Etninės kultūros teisės pagrindai 

Dėl nacionalinės plėtros plano/bendrojo programavimo dokumento projekto (2004-2006) vertinimo Vygandas Čaplikas Virginija Kondratienė 2002


Etninės kultūros globos tarybos ekspertai išnagrinėjo Nacionalinės plėtros plano/ Bendrojo programavimo dokumento projektą (2004 - 2006) ir turi jam tokiu pastabų bei pasiūlymu. Pateiktas dokumentas buvo vertinamas remiantis jo struktūra, pagrindinį dėmesį skiriant tautos etninio identiteto bei etnokultūriniu tradicijų perteikimo ir plėtros galimybėms. Tai atsispindi rašto dalyje „Pastabos ir pasiūlymai projekto tekstui". Projektas taip pat vertinamas struktūrinio išdėstymo rakursu. Tai atsispindi rašto dalyje „Bendrosios pastabos dokumentui".

Bendrosios pastabos dokumentui

Pateiktas vertinimui „Nacionalinės plėtros planas /Bendrojo programavimo dokumentas 2004 - 2006 (projektas) turi 61 puslapį ir susideda iš dviejų pagrindiniu dalių:

  1. Esamos ekonominės ir socialinės situacijos analizė (2-40 p.).
  2. Plėtros strategija (41-61 p.).

Vertinimo patogumui toliau viso dokumento pavadinimas žymimas pirmųjų raidžiu trumpiniu: N/B.
Vertinant N/B dokumentą, būtina konstatuoti du esminius jo trūkumus: parengimo metodiką ir neatitikimą ES valstybių praktikai šioje srityje.

I. Dokumento parengimo metodiniai trūkumai

Pateikto N/B teksto turinyje yra nurodytas įvadas, tačiau jo nėra, dėl to lieka neaišku, kas teksto autoriai, koks dokumento tikslas, kas ir kada jį turi įgyvendinti. Iškeltų dokumente tikslų įgyvendinimui nurodytas labai trumpas 2004 - 2006 metų laikotarpis, jis nepakankamas.

N/B dokumento pirmoje dalyje pateikta pakankamai kvalifikuota esamos ekonominės ir socialinės situacijos analizė, nors tekstas daugiau panašus į mokslinio tyrimo stilių, negu į planinės - programinės medžiagos išdėstymą. Neaišku, kodėl po analizės antroje dalyje pereinama prie plėtros strategijos, vietoj aiškaus ir detalaus plano parengimo, ką ir įpareigoja dokumento pavadinimas. Jeigu dokumentas apima ir strateginius, t. y. tolesnės ateities, klausimus, tuomet turėjo būti keičiamas jo pavadinimas.

Strateginė dokumento dalis silpnesnė, turi vidinių trūkumų:

  1. Neaiškus strategijos laikotarpis, kada ji turi būti įgyvendinta.

  2. Daug klausimų dubliuojasi su parengta Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 201 5 metų ilgalaike strategija, nors
    44 p. užsiminta, kad šis planas su ja suderintas.

  3. Strategijos išdėstymas turi aiškiai deklaratyvu pobūdį, nes gausu neapibrėžtų, bendro pobūdžio ir nieko neįpareigojančių teiginių, dėstant apie konkrečias ir pakankamai svarbias sritis.

Tokio deklaratyvumo pavyzdžiai: „padidinti viešosios administracijos veiklos produktyvumą" (50 p.), „modernizuoti kultūros paslaugas teikiančias institucijas" (52 p.), „plėtoti aukštąsias technologijas gamybiniam sektoriui" (58 p.) ir pan. Tai nėra paprasti klausimai, jų korekcija ir pertvarkymas reikalauja dalykiniu žinių, specialių programų ir nemažai lėšų. Ir kitose teksto vietose daug neaišku kam adresuotų reikalaujančių veiksmažodžių: „pagerinti", „padidinti", „išplėsti", „tobulinti", „užtikrinti" ir 1.1. Tos sritys, kurioms tai taikoma, nepagrįstos kokiais nors skaičiavimais, konkrečiomis investicijomis, atsakingais vykdytojais, jų sprendimais ir aiškiu įgyvendinimo laikotarpiu. Tai primena buvusios Sovietų Sąjungos sklandžiai ir įtaigiai surašytas, bet niekad neįgyvendintas komunistų partijos programas.

