Etninės kultūros teisės pagrindai 

1999 m. Kultūros ministerijoje pradėta rengti programą „Tradicinės kultūros vertybių registras“ (toliau – Registras) – pateikta paraiška UNESCO ir gautas finansavimas. Neseniai paaiškėjo, kad ši programa traktuojama jau kaip valstybinės Etninės kultūros plėtros programos sudėtinė dalis – taip teigiama kultūros viceministrės I.Marčiulionytės pasirašytame rašte (2001–10–01 Nr. 030–06–2198), apie kurį mums tenka sužinoti tik iš knygelės „Etninės kultūros renginiai Lietuvoje 2001 spalis – 2002 sausis“. Reikia pastebėti, kad minėtos programos (toliau – EK plėtros programa) rengimo tvarką nustato Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 8 straipsnio l dalis:

Etninės kultūros globos taryba inicijuoja ir padeda Vyriausybei parengti etninės kultūros plėtros valstybinę programą bei koordinuoti jos įgyvendinimą.

Siūlyčiau teigiamai vertinti Kultūros ministerijos ir jai pavaldaus Lietuvos liaudies kultūros centro iniciatyvą imtis rengti Registrą, tačiau, paverčiant jį EK plėtros programos dalimi, trūksta veiksmų suderinamumo tarp šių institucijų ir Tarybos, dėl to atsiranda kai kurios problemos:

1.  Jei Registro projektą norima traktuoti kaip minėtos programos dalį, tai jis pagal įstatymą iki paskelbimo (minėtas raštas adresuotas miestų ir rajonų savivaldybių merams, kultūros padalinių vadovams, nacionalinių ir regioninių parkų direktoriams) turėjo būti aptartas Taryboje ir koreguotas atsižvelgiant į Etninės kultūros plėtros programos struktūrą ir strateginius tikslus, nes pagal Vyriausybės patvirtintą valstybinių programų metodiką pirmiausia turi būti parengta visos programos struktūra ir strategija, o tik vėliau – atskiros jos dalys. Tai buvo lengva padaryti, nes Registro projekto rengėjai (ir viceministrė I.Marčiulionytė, ir Lietuvos liaudies kultūros centro Folkloro skyriaus vedėja V.Šatkauskienė) buvo Tarybos nariai, galėjo prisidėti prie šios programos inicijavimo per Tarybą ir rengimo kartu ne tik su Kultūros ministerija, bet ir su kitomis Vyriausybei priklausančiomis ministerijomis.

2.        Taryba 2001 m. spalio 28 d. patvirtino EK plėtros programos rengėjų grupės pirmininką (t.y. mane, D.Urbanavičienę) ir programos struktūrą. Be to, šios programos rengimas turi būti koordinuojamas su valstybinės ilgalaikės Lietuvos etnografinių kaimų išlikimo programos rengimu – ji taip pat numatyta Etninės kultūros įstatyme, jau inicijuota Tarybos ir pradėta rengti kartu su įvairiomis ministerijomis bei kitomis institucijomis. Išanalizavę minėtą Kultūros ministerijos raštą dėl Registro ir šalia pateiktus priedus, turime pastebėti, kad Registro projektas negali būti įkomponuotas į Tarybos patvirtintą EK plėtros programos struktūrą kaip vientisa jos dalis, bet, suskaidžius Registro projektą į dalis (atitinkamai surūšiavus atskirus punktus), jos tiktų kaip viena iš dalių atskirose EK programos paprogramėse.

3.    Ruošiant EK plėtros programai būklės analizę Taryboje buvo parengta bei patvirtinta „Anketa dvasines kultūros vertybes kaupiančioms institucijoms“, daugiausia adresuota toms pačioms institucijoms, kaip ir minėtas Kultūros ministerijos raštas apie Registrą. Nors mūsų parengta anketa yra daug paprastesnė ir turi tikslą gauti tik bendriausius duomenis apie šias institucijas ir jų poreikius, tačiau akivaizdu, kad rašto adresatai suvoks ją kaip dubliavimą, Kultūros ministerijos ir Tarybos „nesusikalbėjimo“ rezultatą. Todėl reikėtų iš pradžių pabandyti susiderinti su Kultūros ministerija, gauti jos turimą informaciją, o tik paskui pradėti rinkti trūkstamus duomenis.

