|
Banalu būtų kartoti visiems žinomas tiesas, kad
tautinių mažumų padėtis Lietuvoje yra kur kas geresnė, negu daugelyje
Europos šalių, ir kad ES bei Europos Sąjungos tikrintojai šiuo klausimu
neturi ką prie Lietuvos prikibti. Todėl juo labiau smalsu studijuoti kelių
entuziastų parengtą naują strateginio pobūdžio dokumentą - Lietuvos
Respublikos Etninės politikos koncepcijos projektą ir ieškoti atsakymo į
kylančius klausimus: kodėl darbo grupė ryžosi įdėti tiek daug darbo, ką,
kaip ir dėl kokių priežasčių jie siūlo esamoje padėtyje daug ką keisti,
taisyti, papildyti, siūlyti nepaliaujamai stebėti, formuluoti naujų
įpareigojimų įvairioms valdžios institucijoms?
Daugelis, kurie skaitys koncepcijos projektą, manau,
pozityviai turėtų vertinti kai kuriuos aiškius, paprastus ir racionalius
pasiūlymus, kuriuos, beje, įmanoma įgyvendinti ir nekuriant jokių naujų
strateginių dokumentų: regioninės politikos rėmuose plėtoti valstybinės
kalbos mokymą, mokyklų administracijoms siūlyti principingiau vertinti
pedagogų valstybinės kalbos žinias, plėtoti nemokamą suaugusiųjų švietimą,
labiau remti etninių mažumų sekmadienines mokyklas, aktyviau skatinti
privačią mažumų atstovų iniciatyvą.
Vis dėlto, kalbant apie aptariamo dokumento visumą,
tenka konstatuoti, kad koncepcijos rengėjai nepajėgė objektyviai
įsigilinti į esamą tautinių mažumų padėtį Lietuvos Respublikoje, pažvelgti
į ją iš įvairių pusių, įvertinti ją platesniame geopolitiniame kontekste
ir siūlo valstybei beveik kardinaliai pertvarkyti esamą šios srities
politiką. Koncepcijoje nupieštas vaizdas, kad dabartinė politika mažumų
atžvilgiu esanti gana ydinga, turinti daug trūkumų, kuriuos skubiai tenka
taisyti. Bet daugelis parengtos koncepcijos teiginių ir postulatų
neišlaiko kritikos. Pažvelkime į juos iš eilės.
Pirmiausia, kelia rimtų abejonių pats dokumento
pavadinimas LR Etninės politikos koncepcija. Toks pavadinimas implikuoja
koncepcijos rengėjų pasiryžimą joje nagrinėti etniškumo Lietuvoje
problemas apskritai, apimant viską, kas susiję su etniškumu, visų Lietuvos
etninių bendruomenių (ne tik tautinių mažumų, bet ir lietuvių) etninės
kultūros reikmes. Tokį uždavinių apsibrėžimą pripažįsta ir patys
koncepcijos rengėjai dokumento pratarmėje. Tačiau pratarme tie geri norai
ir baigiasi toliau visoje koncepcijoje kalbama tik apie tautines
mažumas, retsykiais užsimenant apie jų santykius su lietuviais arba
nagrinėjami konkretūs tautinių mažumų klausimai bendrame šalies kontekste.
Lietuvių etninės kultūros klausimai atskirai jokiame punkte nėra paminėti.
Lygiai tas pats pasakytina ir apie išeiviją: apie ją užsimenama tik tiek,
kad esą labai negerai, jog išeivijos kategorijai šiuo metu priskiriami tik
lietuvių išeiviai, o ne visų tautybių emigrantai, gimę Lietuvoje.
Koncepcijoje nė vieno punkto ar papunkčio neskirta lietuvių išeivijai,
visiškai nieko nekalbama ir apie pagalbos priemones Gudijoje, Lenkijoje,
Karaliaučiaus krašte gyvenančioms lietuvių bendruomenėms, nors jų padėtis
yra daug blogesnė, negu bet kurios tautinės mažumos Lietuvoje. O juk
parama šioms bendruomenėms yra vienas iš LR TMI Departamento uždavinių.
