakytina net apie kaimo
turizmo sodybas). Kaimuose pastebima, kad dauguma itin turtingu savininkų
vaikosi modernesnių statybinių medžiagų, jiems trūksta išprusimo
etnografinės architektūros klausimais, tuo tarpu itin stipriai tradicijų
laikosi neturtingieji gyventojai, kadangi tam tikrais atvejais (pvz.,
Žiogelių k.) tradicinės statybinės medžiagos (apvalūs rąstai, samanos) yra
pigesnės už naujoviškas.
Vieni didžiausių etnografinės architektūros priešų - neišlavintas
savininkų skonis, kultūrinis neišprusimas, taip pat valstybės paramos
paminklinių pastatų saugojimui ir puoselėjimui stoka. Valstybės draudimai
keisti architektūrą nebegali padėti ją išsaugoti, nes blogai prižiūrint ji
susensta ir ilgainiui sugriūna.
Mąstant apie saugomų etnografinių kaimų sąrašo peržiūrėjimą, būtina turėti
omenyje jų plėtros galimybes, architektūros tradiciškumą ir kultūrinio,
ekonominio gyvenimo perspektyvą. Pvz., Liškiavos, Latežerio, Švendubrės k.
yra itin patrauklūs kaimo, kultūriniam, etnokultūriniam turizmui, tačiau
juose mažai belikę tradicinių architektūros elementų, o tai menkina jų
plėtros galimybes.
Tradicinės kaimų architektūros išlikimui kelia pavojų ir kaimų gyvybingumo
silpnėjimas dėl mažėjančio darbingų gyventojų skaičiaus.
Demografinė, socialinė, psichologinė situacija. Pernelyg sparti gyventoju
migracija į miestus, ypač per pastarąjį dešimtmetį, kelia pavojų kaimų
gyvybingumui. Tokioje situacijoje yra atsidūrę beveik visi tirtieji
kaimai. Kaimų gyventojų dauguma - pensininkai. Jaunimas bėga į miestus,
išvažiuoja į užsienį. Sparčiai daugėja tik dalinai gyvenamu sodybų
(seneliai miršta arba išvežami globoti į miestus), į kurias atvažiuojama
tik vasarą, nes žiemą vaikai senelius išsiveža į miestus. Kita vertus,
darosi įprasta jaunoms šeimoms grįžti į kaimus auginti savo mažų vaikų
(šviežias maistas, grynas oras, tėvų, senelių priežiūra ir t.t.), į kaimus
iš miestų grįžta gyventi ir netekusieji darbo. Kiti labai rimtai ketina
grįžti į kaimus, jei ateityje neteks darbo, dar kiti žino, kad grįš, kai
išeis į pensiją. Jaunų žmonių bendruomenės laikosi tik dideliuose kaimuose
(Marcinkonys, Švendubrė). Pastebima snobiška turtingų gyventojų tendencija
keltis iš etnografinių kaimų gyventi į miestų standartinius butus. Kita
vertus, etnografiniuose kaimuose apsigyvena (nusiperka sodybas)
menininkai. Pastebimas ir itin turtingų miestiečių potraukis įsirengti
nupirktose kaimų sodybose poilsio vilas, rezidencijas (kartais užstatant
sklypą statiniais, neturinčiais nieko bendro su tradicija, o kartais ją
išlaikant).
Mažesniuose kaimuose didesnis procentas degradavusių, asocialių jaunesnių
žmonių. Dauguma etnografinių kaimų gyventojų atsidūrę gilioje depresijoje
- nebemato ateities (jaunystėj buvom, o dabar pūnam"), jie turi daugybę
socialinių-psichologinių problemų. Dėl geriančių vyrų, didelio skurdo,
tinginiaujančio" jaunimo kyla dideli konfliktai tarp senosios kartos
tradicinių ir jaunosios moderniškų gyvenimo vertybių, kurios nėra
išbandytos laiko ir todėl atneša į kaimus daug nestabilumo, nerimo,
įtampos, agresijos. O labiau apsišvietusią, iš studijų miestuose grįžusio
kaimų jaunimo mažuma ilgisi miesto humanitarinės terpės, juos pradeda
slėgti provincinis kaimynų mentalitetas.
Kaimiečių psichologija miesto kultūros atžvilgiu labai konfliktiška, mažai
kūrybinga: nuo jos arba užsidaroma su dideliu nepilnavertiškumo kompleksu,
arba ji aklai ir naiviai imituojama, arba jos ilgimasi nerandant tinkamos
alternatyvos. Tokią būseną galima vertinti kaip didelį pasimetimą.