4.        Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 6 straipsnio l dalyje kalbama apie Informacinį etninės kultūros vertybių kaupimo centrą, kuris turėtų būti tarpžinybinis, jo steigimą turėtų kuruoti stambiausios, turinčios ilgametį patyrimą etninės kultūros vertybių kaupimo srityje institucijos (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos Istorijos instituto Etnologijos skyrius, Lietuvos muzikos akademijos MI Etnomuzikologijos skyrius). Minėtų institucijų ekspertai yra Tarybos nariai, todėl optimaliausias sprendimas butų būtent Taryboje susitarti dėl: 1) prie kokios institucijos reikėtų kurti Informacinį etninės kultūros vertybių kaupimo centrą; 2) kokius duomenis jam turėtų pateikti etninės kultūros vertybių rinkėjai (reikalaujant visų duomenų pateikimo būtų pažeistos įstatymu apibrėžtos archyvinės medžiagos originalo savininko teisės); 3) kitos su šio centro įsteigimu susijusios problemos. Registro projekto rengėjai į šias institucijas neatsižvelgė (matyt, dėl to, kad jos nėra pavaldžios Kultūros ministerijai), įpareigojo savivaldybių ir kitus kultūros darbuotojus pateikti Kultūros ministerijai visų surinktų duomenų sąrašus, kurie bus suvedami į ateityje numatomą sukurti Nacionalinę duomenų bazę Lietuvos liaudies kultūros centre. Galima numanyti, kad ši Nacionalinė duomenų bazė turės pakeisti įstatyme numatytą Informacinį etninės kultūros vertybių kaupimo centrą, tačiau nacionalinis statusas nėra tinkamas Lietuvos liaudies kultūros centrui – jis etninės kultūros vertybes pradėjo kaupti tik prieš dešimtmetį, neturi tam darbui būtino specialistų potencialo ir patalpų, jo pagrindinė funkcija yra kita. Pamirštama, kad stambiausia šios srities institucija yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas (jame saugoma nuo XIX a. iki šių laikų rinkta archyvinė etninės kultūros medžiaga), kuriam greitu laiku bus suteiktos saugyklai pritaikytos naujos ir erdvios patalpos.

Paskelbtas Registro projektas yra diskutuotinas ir dėl kitų esminių dalykų:

1. Registro rengėjai numato j vieną vieta surinkti duomenis apie etninės kultūros institucijas ir jų žinioje esančius tradicinės kultūros ir folkloro objektus (t.y. surinkti archyvinę medžiagą), šį darbą įpareigojami atlikti savivaldybių, nacionalinių bei regioninių parkų kultūros darbuotojai. Tokia projekto kryptis yra klaidinga, nes:

1.   dabartiniu metu ne tik rajonų kultūros padaliniai, bet ir stambiausi etninės kultūros vertybių kaupimo centrai neturi techninių galimybių šią užduotį atlikti (EK plėtros programos vienas iš strateginių tikslų ir būtų aprūpinti šias institucijas transportu, fiksavimo aparatūra, kompiuterine įranga, archyvinės medžiagos apsaugos priemonėmis, taip pat užtikrinti jų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ir pan.);

2. pasinaudojant kitų šalių patirtimi akivaizdu, kad duomenys apie tradicinės kultūros ir folkloro objektus turėtų būti suvedami ne vienoje įstaigoje, bet kiekvienoje etninės kultūros vertybes kaupiančioje institucijoje, turinčioje tam tikro centro (respublikinio ar lokalinio) statusą; kita vertus, duomenų bazės programa galėtų būti naudojama ta pati arba tam tikru lygmeniu suderinta su Informacinio etninės kultūros vertybių kaupimo centro duomenų bazės programa.

2.. Abejonių kelia Registro rengėjų rekomendacija, sudarant vietos ekspertų komisijas („gyvuojančioms tradicinės kultūros vertybėms numatyti ir išaiškinti“), jų pirmininkais skirti aukščiausius savivaldos pareigūnus. Toks ekspertų komisijų „biurokratizavimas“ visai nebūtinas ir netgi kenksmingas, nes merai tik su labai retomis išimtimis yra etninės kultūros ekspertai, be to, jų buvimas meru nėra pastovus dalykas, priklauso nuo partinių interesų.

3. Visiškai nesuprantamas minėto Kultūros ministerijos rašto Priedas Nr. 2 „Etninės kultūros specialisto anketa“, kurioje reikalaujama pateikti ne tik asmeninius, bet ir duomenis apie šeimyninę padėtį, vedybų metus, sutuoktinio bei vaikų gimimo metus, profesiją ir pan. Koks šių anketų tikslas?

Yra ir daugiau pastabų paskelbtam Registro projektui, tačiau apie jas diskutuoti geriausia būtų pokalbio su Registro rengėjais metu, kuriame siūlyčiau aptarti iškilusias problemas ir kartu ieškoti jų sprendimo būdų.

Etninės kultūros paveldo komisijos pirmininkė                              

dr. Dalia Urbanavičienė

Vilnius, 2001 m. spalio 30 d.