Etnomuzikologijos klausimai 

Lietuvių liaudies muzikos instrumentų gamybos dabartinė situacija ir perspektyvos Arvydas Kirda 2002


Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, nuo seniausių laikų gyvuoja tradicija, kad liaudies muzikantai savo muzikos instrumentus pasigamina patys. Šiai tradicijai nykstant, paskutiniais dešimtmečiais įvairiuose kursuose, seminaruose, stovyklose mokoma, kaip pasigaminti ir paprastesnius (pvz., žievės skudučius, šiaudo, nendrės birbynėles, saviskambius instrumentus ir pan.), ir sudėtingesnius (pvz., kankles, pūslinę, lamzdelį) lietuvių liaudies muzikos instrumentus. Švietimo ir ugdymo įstaigose meistrystės moko kai kurie mokytojai, pvz., Kauno „Ąžuolo" vidurinės mokyklos etninės kultūros mokytojas Dobilas Juška. Nuo l 983 mėty jis aktyviai dalyvauja kraštotyrinėse ekspedicijose, nuo l 993 m. vadovauja šios mokyklos klubui „Gilė". Per šiuos metus išugdė ištisą kartą moksleivių, kurie gali patys pasigaminti kankles, skudučius, lamzdelius.

Vis tik XX-XXI a. daugelis muzikuojančiųjų lietuvių liaudies muzikos instrumentus, ypač sudėtingesnius, pirkdavo ir tebeperka iš meistrų. Paskutiniais metais lietuvių liaudies muzikos instrumentų poreikis yra nemažas. Be abejo, jų pirktų daugiau, jei būtų didesnė interesantų perkamoji galia. Pasak vilniškio meistro Egidijaus Virbašiaus, liaudies muzikos instrumentų „reikia visiems, tiktai mažai kas turi pinigų nusipirkti; jei dovanotum, pasiimtų kiekvienas".

Pasak E. Virbašiaus, net ir didesniais mastais gaminančiam meistrui gaunamos pajamos galėtų būti tik „priedas prie pensijos" senyvam liaudies meistrui. Dusetiškis Gintaras Andrijauskas net tvirtino, kad Zarasų krašte visi muzikos instrumentų meistrystės bijo „kaip velnias kryžiaus", nes tai daug pastangų ir laiko reikalaujantis, nepelningas amatas. Daugelis meistrų patvirtino, kad vien tik iš smulkaus verslo - muzikos instrumentų gamybos nepragyvensi, todėl neretai jie gamina ir kitką arba muzikos instrumentų ir visiškai atsisako.

Didesniais mastais dirbantys meistrai įžvelgia geresniu perspektyvu. Jie tikisi, kad netrukus (gal kai Lietuva taps Europos Sąjungos nare) originalūs liaudies muzikos instrumentai, kaip ir liaudies muzika, taps vėl madingesni.

Dumplinių muzikos instrumentų (armonikų.) gamyba ir restauravimas. Nykstant lietuvių liaudies muzikavimo tradicijoms, mažėjo ir savamokslių kaimų, miestelių muzikos instrumentų meistrų. Kai kurių instrumentų gamybos tradicijos ir visai išnyko, pvz., iš nemažo pulko XX amžiuje garsėjusių dumplinių instrumentų (armonikų, koncertinų, bandonijų) dirbėjų šiuo metu visoje Lietuvoje žinomas tik keletas. Vienas iš jų - maždaug 70 metų amžiaus dusetiškis Mykolas Sipavičius. Jo kompanionas bendraamžis Augustas Latvėnas armonikas tik taiso. Prieš 10 metų iš M. Sipavičiaus bandęs mokytis Gintaras Andrijauskas teigė, kad su juo labai sunku bendrauti (dėl polinkio į taurelę), todėl apie mokymąsi negali būti net kalbos. Jis pramoko tik taisyti armonikas (pakeisti dumples, suderinti balsus). Beje, nuo 2003-ųjų gavus finansinę paramą projektui šalia kity amatų atidaryta ir armonikų restauravimo bei gamybos studija, kuriai vadovauja G. Andrijauskas.

Liaudyje paplitusių senųjų dumplinių muzikos instrumentų restauratorių Lietuvoje yra nemaža, bet gerų nedaug: Vilniuje - Julius Pakalka, Šakiuose - Algis Demikis, Lazdijuose -Albinas Bartnykas. Už instrumento pataisymą jie reikalauja nemažo užmokesčio (nuo kelių šimtų iki 2000 Lt ir daugiau). Kai kurie restauratoriai yra seno amžiaus ir savo žinių jokiems mokiniams neperdavę, todėl aktualu išsaugoti ir dumplinių liaudies muzikos instrumentų restauravimo tradicijas.

