Projektas

Naujai parengtas “Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo” projektas neapima dokumentine forma užfiksuotos folkloro, etnografinių aprašų ir kitos etninės kultūros medžiagos archyvavimo teisinio reglamentavimo. Tokia išvada kyla dėl esminių šio projekto nuostatų:

1.      Nors dokumento sąvoka įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžta labai plačiai („Dokumentas – juridinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepriklausomai nuo pateikimo būdo, jos formos ir laikmenos”), tarsi duodant nuorodą ir į kultūros vertybėms prilyginamus dokumentus, kuriuos per savo veiklos laikotarpį sukaupė įvairios valstybės ir savivaldybių įstaigos  (rankraščius, garso ir vaizdo įrašus, foto medžiagą ir pan.), tačiau toliau pabrėžtinai išskiriami vien veiklos dokumentai, užsimenama apie oficialius dokumentus (2 str. 6 d.), vidaus administravimo dokumentus (13 str. 2 d.), tik kartą – apie  istorinio paveldo dokumentus (3 str. 2 d.). Iš to kyla išvada, kad įstatymo turinys prieštarauja pateiktai dokumento sąvokai, įstatymo pavadinimas yra klaidinantis.

2.      1 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad “Šis įstatymas netaikomas dokumentams, priklausantiems bibliotekų ir muziejų fondams”. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad bibliotekų ir muziejų fonduose saugomi dokumentai prilyginami kultūrinėms vertybėms, tarp kurių yra ir folkloro, etnografinių aprašų bei kita etninės kultūros archyvinė medžiaga. Tačiau ne tik bibliotekos ir muziejai kaupia tokio pobūdžio archyvinę dokumentaciją. Lietuvoje gausiausi folkloro ir etnografinių aprašų fondai sukaupti mokslo ir studijų institucijose (Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Lietuvos muzikos akademijoje, Lietuvos istorijos institute ir kt.), be to, unikalią archyvinę garso ir vaizdo įrašų medžiagą turi Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, kai kurie kultūros centrai (itin gausų video fondą – Lietuvos liaudies kultūros centro Liaudies kultūros archyvas), specializuotus etninės kultūros archyvus taip pat yra sukaupusios visuomeninės organizacijos arba asociacijos. Visi šie specializuoti archyvai nepatenka į aptariamo įstatymo projekto sritį, jie tarsi nebetenka teisės vadintis archyvais, nors tuo tarpu Tarptautinė garso ir audiovizualinių archyvų asociacija IASA (International Association of Sound and Audiovisual Archives) turi net atskirą padalinį, apimantį mokslo ir studijų institucijų archyvus, kuriuose sukaupta folkloro ir kita specializuota archyvinė medžiaga. Taigi tokia įstatymo projekto nuostata prieštarauja tarptautinei archyvų praktikai, kita vertus, nesudaro galimybės įteisinti dokumentine forma užfiksuotos folkloro, etnografinių aprašų ir kitos etninės kultūros medžiagos kaip tokio pobūdžio archyvus Lietuvoje.

Folkloro ir kitų specializuotų archyvų nepaisymas aptariamame įstatymo projekte prieštarauja dar 1989 m. priimtoms UNESCO rekomendacijoms, kaip išsaugoti tradicinę kultūrą ir folklorą, kuriose teigiama, jog užtikrinant folkloro apsaugą “UNESCO narės turi <…>  pripažinti, jog archyvų tarnybos atsako už surinktos medžiagos panaudojimą” (F. b), 4). Šiame tarptautiniame dokumente daug kartų užsimenama būtent apie folkloro archyvus: “UNESCO narės privalo: įsteigti nacionalinius archyvus, kur surinktas folkloras galėtų būti tinkamai saugomas ir prieinamas naudoti (C. a); įsteigti centrinį nacionalinį archyvą, kuris teiktų tam tikras paslaugas (kurtų centralizuotus katalogus, informuotų apie folkloro medžiagą ir pavyzdinius jo veikalus, apimant ir saugojimą) (C. b); derinti rinkimo ir saugojimo archyvuose metodus (C. e); profesionaliai rengti rinkėjus, archyvarus, dokumentavimo ir kitus tiek konservavimo, tiek analitinio darbo specialistus (C. f); užtikrinti atitinkamos informacijos apie folklorą gavimą iš dokumentacijos centrų, bibliotekų, muziejų, archyvų, taip pat iš specialių folkloro biuletenių bei periodinių leidinių (E. e); ginti rinkėjų interesus, užtikrinti, kad surinkta medžiaga bus saugoma archyvuose geromis sąlygomis ir metodiškai sutvarkyta (F. b), 2)”.