Per keliolika savo veiklos metų TMID šioje srityje minėtų bendruomenių
labui nuveikė labai daug, todėl kyla klausimas, ar koncepcijos rengėjai
mano, kad čia jau viskas padaryta ir Departamentas iš šios veiklos srities
turi pasitraukti? Nebūtų nieko peiktino, jeigu rengėjai apsibrėždami
uždavinius būtų nurodę, kad jie nesistengs aprėpti visko, kas susiję su
etninėmis kultūromis Lietuvoje ir kad jie susiaurina savo tikslus
nagrinėdami tik tautinių mažumų klausimus, jeigu, jų matymu, problemos čia
esančios opesnės. Bet tada visai kitaip turi būti formuluojamas dokumento
pavadinimas.
Koncepcijos rengėjų teiginys, kad Etninės kultūros
valstybinės globos pagrindų įstatymas turi apimti ir tautinių mažumų
etninės kultūros klausimus, manau, atsirado neįsigilinus į reikalo esmę.
Iki 1999 m. pabaigos lietuvių etninės kultūros negynė joks teisinis aktas,
o tautinių mažumų kultūras Tautinių mažumų įstatymas ir atskiri
Pilietybės, Švietimo, Visuomeninių organizacijų, Religinių bendruomenių ir
bendrijų įstatymų straipsniai bei kiti teisės aktai. Todėl Natūralu, kad
šalia tautinių mažumų kultūrų apsaugos teisinių aktų turėjo atsirasti ir
įstatymas, ginantis 3 milijonų vietinių gyventojų bendruomenės specifinę
savo raiškos formomis bei lokalinėmis ypatybėmis etninę kultūrą. Būtent,
pirmiausia etninių kultūrų specifiškumas, variantiškumas, lokalinių
(regioninių) tipų ar potipių buvimas arba nebuvimas verčia mechaniškai
nejungti viename įstatyme skirtingų dalykų. Kaip būtų galima to paties
įstatymo straipsniuose nubrėžti žydų, karaimų, totorių iš vienos pusės ir
žemaičių, dzūkų, aukštaičių, suvalkiečių iš kitos pusės, tradicinių
kultūrų apsaugos gaires, jeigu tai yra ne vieno lygmens dalykai? Kaip
žinome, daugelio Lietuvos tautinių mažumų subkultūrinių tipų iš viso
neegzistuoja. Oponentai čia gali prieštarauti: tai kaip tada tokios
skirtingos tautinių mažumų kultūros aprėpiamos viename Tautinių mažumų
įstatyme? Betgi, jis duoda tik bendriausias nuostatas ir gaires, o
įstatyme keliose vietose pabrėžiama, kad savo kultūrų reikmes, jų apsaugos
prioritetus ir kitus specifinius dalykus formuluoja ir apibrėžia pačios
tautinės bendruomenės. Tai natūralu, nes dėl mažumų kalbų ir kultūrų
savitumų geriausi tų reikalų ekspertai gali būti tik konkrečios
bendruomenės nariai. Šių dviejų skirtingų įstatymų buvimas niekuo nekenkia
vieno ar kito įgyvendinimui, vienas kitam neprieštarauja ir niekuo vienas
kito nesumenkina. Analogišką lietuviškajam Etninės kultūros valstybinės
globos pagrindų įstatymui šiuo metu rengiasi priimti daug Europos
valstybių.
Koncepcijoje neteisingai nurodoma, kad kultūros
paveldas dabar Lietuvoje skirstomas į mūsų ir jų. Neįsigilinusiems į
šį klausimą, toks skirstymas gali sukelti teisėtą pasipiktinimą, nes jie
gali ir patikėti, kad toks skirstymas egzistuoja. Tačiau tai, kad
neegzistuoja, koncepcijos projekto autoriai privalėjo žinoti. Gal jie tai
įrašė šiaip sau, norėdami sudramatinti padėtį, suteikti dokumentui emocinį
atspalvį? T. Ševčenkos, V. Kačialovo, V. Dubeneckio, M. Dobužinskio, J.
Kupalos, V. Sezemino, S, Konarskio, Z. Sierakausko, E. Volterio, J.
Rainio, J. Slovackio, A. Mickevičiaus, I. Kraševskio, J. Lelevelio, A.