Švietimo ir informacijos padėtis. Kaimų gyventojai įsitikinę, kad vaikai,
besimokantys miestuose, įgyja geresnį išsilavinimą ir jiems lengviau
įstoti į aukštąsias mokyklas. Labai menkas kaimo žmonių informuotumas apie
šiuolaikines verslo galimybes, alternatyvius verslus, jų rėmimą, lengvatas
ir perspektyvas. Daugelis etnografinių kaimų gyventojų nesuvokia, kad jie
gyvena reikšmingoje valstybei vietovėje. Jaunesnioji karta gėdijasi
vietinių tradicijų, folkloro. Labai žemo lygio estetinis lavinimas (tiek
muzikos, tiek dailės, dizaino, architektūros), menkos meniškų švenčių
organizavimo galimybės jaunesniosios kartos gyventojus verčia žemiausio
lygio miesčioniškosios kultūros vartotojais (pvz., Marcinkonių kaimo
šventė prie ežero - tai laužas, magnetofonas, grojantis vakarietišką
muziką, ir daug pasigėrusiųjų). Šiuolaikiškumas suprantamas kaip
vartotojiškas gyvenimas vakarietišku komfortu spindinčioje aplinkoje, kuri
priešinga gyvenimui kaime - atsilikusioje provincijoje.
Nors poreikis etnografinių kaimų dirbiniams ir paslaugoms visuomenėje yra,
nors dar gyvi ir darbingi jų puoselėtojai, tačiau tradicijų ir žinių
perdavimas atsidūręs kritinėje būklėje. Etnografinis kaimas stokoja
šiuolaikiškų sistemų ir metodų aktualiai perduoti tradicijas.
Ekonominė, verslo ir verslumo padėtis. Ekonomikos lygis etnografiniuose
kaimuose labai skirtingas ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Nuo
gyventojų skaičiaus, amžiaus, atstumo iki centrų, kraštovaizdžio,
asmenybių. Gražus kraštovaizdis labiausiai skatina ekonominį gyvenimą,
kaimo turizmo sodybų augimą, turistų lankymąsi. Tačiau iš esmės merdinčią
ekonomiką lemia kaimų gyventojų (ir jų giminaičių miestuose) neturtas,
mažas finansinis-investicinis pajėgumas. Plėtoti kaimo turizmą vietiniams
gyventojams daugiausia trūksta ir organizacinių sugebėjimų, drąsos
rizikuoti. Vyrauja natūrinis ūkis. Pramonine žemės ūkio gamyba beveik
neužsiimama. Daugelis skundžiasi žemės skurdumu ir stygiumi.
Abejotina, ar žemė, naudojant ją dabartiniu intensyvumu, galėtų tapti
pagrindiniu pajamų šaltiniu didžiajai kaimo žmonių daliai. Tai supranta
apklaustieji, itin skeptiškai vertinantys perspektyvą aktyviau užsiimti
žemės ūkiu. Objektyvios aplinkybės ekologinei žemdirbystei egzistuoja,
tačiau labiausiai trūksta noro ir supratimo, kaip tuo verstis. Daug kas
verčiasi rinkimu (grybavimu, uogavimu), žvejyba (įskaitant brakonierišką).
Kaimuose klesti didelė bedarbystė. Kita vertus, vietiniai pensininkai
dažnai dalinasi savo pensija su vaikais, gyvenančiais mieste, šelpia juos
ir maisto produktais. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių neapsimoka
parduoti pieną (supirkimo kainos per mažos). Savo miško kirtimu gyventojai
taip pat nesiverčia, nes suvokia, jog nauda būtų labai trumpalaikė. Tuo
tarpu daugiausia savo miško medieną naudoja asmeninio ūkelio reikmėms:
malkoms ir statybai. Verslinė žemės vertė taip pat menka: jos parduoti
neapsimoka dėl mažos kainos, joje nebeapsimoka ir nieko auginti, nes
traktoriaus samdymas, trąšos, transporto, pardavimo, kitaip tariant,
gamybos sąnaudos viršija pelną. Nuo bado gelbsti tradicinių ūkininkavimo
metodų išmanymas ir atgimimas: gyvulininkystė (nuo išauginimo iki skerdimo
ir maisto paruošimo), žemdirbystė (naudojant arklių jėgą, archaiškus
padargus). Natūrinis ūkis gelbsti ir jaunesnius žmones, kurie netekę darbo
miestuose grįžta merdėti" į savo tėviškę ant savo tėvu pensininkų
sprando". Todėl dauguma sako, kad geriausia nieko verslo srityje
nebedaryti, tik gyventi iš savo ar tėvų pensijos, kita vertus, pensininkai
mano, kad savo jau atidirbo". Nepriklausomybės metais atsirado ir naujas
bedarbių daugiavaikių šeimų (dažniausiai asocialių) pragyvenimo būdas -
vaikų gimdymas ir auginimas", tiems, kurie didesnio pajamų šaltinio
prasimanyti nesugeba, vaiko pašalpa tampa vieninteliu pragyvenimo
šaltiniu.