Dabartiniu metu Lietuvoje teritorinis struktūrinis bei sek-torinis planavimas vykdomas šiuose hierarchinės sandaros lygmenyse: vietos savivaldoje, apskrityse ir centrinės valdžios institucijose. Tokio tipo dokumente kaip N/B turėtų būti aiškiai aptarta, kas planavime paliekama rajonų savivaldybių, kas apskričių ir kas centro kompetencijai. Jei taip nedaroma, tai dubliavimas, painiava, neatsakomybė bus neišvengiami dalykai. Tai jau aiškiai pastebėta darant apskričių planų ekspertizes.

II. Dokumento neatitikimas ES valstybių praktikai

Lietuva sėkmingai baigia derybas su ES, netrukus atsidurs ne tik tarp šios organizacijos narių, bet ir visai naujo tipo planinėje erdvėje. Todėl labai aktualu atidžiai stebėti ir gerai įsisavinti tuos visus procesus bei procedūras, kurios atliekamos bendrijos planavime.

Svarbu įsidėmėti vieną pagrindinių prioritetinių sričių -regioninę politiką, taip pat ir tai, kad visa šios organizacijos plėtra vykdoma per regionus, per šių makroregioninių darinių planavimą ir plėtros reguliavimą. Regioniniai planai - centrinis ES valstybių planavimo klausimas, per jų įgyvendinimą vyksta visos bendrijos integracija. Regioniniame planavime ES turi sukaupusi milžinišką patirtį, patikrintus metodus, pasiekė aukštų kokybiškų rezultatų.

Šiuo požiūriu vertinant N/B, iškart krenta į akis jo neatitikimas ES valstybių planavimo praktikai, nes visiškai neatskleidžiamos Lietuvos makroteritorinių darinių struktūros, JŲ skirtumai ir aktualiausios plėtros problemos. Neatlikta jokia makrostruktūrinių rodiklių analizė, jos vertinimas, o juo labiau ir planinė projekcija į ateitį - planuojamąjį laikotarpį.

N/B dokumente keliose vietose užsimenama apie regionus, šiek tiek apie jų kelių infrastruktūrą (19 p.), užimtumo skirtumus (35 p.), kad bus siekiama tinkamos pusiausvyros tarp investicijų į regionus (45 p.). Dar galima prie to dalinai priskirti ir lentelę 5-me puslapyje, kur parodyta SW situacija Lietuvos apskrityse. Nors lentelėje pateikti tik riboti atitinkamos srities rodikliai, bet jie akivaizdžiai patvirtina makroteritorinės analizės būtinumą, nes tuose dariniuose glūdi kontrastingi skirtumai, dideli nukrypimai nuo bendru šalies vidurkiniu rodikliu, aktualios diferencijuotos plėtros problemos.

Tai, kad ES valstybės savo planavimui pasirinko makrostruktūrinius teritorinius darinius, nėra atsitiktinis dalykas, o ilgalaikis kryptingas procesas, jam būdingas metodologinis aiškumas ir racionalumas, geri praktiniai rezultatai. Tik per makroteritorines - regionines struktūras galima geriausiai atskleisti ir išanalizuoti valstybę, užtikrinti kokybišką planavimą ir įgyvendinti tolygu VISŲ ūkiniu, socialinių ir kultūriniu procesų reguliavimą bei efektyvią plėtrą. Jei Lietuva neįsisavins šio turtingo ir racionalaus ES šaliŲ patyrimo, negalima tikėtis jokios ženklesnės sėkmės bet kuriame hierarchiniame planavimo proceso lygmenyje.