Hrebnickio, A. Stendalio, T. Mano, L. Zamenhofo ir daugybės kitų
kitataučių memorialinės vietos vienodai, kaip ir žymių lietuvių
memorialinės vietos, saugomos kaip istorijos paminklai. Tiesa, sovietmečiu
kai kurie kitataučiai, kaip ir kai kurie lietuviai, buvo ignoruojami, bet,
vieni ir kiti - tik ideologiniu pagrindu. Suprantama, tam tikri, bet kito
tipo barjerai šioje srityje yra ir šiuo metu, kai pagal moralinius
kriterijus negali būti saugomos memorialinės vietos tų garsių asmenybių,
kurios yra padariusios nusikaltimų žmoniškumui, sugriovusios etninę taiką,
iniciavusios kraujo praliejimą ir t.t. Dėl to, tokių kitataučių, kaip F.
Dzeržinskio, L. Želigovskio, J. Pilsudskio, M. Suslovo, analogiškai kaip
ir lietuvių P. Raslano, D. Rociaus arba kokio nors žydšaudžio, tegul ir
teigiamai pasižymėjusio prieš Antrąjį pasaulinį karą, memorialinės vietos
negalės būti saugomos kaip istorijos paminklai. Gal koncepcijos autoriai
turi galvoje tuos atvejus, kai iš tiesų ginčų kyla (būti ar nebūti
istorijos paminklu) dėl bažnytkaimio, parapijos lygio istorinio įvykio,
arba tokio masto veikėjo istorinio įamžinimo? Bet čia - jau pretendavimo į
istorijos paminklus kriterijų, o ne tautinės politikos klausimas.
Vadinamosios pozityviosios diskriminacijos taikymas šiuo atveju (kai
kaimui reikšmingą asmenį ar įvykį trauksime į kultūros vertybių registrą,
jeigu tai bus susiję su tautine mažuma ir netrauksime, jeigu susiję su
tautine dauguma) atrodytų tiesiog kurioziškai. Na, o tai, kad būtų koks
nors skirstymas į mūsų ir jų kultūros vertybes archeologijos,
architektūros, dailės paminklosaugos srityje, manau, ir kalbėti neverta:
bene didesnė dalis dailės paminklų ir absoliuti dauguma arcitektūros
paminklų Lietuvoje yra ne lietuvių meistrų ar architektų kūriniai.
Koncepcijos projekte yra tikrovę iškraipančių
interpretacijų. Teigiama, kad 1991-1992 m. rinkimų istatymai buvo
palankesni tautinėms mažumoms, o vėlesnės jų pataisos lyg ir
diskriminuojančios jas. Remiamasi statistika, rodančia, kad 1990 m.
tautinės mažumos Lietuvos parlamente turėjo 13,5 proc. mandatų, o
2000-2004 m. jau tik 9,2 proc. Betgi, pirmuoju atveju jų buvo daugiau
todėl, kad mažumų atstovai ėjo į koalicijas su lietuviais, kur jie bendrai
ryžosi spręsti valstybės atstatymo ir ekonomikos reformų klausimus. Kartu
jie dirbo prie tautinių mažumų reikalų. Tačiau aikštingų arba
nacionalistiškai nusiteikusių asmenybių paskatinti tautinių mažumų
atstovai suskato kurti savo partijas pagal etninį požymį, ir taip patys
sau pakenkė. Tokių partijų įregistravimas 1995 m. pozityviosios
diskriminacijos pavyzdys, kai norint mažumoms, neva, padėti, paskatintas
dar didesnis jų noras izoliuotis, ir taip joms padaryta meškos paslauga.
Apskritai, galime pastebėti, kad kocepcijoje retsykiais
pateikiami siūlymai taikyti pozityviąją diskriminaciją (t.y. tautinių
mažumų teisių praplėtimą tautinės daugumos sąskaita), kaip antai, skelbti
oficialiąją rinkiminę informaciją tautinių mažumų kalbomis ir kt.,
Lietuvoje dažnais atvejais ugdo tautinių mažumų separaciją ir plintantį
įsitikinimą, jog būtinybė mokytis valstybinės kalbos buvęs Sąjūdžio
epochos lietuviškųjų nacionalistų išsigalvojimas, o ne XXI a. pradžios
realija.