Smuikų gamyba ir restauravimas. Iš buvusio didelio pulko nebedaug beliko ir liaudies smuikų meistrų. Likusieji daugiausia yra seni žmonės, todėl būtų svarbu dar spėti iš tų, iš kurių dar galima, perimti smuikdirbystės paslaptis. Gal pavyktų dar rasti smuikdirbyste besidominčio jaunimo.

Žymesnių liaudies smuikdirbių (tebegaminančių smuikus ar galinčių pamokyti, kaip gaminti) šiuo metu daryra Žemaitijoje ir Aukštaitijoje: Stasys Berenis (Klaipėda), Jonas Danilevičius (MolėtŲ r., Garšvėnų k.), Juozas Ričkus (Šilalės r., Petkalnio k.), Kazys Suminąs (Ignalinos r., Ginučių k.). Smuikus pradėjo daryti Raimondas Žievys (Ignalinos r., Antalksnės k.). Labai kokybiškais smuikais nuo l 987 m. garsėja telšiškis Juozas Ponelis. Galbūt tebegyvena 4 smuikų, 5 strykų su sraigtiniu įtaisu dirbėjas Antanas Rusinąs (g. l 922 m. Mažeikių aps., Viekšnių vis., Čekų k., gyv. Užventės k.). Taip pat galima tikėtis, kad tebėra gyvi kai kurie iš šių smuikdirbių: Antanas Jančiauskas (g. l 925 m. Šilalės r., Alkupio k.), Feliksas Jucevičius (g. l 940 m., gyv. Jurbarke), Vladas Lukošius (g. 1 920 m., gyv. Plungės r., Tauravo k.), Vincentas Pagojus (g. l 925 m., gyv. Telšių r., Duobgirės k.); Juozas Juknius (g. 1919 m., gyv. Šilutės r., Vainute), Juozas Naujalis (g. l 91 9 m., gyv. Šilutės r., Kulmenų k.); Balys Ankėnas (g. 1919 m., gyv. Švenčionių r., Kretuonių k.), Benediktas Paukštė (g. l 927 m., gyv. Švenčionyse), Juozas Šembelis (g. l 925 m., gyv. Pasvalio r., Saločių ap., Slaviškio vs.).

Liaudies meistrų smuikai šiuo metu dar nėra labai brangūs, jų galima įsigyti nuo 300 Lt (iš S. Berenio). Be to, Lietuvoje yra ir profesionalių styginių instrumentų (smuikų, altų) dirbėjų. Kai kurie iš JŲ gamina ir liaudies instrumentus, pvz., vilniškis Česlovas Kulevičius yra ir fizikas, ir profesionalus šiuolaikiniais akustiniais tyrimais besiremiantis styginių instrumentų, visų pirma aukštos kokybės altų, taip pat ir smuikų meistras. Be to, jis yra padaręs ir aukštos kokybės autentiško modelio kanklių. Vilniškis (kilęs iš Rokiškio r.) Teodoras Algis Narbutas yra taip pat fizikas ir profesionalus, šiuolaikiniais akustiniais tyrimais besiremiantis smuikų meistras, bandantis naujas formas, naujų technologijų išradėjas. Jį inspiruoja ir liaudies muzikavimo tradicijos.

Kitų lietuvių liaudies muzikos instrumentų gamyba. Kiti meistrai gamina daugiau ar mažiau lietuvių liaudies muzikos instrumentų rūšių - chordofonus, aerofonus, idiofonus, mernbranofonus. Kai kurie JŲ gali pataisyti smuikus ir armonikas. Paprastai didmiesčiuose gyvenančių meistrų darbo apimtys didesnės, jie gamina daugiau rūšių instrumentų negu tie, kurie gyvena provincijoje. Tam įtakos turėjo ir sovietmečiu intensyviai propaguotas muzikavimas „patobulintais liaudies muzikos instrumentais". Lietuvos muzikos mokyklose (nuo septynmečių iki aukštųjų) ir dabar tebemokoma groti šiais instrumentais. Jais neretai muzikuojama ir vadinamosiose „kaimo kapelose".