Atkreiptinas dėmesys į dar vieną momentą, susijusį su planinės medžiagos racionalumu, jos išdėstymo konkretumu bei lakoniškumu. Jau anksčiau, vertinant įvairaus tipo planus, pastebėta, kad jie labai ištęsti, perkrauti įvairiomis smulkmenomis ir nereikšmingais dalykais. Nesugebama aiškiai išskirti svarbiausiŲ - prioritetinių sričių, ties jomis koncentruoti planavimą, pateikti patikimus bei tikslius procesus charakterizuojančius rodiklius, kurie turi būti pasiekti per numatomą laikotarpį.

Tai pastebima ir N/B dokumente, jame nėra analizuoja-ITIŲ bei aptariamų sričių suvestinių rodiklių, kurių tikimasi pasiekti planinio laikotarpio pabaigoje. Be to, pasinaudojant ES patirtimi, galima ir kitaip žvelgti į pasirinktus planavimui sektorius. N/B dokumente nemaža dėmesio skirta gamybai, aktualioms jos plėtros problemoms. Tai pramonės ir mokslo ryšiai (kooperacija), aukštųjų technologijų ir inovacijų gamyboje diegimas, darbuotojų (darbo jėgos) kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas, informaciniai ryšiai su kitomis šalimis (analogiškais gamintojais) ir pan.

Šioje srityje ES, jos valstybių regionai yra jau daug pasiekę, steigiamas specialus mokslo parkų tinklas, kuris ir koncentruoja visas minėtas gamybinės plėtros, jos konkurencingumo tiek Europos, tiek pasaulio rinkose problemas. Todėl N/B dokumente vietoj ištęsto gamybinio sektoriaus problemų pateikimo galima buvo koncentruoti dėmesį į mokslo parkus, numatyti būtiną JŲ skaičių Lietuvai ir kuriame regione pradėti pirmojo tokio parko steigimą. ES savose valstybėse aktyviai remia regioninius mokslo parkus, JŲ vieningos sistemos kūrimą. Panašiai gali būti sprendžiamos ir kitu planinių sektorių problemos, nes ES regionuose jau veikia daug įvairių institucijų, kurios sėkmingai perima valdžios funkcijas.

Pastabos ir pasiūlymai projekto tekstui

Tikslinga patikslinti 9 puslapyje skyriaus „Turizmas" trečioje pastraipoje naudojamo termino etninis turizmas reikšmę. Semantinė žodžio etninis reikšmė yra tautos arba tautinis. Netinkamai pavartotą sąvoką „etninis" tikslinga keisti į „etnokultūrinis turizmas". 9 puslapyje skyriuje „Turizmas" po trečios pastraipos įterpti naują pastraipą ir ją išdėstyti taip:

„Iki šiol neišnaudotas etnokultūrinio turizmo potencialas -milžiniški istoriniai, gamtiniai ir kultūriniai etnografinių regionų -Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos - klodai. Tradicinis kraštovaizdis, etnografinių kaimų kultūrinis paveldas, etnoarchitektūriniai statiniai, tradiciniai amatai ir verslai, kulinarinis paveldas, gyvieji etninės kultūros reiškiniai - tai savita tik Lietuvai būdingų objektų ir reiškinių visuma, galinti tapti pelningiausia turizmo plėtros dalimi".

14 puslapyje, skiltyje „Kaimo plėtra", po pirmos įterpti naują pastraipą ir ją išdėstyti:

„Viena iš pagrindinių sąlygų greitai ir efektyviai kaimo plėtrai užtikrinti - perėjimas nuo žemės ūkio kultūrų auginimo prie alternatyvių verslų kaime plėtros. Čia išskirtinos trys kaimo plėtros kryptys - kaimo turizmo vystymas, tradicinių amatų gaivinimas ir alternatyvių verslų plėtra".