Visiškai ydingas yra siūlymas leisti priimti dvigubą
pilietybę ir nelietuvių kilmės Lietuvos piliečiams. Žlungančios
demokratijos ir atgimstančio totalitarizmo kai kuriose gretimose
valstybėse kontekste, tokia padėtis gali sukelti daug kliūčių norint
patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, padariusius kriminalinius arba
antivalstybinius nusikaltimus, kai užsienyje pasislėpusio nusikaltėlio
veiksmai eventualiai pervardijami į politinį persekiojimą ir pan. (OMONo
karių ar genocidą vykdžiusių asmenų globos precedentas Rusijoje).
Dviračio šou ir kiti žurnalistai kartais išjuokia ne
tautines mažumas, kaip atrodo koncepcijos rengėjams, o kai kuriuos
posovietinio arba vadinamo naujojo žmogaus mentaliteto bruožus, personažo
žodžius retkarčiais įdėdami į esto, suomio, ruso, lenko, žydo, žemaičio,
aukštaičio lūpas. Todėl koncepcijos rengėjai liguistai į tai reaguoja be
pagrindo. Šiuo atveju siūlymai juridiškai suvaržyti žiniasklaidą atrodo
visiškai netinkami.
Bereikalingas įtampas sukeltų ir juridiškai įteisinti
vietos referendumai. Gyventojų apklausos, turinčios konsultacinį pobūdį,
nuolat vykdomos ir dabar, centrinė valdžia jas toleruoja, į jų rezultatus
dažnai atsižvelgia, ir to pakanka.
Jeigu Lietuvoje nėra tautinės diskriminacijos ir
rasizmo (tą pripažįsta patys koncepcijos autoriai dokumento projekto
pradžioje), tai kokia yra būtinybė rengti Nacionalinę veiksmų (paryškinta
mano P. K.) prieš tautinę diskriminaciją ir rasizmą programą ir kurti
institucijas skundams dėl diskriminacijos nagrinėti?
Sąmoningai ar dėl neapsižiūrėjimo Lietuvos tautinių
mažumų padėtis koncepcijos projekte nelyginama nei su gretimų valstybių
tautinių mažumų padėtimi apskritai, nei su lietuvių tautinės mažumos
padėtimi tose valstybėse. Toks palyginimas koncepcijos rengėjus būtų nuo
daugelio galvosūkių atpalaidavęs.
Projekto autoriai kartais nevienareikšmiškai vartoja
tas pačias sąvokas. Antai, sąvokos etninė grupė ir tautinė mažuma (str.
2.3; 4.1; 2.2 ir kitur) vartojamos kaip sinonimai, o dokumento pabaigoje,
sąvokų paaiškinime jau jas traktuoja skirtingai. Jeigu čia etninė grupė
suprantama taip, kaip ji išaišikinama tarptautinės teisės dokumentuose
(tautinė mažuma, niekur neturinti savo valstybingumo le minoritaire sans
représentation étatique), tai reikėtų aiškiai pažymėti.
Matyt, paveikti žurnalistų, vienas etnines bendruomenes
autoriai linkę vadinti pagal jų savivardį (etnonimą), pvz., čigonus vadina
romais, kitas pagal lietuvių kalboje priimtą rašybą (rusų čia jau
nevadina ruskiais, lenkų poliakais, vokiečių doičiais, totorių
tatarlanais ir t.t). Be jokios abejonės, jeigu dokumentas rašomas
lietuvių, o ne mažumų kalbomis, turi būti ir lietuviška terminija. O jeigu
autoriai turi argumentų, kad reikia rašyti pagal savivardį, tai reikia
taikyti ne tik čigonų, bet ir visų kitų pavadinimams.
Vis dėlto, didžiausią nusistebėjimą kelia tai, kad
koncepcijos rengėjai siūlo permanentiškai rengti daugybę įvairiausių
programų, strategijų, vykdyti monitoringus, įkurti naujų institucijų,
tautinių mažumų komitetus, tuo lyg ir norėdami parodyti, kad TMID ir kitos
institucijos iki šiol nieko naudingo nenuveikė, nes ir nepajėgiantys
nuveikti. Tačiau teikiamiems siūlymams įgyvendinti reikia didžiulių
materialinių resursų, kurių Lietuvos valstybė šiuo metu neturi
(koncepcijoje siūlymų ir rekomendacijų tiek, kad vargu ar juos pajėgtų
įgyvendinti kelis kartus turtingesnė valstybė).