Didmiesčiuose gyvenantys meistrai dažniausiai gamina įvairių Lietuvos regionų instrumentus pagal jų pačių ir kitų tyrinėtojų iš ekspedicijų duomenų, muziejų eksponatų, literatūros žinių nustatytus instrumentų parametrus. Šiuos instrumentus, neretai šimtais, jie parduoda ir Lietuvos, bei užsienio pirkėjams. Tokie meistrai yra vilniškiai Jonas Bu-gailiškis, Egidijus Virbašius, šiauliškis Albertas Martinaitis. Mažesnė kauniškių meistrų (Mindaugo Bubelio, Dobilo Juškos, Artūro Karkušos) liaudies muzikos instrumentų gamybos apimtis. Klaipėdiškis Antanas Butkus specializavosi senųjų Mažosios Lietuvos muzikos instrumentų gamyboje. Šiuos instrumentus jis rekonstruoja pagal XVI-XX amžiaus literatūros paminėjimus ir aprašus bei piešinius. Yra pagaminęs „lietuvišką arfą", psalterijų, būgną, medžio trimitus; dirba ir kitų regionų lietuvių liaudies muzikos instrumentus. Blogesnė padėtis Panevėžyje ir Panevėžio rajone. Čia žinomas tik vienas meistras - tėvo pėdomis sekantis, dirbantis suvalkietiškojo tipo klijuoto korpuso kankles (iki 20 stygų) Rudis (gyvena Krekenavoje). Panevėžiškiai, kuriems prireikia liaudies muzikos instrumentų, jų ieško pirkti iš kitų miestų (Vilniaus, Šiaulių) meistrų.

Atliekant šį tyrimą, išsamiau patyrinėta 5 didmiesčių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) ir 8 rajonų (4 Aukštaitijos, 2 Suvalkijos, po l Žemaitijos ir Dzūkijos) liaudies muzikos instrumentų meistrystės situacija. Surinkta duomenų apie 26 nurodytų vietovių meistrus, iš jų tik maždaug 7 yra pagaminę daugiau negu 100 instrumentų. Taip pat surinkta informacijos apie 6 liaudies muzikos instrumentų meistrus iš Kaišiadorių, Kupiškio, Molėtų, Pasvalio, Utenos rajonų ir Vilniaus, be to, apie instrumentų restauratorius.

Paskutiniais dešimtmečiais išryškėjo liaudies muzikos instrumentų gamybos, kaip ir kitų liaudies meno, kūrybos sričių, koncentravimosi didmiesčiuose ir regioninių tradicijų silpnėjimo tendencija. Šiuo metu daugelyje rajonų muzikos instrumentų gamybos tradicijos silpsta. Mažai beliko senųjų meistrų, retai kur atsiranda jaunų meistrų, bandančių šias tradicijas tęsti. Tik kai kuriuose rajonuose (Ignalinos, Telšių) liaudies muzikos instrumentų meistrų, nors ir nelabai intensyviai dirbančių, pavyko rasti daugiau. Galima rasti ir vieną kitą kaime gyvenantį didesniais mastais dirbantį meistrą, pvz., Rimantą Braziulį Kaišiadorių r., Rumšiškėse. Šakių ir Vilkaviškio rajonuose meistrai iš viso nežinomi, yra tik gerų restauratorių.

Pasiūlymai

Siekiant pagerinti lietuvių liaudies muzikos instrumentų gamybos situaciją aktualu:

  • Remti perspektyvių lietuvių liaudies muzikos instrumentų meistrų gamybos ir tradicijų perdavimo veiklą.

  • Eksperimentiniu būdu bandyti gaivinti lietuviškąją dumplinių instrumentų (armonikų, koncertinų, bandonijų) gamybą. Svarbu išlaikyti ir šių instrumentų kokybiško restauravimo tradicijas.

  • Tęsti, nors jau benykstančias, liaudies smuikdirbystės tradicijas.

  • Remti didmiesčiuose ir ypač provincijoje (regionuose) dirbančius perspektyvius lietuvių liaudies muzikos instrumentų meistrus.

  • Skatinti patirties perėmimą iš dar likusių senųjų liaudies meistrų.

Pastaba: Liaudies muzikos instrumentų meistrų sąrašą bei adresus galima sužinoti Etninės kultūros globos tarybos sekretoriate.

Etnomuzikologas Arvydas Kirda

2002-10-31


Naujausi pakeitimai - 2003-12-31




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7035&p_d=30296&p_k=1