Tame pačiame puslapyje po antros pastraipos įterpti naują pastraipą ir ją išdėstyti taip:

„Plėtojant kaimo turizmą patraukliausiais objektais tampa etnografiniai kaimai: tradicinis kraštovaizdis, etnoarchitektūrinius elementus išlaikę statiniai, kultūros ir gamtos paminkai juose sudaro natūralią terpę rekreacinei aplinkai sukurti".

Tame pačiame puslapyje papildyti trečią pastraipą trečiuoju sakiniu:

„Tradicinių amatų ir verslų gaivinimas kaime, perimant ir įsisavinant gamybos technologijas, sukurtų realias prielaidas plėtoti tradicinį verslą naujomis formomis".

15 puslapyje po trečios pastraipos įrašyti naują ir ją išdėstyti taip:

„Nemodernizuota žemės ūkio ir kitų švietimo įstaigų mokymo programa nesudaro galimybių jaunimui įsigyti reikiamą išsilavinimą ar profesinę kvalifikaciją bei įgytas žinias panaudoti praktiniame gyvenime".

51 puslapyje skyriaus „Vietinė infrastruktūra" l priemonės antrojoje pastraipoje derėtų kalbėti ne tik apie Lietuvos miestų savitumo išlaikymą, bet ir apie etnografinių regionų (arba regioninį) savitumą, kuris pasireiškia per tradicinį kraštovaizdį, architektūros elementus, kultūrinę tradiciją. Todėl siūlome 51 puslapio skyrių „Vietinė infrastruktūra" l priemonės antrąją pastraipą papildyti: po žodžių „išlaikant Lietuvos miestų" įrašyti žodžius „ir etnografinių regionų" arba „regioninį", toliau kaip tekste.

58 puslapyje skyriuje „Turizmas" pastraipoje po žodžių „infrastruktūros priemonė -..." po brūkšnio įterpti žodžius „etnokultūrinio paveldo", toliau kaip tekste.

3 priemonė pastraipoje po žodžių „Dvarų išsaugojimo programos priemonės" įrašyti „Etninės kultūros globos tarybos vykdomos valstybinės Etninės kultūros plėtros programos priemones" , toliau kaip tekste.

Siūlome papildyti 60 puslapyje skyriaus „Žemės ūkis, kaimo plėtra ir mišku ūkis" 4 priemonę ir šios priemonės pirmojo sakinio pabaigoje skliaustuose įrašyti „(pvz., remti Etninės kultūros globos tarybos kartu su kitomis institucijomis vykdomos valstybinės Lietuvos ilgalaikės etnografinių kaimų išlikimo programos priemones)".

Pastabos ir pasiūlymai dėl galimos ES paramos etnografinių kaimų išsaugojimui

ES struktūrinių fondų administravimą reglamentuojančių teisės aktu analizė rodo, kad projektus, susisijusius su kaimo kultūros paveldo apsauga, VISŲ pirma su etnografinių kaimu sodybų renovacija ir restauracija, tikslinga remti iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo orientavimo dalies, o ne iš Regioninės plėtros fondo, kaip yra dabar planuojama. Tai tikslinga padaryti dėl ŠIŲ priežasčių:

  1. Turizmo sektoriaus planuojamoje priemonėje „Turizmo infrastruktūros vystymas" numatytas tik viešųjų juridinių asmenų paveldo objektų atstatymas, restauravimas bei pritaikymas ir nenaudojimų pastatų pritaikymas turizmo infrastruktūrai. Paramos gavėjais bus valstybės ir savivaldybės institucijos, nacionalinių ir regioninių parkų direkcijos, viešosios įstaigos. Tačiau parama 48 etnografiniams kaimams ir 1240 etnografinių sodybų savininkams (fiziniai asmenys) išvis nėra numatyta.