UNESCO Rekomendacijose pabrėžiama, kad folkloro archyvai yra neatsiejami nuo mokslinių tyrimų: juose reikia “diegti naujas klasifikavimo ir užrašymo sistemas (rinkimas, kataloginimas, užrašymas) bei tobulinti lig tol buvusias (vadovai, rodyklės, sisteminiai katalogai ir pan.), sykiu derinant atskirų įstaigų naudojamas įvairias folkloro klasifikavimo sistemas” (B. b). Dėl to, įteisinant Lietuvoje folkloro ir kitus specializuotus archyvus, būtina palikti jų pavaldumą mokslo ir studijų sistemai. Kita vertus, siekiant užtikrinti tokio pobūdžio archyvų išsaugojimą tiek mokslo ir studijų institucijose, tiek Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje, kultūros centruose, visuomeninėse organizacijose arba asociacijose, reikėtų pavesti Lietuvos archyvų departamentui, kaip visą Lietuvos archyvų sistemą atstovaujančią instituciją, įtraukti tokių archyvų globą į savo akiratį. Tokia nuostata jau įteisinta Vyriausybės 2003 m. birželio 19 d. nutarimu patvirtintoje Etninės kultūros plėtros valstybinėje programoje (2003–2009), kurios įgyvendinimo plane nurodyta, kad Lietuvos archyvų departamentas (kartu su Kultūros ministerija) turi įgyvendinti 2.6 priemonę „parengti etninės kultūros tyrimų medžiagos, esančios Rusijos Federacijos, Ukrainos Respublikos, kitų valstybių muziejuose ir archyvuose, kopijoms gauti projektą ir pateikti jį Lietuvos Respublikos Vyriausybei”.

Apibendrindami pateikiame siūlymus, kaip reikėtų patobulinti aptariamą įstatymo projektą:

Jeigu nebus pakeista nuostata, jog Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymas turi apimti tik oficialių ir veiklos dokumentų valdymą bei panaudojimą, priskiriant juos Lietuvos archyvų departamento kompetencijai, siūlytume papildyti įstatymo projekto 1 straipsnio 3 dalį tokia formuluote: Šis įstatymas netaikomas dokumentams, priklausantiems bibliotekų ir , muziejų, mokslo ir studijų institucijų, kultūros centrų, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos bei asociacijų specializuotų archyvų fondams.

Tokiu atveju 2 straipsnyje „Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos” būtina įvesti šias sąvokas:

specializuotas archyvas – archyvas ar saugykla, kuriame kaupiamos, saugomos ir tvarkomos dokumentine forma užfiksuotos nematerialiosios kultūros vertybės ir kita specializuota archyvinė medžiaga;

specializuota archyvinė medžiaga – kultūros paveldo dokumentai, viena ar kita forma užfiksuotos nematerialiosios kultūros vertybės ir mokslinių tyrimų empiriniai duomenys (kalbos ar kūrybos garso, vaizdo įrašas, etnografinis aprašas, lauko tyrimų dokumentas ir pan.)

Įvedus pasiūlytas pataisas, būtų užtikrintas šio Įstatymo suderinamumas su Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu, kuriame apibrėžtos kai kurios su etninės kultūros vertybių archyvavimu susijusios nuostatos: 2 straipsnyje yra pateikti sąvokų archyvinė etninės kultūros medžiaga ir archyvinio originalo savininkas apibrėžimai; 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad: „Etninės kultūros vertybes kaupia, saugo ir tiria: 1) archyvai, saugyklos, muziejai ir bibliotekos; 2) mokslo ir studijų institucijos; 3) visuomeninės organizacijos”; 6 straipsnio 4 dalyje apibrėžtas specializuoto archyvo statuso suteikimas kai kurioms saugykloms: „Pritarus Etninės kultūros globos tarybai, steigėjas gali suteikti specializuoto etninės kultūros šakos archyvo statusą saugykloms, sukaupusioms gausiausią tam tikros etninės kultūros šakos archyvinę medžiagą”.

Reikia konstatuoti, kad šios Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo nuostatos negali būti pilnai įgyvendintos tol, kol neatsiras atitinkamos pataisos bendrame Lietuvos archyvus reglamentuojančiame įstatyme, taip pat mokslo ir studijų institucijų, kultūros centrų, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos veiklą bei tos veiklos finansavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Todėl, be čia siūlomų pataisų naujame Dokumentų ir archyvų įstatyme, dar būtina įvesti atitinkamus pakeitimus Mokslo ir studijų įstatyme, Aukštojo mokslo įstatyme bei Valstybės biudžeto poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikoje. Etninės kultūros globos taryba jau parengė šių teisė aktų pakeitimų projektus ir juos teikia Švietimo ir mokslo ministerijai (žr. pridedamą raštą).

Dokumentų ir archyvų įstatyme dar reikėtų įvesti papildomą straipsnį, kurį siūlome suformuluoti taip: Lietuvos archyvų departamentas įtraukia į apskaitą bendriausius duomenis apie specializuotus archyvus, šiems archyvams teikia metodinę paramą archyvavimo klausimais ir esant reikalui dalyvauja sprendžiant su jais susijusias problemas tarptautiniu lygmeniu.

Projektą „Dėl Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo projekto“ parengė darbo grupė: dr. D. Urbanavičienė (grupės vadovė), D. Atkočaitytė, doc. dr. N. Keršytė, V. Kondratienė,  V. Vasliauskaitė, R. Vasiliauskienė.