Dauguma etnografinių kaimų gyventojų apatiški, pasyvūs, pesimistiški
verslumo atžvilgiu. Paklausus, ar imtųsi verslo, jei būtu finansinės
galimybės, atsakė, kad nesiimtų. Iš vienos pusės tingi, iš, kitos -
nepratę, bijo (nežinios arba vagių ir plėšikų), netiki kitokia ateitimi,
mano, kad kaimą valdžia sužlugdė galutinai. O pensininkams užtenka to, ką
turi, jie tenori ramiai pabaigti savo gyvenimą.
Akivaizdu, jog sovietinė santvarka atpratino nuo asmeninio iniciatyvumo ir
atsakomybės, o naujieji verslo būdai ir taisyklės kaimo žmogui kol kas dar
neprieinami tiek informacine, tiek psichologine prasme. Dauguma
turtingesnių vietinių gyventojų turtus susikrovė ne vietoje, o plėtodami
verslą su Rusija, Baltarusija, Vokietija, Lenkija. Amatininkai,
tautodailininkai skundžiasi menka rinka, blogomis pardavimo sąlygomis.
Anksčiau viena populiariausių tautodailės rūšių - audimas - sparčiai
nyksta dėl audėju amžiaus ir nykstančio poreikio. Dar esama nemažai
žmonių, kurie galėtų perteikti savo patirtį jaunesniems ir išmokyti juos
įvairių tradicinių verslų bei tautodailės. Tačiau nėra sukurta šių žinių
ir įgūdžių perdavimo sistema.
Vieno iš nelegalių tradicinių verslų - kokybiškos tradicinės naminės
degtinės gamyba - mažėja, nes nuolatiniai draudimai ir persekiojimai
sutrukdė tinkamą tradicijų perdavimą, o žinovai išmiršta, be to, atsirado
konkurencija: neseniai pigesnė buvo baltarusiu kontrabandinė degtinė bei
pilstukas", pasigamintas iš kontrabandinių surogatų.
Grybų ir uogų rinkimas - pagrindinis daugelio pajamų šaltinis, deja, jis
labai priklauso nuo oro (šiemet grybų nebuvo). Tradicija rinkti pardavimui
atsirado palyginti neseniai. Tačiau pastaruoju metu praradę darbą ir
pajamas žmonės pradėjo labai intensyviai naudoti miško gėrybes, visų pirma
pardavimui. Dėl tos priežasties kai kuriose vietose buvo suniokota miško
paklotė, sunaikinta grybiena (pvz., Vieciūnų k.).
Druskininkų tradicinių kaimo vietovių ekonomika buvo paremta stiprių
įmonių veikla - verpimo fabriko, lentpjūvės, agroūkio. Tačiau pastaruoju
metu iš jų likę tik prisiminimai. Turizmo verslas degradavęs, lyginant su
sovietiniais laikais (Latežeris, Švendubrė). Pakilusios kainos, kritęs
pragyvenimo lygis, išnykęs turistų srautas iš Baltarusijos neigiamai
atsiliepia stambesniam turizmo verslui ir juo pasinaudojantiems vietiniams
gyventojams. Šiuo metu kuriasi visiškai naujas turistų kontingentas,
kitokia aptarnavimo sistema. Tačiau privačių kaimo turizmo sodybų mažai,
menkai išvystytas ir pats verslas, nors gamtiniai ir kultūriniai ištekliai
didžiuliai.
Daugelis aktyvesnių gyventojų skundžiasi, kad jokio verslo vystyti
neįmanoma, nes reikia turėti didelį pradinį kapitalą. Menkas gyventojų
informuotumas neskatina įsiregistruoti savo kaimo bendruomenes, o tai
ateityje padėty plėtojant verslus.
Esant realioms galimybėms imtis kaimo turizmo ir rekreacinių paslaugų
verslo, skeptiškai tai vertinančių yra nedaug. Nemažai yra ir tokių, kurie
mano galintys to imtis, jeigu būtų parama, tačiau jų galimybes reikėtų
vertinti skeptiškai. Kaimams trūksta visų pirma būtinos infrastruktūros, o
jų žmonėms finansinių galimybių ją atnaujinti, išsimokslinimo ir tokio
verslo supratimo. Didelė kliūtis plėtoti etnografiniuose kaimuose turizmą
- nesaugumas, apiplėšimo baimė padidėjus turistų skaičiui ir verslininkų
turtui. Potencialiai kaimo žmonės galėtų kur kas aktyviau teikti atskiras
rekreacijos paslaugas.
Perspektyvi paslauga yra tautodailės dirbinių pardavimas ir demonstravimas
kaimuose (R Labučio ir A. Česnulio veikla), tačiau iki šiol šios veiklos
plėtrą stabdo per mažas turis-tų skaičius ir menkas jų finansinis
pajėgumas.