Bet bene svarbesnis klausimas yra toks: ar kažką
radikaliai keisti yra neišvengiama būtinybė? Ar reikia dar naujų teisės
aktų ir kitokių nacionalinės svarbos dokumentų tautinių mažumų reikmėms
tenkinti? O gal užteks pareikalauti iš visų atskaitingų institucijų ir
atsakingų asmenų geriau laikytis jau priimtų įstatymų ir LR Konstitucijos,
o skiriamas lėšas lanksčiau naudoti? Kad tautinių bendruomenių nariai
labiau domėtųsi savo kultūromis ir nesibodėtų integruotis į visos Lietuvos
visuomenės gyvenimą, labiau turėtų rūpintis bendruomenių elitas. Tiesa,
visiškai logiška būtų peržiūrėti valstybės skiriamų lėšų tautinėms
bendruomenėms išdėstymą, nes, rusų, lenkų, žydų bendruomenės Lietuvoje
gauna dar didžiulę paramą iš užsienio, o negausiausios ir silpniausios
bendruomenės tokių galimybių neturi. Todėl valstybės skiriamos lėšos
neturėtų būti skirstomos proporcingai bendruomenės narių skaičiui:
mažesnieji, tuo pačiu ir vargingesnieji turėtų 1000-ui savo narių gauti
daugiau negu gausiosios ir turtingiausios bendruomenės.
Dėl koncepcijos rengėjų siūlymų išplėtoti vadinamąją
pozityviąją diskriminaciją pasakytina nebent tai, kad dabartinėje
Lietuvoje jos elementų yra apstu: absoliutus rusų kalbos vartojimo
toleravimas gyventojų aptarnavimo sferoje, valdžios įstaigose, tarp jų ir
teismuose, švietimo sistemoje ir t.t. Šiuo požiūriu rusakalbiais save
vadinantieji yra beveik tokioje pačioje padėtyje kaip ir sovietmečiu.
Iš viso to, kas pasakyta, tenka daryti išvadą, kad
darbo grupės sukurtasis koncepcijos projektas neteiktinas nei Seimui, nei
Vyriausybei. Jeigu ir reikia kokių nors pertvarkymų, kur kas svarbiau ir
teisingiau būtų iš pradžių parengti atskiras karaimų ir Lietuvos totorių,
kaip senųjų šalies gyventojų, silpniausių ir neturtingiausių bendruomenių,
niekur neturinčių savo valstybingumo, kultūros globos programas. Taip pat
reikėtų 2004-2008 m. pratęsti ir vadinamąją Rytų Lietuvos rajonų
socialinio plėtojimo programą, nes būtent Pietryčių Lietuvoje ypač
išvešėjusi etninio atsiriojimo propaganda ir praktiniai veiksmai. Nueita
taip toli, kad net ūkinės organizacijos kuriamos etniniu principu.
Spręstinos problemos kaupiasi ne šalies mastu, o tam tikrose vietose.
Manau, kad TMID su turima įstatymine baze, talkinant atsakingoms už
konkrečius klausimus ministerijoms, yra pajėgus esamus klausimus spręsti.
Bet tam, suprantama, reikia ir politinės valios.
Platus abipusis diskursas ir mažumų teisių išplėtimas
iš esmės yra geras dalykas ir gali būti ateities etninių santykių vizija.
Tačiau šiuo metu Lietuva neturi galimybių daryti ką nors daugiau, negu yra
padariusi - ne vien dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl kai kurių
kaimyninių šalių laikysenos pas juos gyvenančios lietuvių tautinės mažumos
atžvilgiu. Reikalai čia ir ten ne tik nesprendžiami pariteto
pagrindais, bet kita pusė net atvirai deklaruoja, jog niekada nežengs
jokių žingsnių pariteto laikymosi linkme.
Dr. Petras Kalnius
2003-06-20
|