  2. Planuojamoje aplinkosaugos sektoriaus priemonėje „Žalos aplinkai prevencija ir planavimas" numatyta teikti paramą tik gamtos ir kultūros paveldo objektų eksponavimui bei tvarkymui saugomose teritorijose. Paramos gavėjais numatyti miestų bei rajonų savivaldybės, apskričių administracijos, Aplinkos ministerija bei jos pavaldžios institucijos.

  3. ES Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo intervencijos formų klasifikacijoje tarp 13 kategorijoje „Parama kaimo vietovių prisitaikymui bei plėtrai" kompensuojamų išlaidų nurodoma ir kaimų renovacija bei vystymas, kaimo paveldo apsauga ir atstatymas (l 306 subkategorija). Todėl etnografinių kaimų sodybų renovacija ir restauracija neprieštarauja EŽŪOGF intervencijos kryptims.

  4. Lietuva iki šiol neadministravo jokių Regioninės plėtros fondo programų ir lėšų, neturi sukūrusi atitinkamų administravimo struktūrų. Todėl tikėtina, kad pirmaisiais narystės ES metais dėl techninių kliūčių Lietuva dar negaus paramos iš ERPF. Paramos vėlavimas apsunkintų valstybinės Lietuvos etnografinių kaimų ilgalaikės išlikimo programos finansavimo įgyvendinimą, nes nuo 2004 m. programos finansavimas siejamas su ES parama.Tuo tarpu EŽŪOGF lėšų administravimui Lietuva jau turi Nacionalinę mokėjimų agentūrą, kuri sėkmingai administruoja SAPARD programos lėšas.

  5. Iš EŽŪOGF garantijų dalies ūkininkai ir kiti privatūs žemės naudotojai gaus tiesiogines agroaplinkos apsaugos, įskaitant ir archeologijos bei gamtos vertybių apsa_ugq ir priežiūrą, išmokas. Todėl būtų logiška, kad iš EŽŪOGF orientavimo dalies būtų remiami nekomerciniai etnografinių kaimų sodybų renovacijos ir restauracijos projektai.

  6. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindinis tikslas, kurio siekiama Lietuvos etnografinių kaimų ilgalaikėje išlikimo programoje, yra kaimo gaivinimas ir plėtra. Be to, Žemės ūkio ministerija, kuri yra EŽŪOGF mokėjimo institucija, pakankamai gerai žino etnografinių kaimų problemas. Ministerija yra užsakiusi visą eilę mokslo tiriamųjų darbų, susijusių su etnografinių kaimų socialinių, ekonominių, jų turistinio patrauklumo didinimo problemų sprendimu. To dėl būtų tikslinga, kad numatomos remti priemonės, susijusios su etnografiniais kaimais, išliktų prie kitų kaimo plėtros priemonių, kurias kuruoja Žemės ūkio ministerija.

  7. Kitas skiriamasis Lietuvos etnografinių kaimų ilgalaikės išlikimo programos požymis yra kaimų etnografiškumas. Etnografiniai klausimai patenka į Seimui atskaitingos ekspertų institucijos - Etninės kultūros globos tarybos kuruojamą sritį. Kadangi minėta institucija yra atsakinga už etninės kultūros politikos ir strategijos formavimą bei valstybės institucijų, vykdančių etninės kultūros valstybinę globą, koordinavimą, todėl būtų tikslinga, kad investicinių projektų, finansuojamų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei numatytų Lietuvos etnografinių kaimų ilgalaikės išlikimo programos priemonių plane, atranką, vertinimą bei monitoringą vykdytų Etninės kultūros globos taryba.

 

Projektą vertino Etninės kultūros globos tarybos ekspertai dr. Vygandas Čaplikas ir Virginija Kondratienė, pastabas dėl ES paramos etnografinių kaimų išsaugojimui patei LŽŪU vyr. asistentas Alvydas Aleksandravičius.
 

2002-11-18


Naujausi pakeitimai - 2017-03-28




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2228&p_d=30284&p_k=1