Turizmo plėtrai didelę reikšmę turi skirtinga geografinė kaimų padėtis bei
susiklosčiusios turizmo tradicijos. Labai geras galimybes verstis
rekreacine veikla turi Grūto, Latežerio kaimai. Palankiausia gamtine
aplinka išsiskiria Veršių kaimas ir vienkiemiai greta Avirio ežero. Prie
Latežerio ir Avirio ežerų yra išlikusi senoji turizmo infrastruktūra,
kuriama nauja. Tačiau kaimo žmonių verslo neskatina šios aplinkybės: per
didelis nereguliuojamas poilsiautojų srautas, sukeliantis ramybės ir
švaros problemas; daugybė privačių valdų, nepriklausančių vietos
gyventojams; intensyvus palapinių ir automobilių turizmas, kuriam kaimo
žmonių paslaugos mažiau reikalingos; nepakankama infrastruktūra (trūksta
parduotuvių, prastas telefono ryšys); nepakankamai sutvarkyta aplinka
(nėra persirengimo būdelių, šiukšliadėžių.
Sveikatos apsauga, socialinė rūpyba. Nutolusiuose nuo centrų Dzūkijos
nacionalinio parko kaimuose sveikatos apsaugos paslaugos nepatenkinamos.
Ambulatorija yra tik Marcinkonyse, rimtesnio gydymo reikia važiuoti į
Varėną ar Druskininkus. Bet ir esamos ambulatorijos darbuotojai net
naujagimius aplanko retai, ką jau kalbėti apie senus žmones. Todėl
senelius gelbsti tradicinė liaudies medicina, nes tenka laukti giminaičių,
kol šie, atsiprašę ar pabėgę iš darbo miestuose, galės juos nuvežti į
sveikatingumo įstaigas (viešojo transporto daugumoje vietovių nėra), o
jaunimui puoselėti naujagimius geriausia išvykti į miestus arba būtina
turėti savo transporto priemonę. Ligotais, nuskurdusiais, prasigėrusiais
gyventojais mažuose kaimeliuose savivaldybės nesirūpina, nes socialiniai
darbuotojai pajėgūs aptarnauti tik miestų gyventojus. Nėra įgyvendinamos
ir jokios priklausomybės ligų prevencijos programos.
Viešoji tvarka. Viešosios tvarkos palaikymo efektyvumas iš principo labai
menkas, kadangi nėra didesnio poreikio (pvz., Marcinkonių gyventojai
skundėsi, kad turi tik vieną policininką, kuris gyvena Puvočiuose ir
iškviestas tramdyti muštynių neatvyksta, nes neturi kuro transportui).
Nesunku numanyti, kad ateityje, plėtojant turizmą ir netikėtai pablogėjus
kriminaliniai padėčiai, galima sulaukti labai tragiškų pasekmių.
Infrastruktūros padėtis. Kaimuose, esančiuose atokiau nuo didesnių miestų,
ekonominio-kultūrinio gyvenimo centrų, infrastruktūros padėtis blogėja.
Pvz., Dzūkijos nacionaliniame parke, kadangi sumažėjo viešojo transporto
keleivių (ir jų dauguma - pensininkai), be to, buvo paplitęs pigesnis
kyšio, ne autobuso bilieto mokėjimas vairuotojams, transporto savininkų
išlaidos nebeatsipirko, tad maršrutinius autobusus panaikino. Todėl dabar
kaimo gyventojai iki centrinių gyvenviečių turi kapstytis", kaip išmano,
- prašyti kaimynų, laukti giminaičių atvykstant iš miestų. Nemažai kaimų
susisiekdavo geležinkeliu, tačiau geležinkelio atkarpa
Marcinkonys-Druskininkai jau uždaryta, o Varėna -Marcinkonys ketinama
uždaryti.
Jaunesni gyventojai sakėsi gyventų gimtuosiuose kaimuose, jeigu būtų
greitas, lengvas ir pigus susisiekimas su centrais, komfortabilesnis
gyvenimas, jeigu vaikams būtų lengviau pasiekti mokyklą ir joje būtų
geresnė mokymo kokybė.
Dzūkijos nacionaliniame parke trūksta žemėlapių, informacijos apie
etnografinius kaimus. Parke etnografiniai kaimai neišskirti jokiais
ypatingais ženklais. Kita vertus, kyla grėsmė, kad įrenginėjant
privažiavimus, apžvalgos aikšteles bus pakenkta natūraliam
kraštovaizdžiui, nes projektuotojai linkę visur perkelti civilizuoto
pasaulio estetiką.
Lietuvos istorijos instituto
Etnologijos skyriaus
mokslo darbuotojas dr. Vytautas Tumėnas
Lietuvos žemės ūkio
universiteto doc. dr. Romualdas Povilaitis |
