Tautinis paveldas, tradiciniai amatai, mugės, šventės, tautodailė 

Lietuvių primityvioji tautodailė III -jame tūkstantmetyje Jonas Rudzinskas


Etninės kultūros globos tarybos eksperto išvados

Primityvizmas (lotyniškai primityvus - pirminis) XIX a. pab. ir XX a. pr. modernistinė profesionalioji dailė (dažniausiai tapyba, skulptūra), kuriai būdingas sąmoningai supaprastintas, vaizdavimas ir archaiškų pirmykščio bei liaudies meno formų, vaikų kūrybos elementų vartojimas. Primityvizmo atsiradimą ir išplitimą lėmė keli faktoriai:

  1. Naujų formų mene ieškojimo procesas;
  2. Noras atrasti pirmykštes meno ištakas, nesugadintas civilizacijos ir įtakų, senųjų kultūrų pagrindu, suformuoti spontanišką, aiškų pasulio suvokimą;
  3. Alternatyvos analitiniam realizmui, natūralizmui ar impresionizmui paieška.

Vėliau meno raidoje primityvizmo elementų randame įvairiose srovėse -postimpresionizme, fovizme, kubizme, dadaizme, ekspresionizme. Primityvizmo priemonėmis naudojosi ir atskiros grupės: „Brüke“ (Vokietijoje), „Būgnų bartukas“ ir „Asilo uodega“ (Rusijoje).

XIX a pab. ir XX a. dailėje (ypač tapyboje) aktyviai reiškiasi savamoksliai meistrai. Kartais jų kūryba nutolsta nuo liaudies meno tradicijų, bet kartu ir nesusisieja su kokia nors konceptualine srove. Tokiai raiškai būdingas savitas, dažnai supaprastintas (naiviai - vaikiškas) tikrovės pateikimas. Vaizduotės dariniai realiai supinami su tikrove, naudojamasi neįprastų įvaizdžių tarpusavio santykiais. Tai sąlygoja laisvą proporcijų interpretavimą, atskirų detalių visiškai laisvą, kartais sąmoningą, o kartais ir netyčia pavykusį sureikšminimą.

Sunku apibrėžti, kas ir kada tampa naiviosios raiškos priežastis ir pradžia. Atrodytų, begalinis laikas skiria Altamyros ar kitų olų pirmykščio žmogaus piešinį nuo H. Matiso „Šokio“ ar H. Ruso figūrų tapytų paveiksluose. Visiškai kita stilistika atrasta Ch. Miro piešiniuose.

Šiuolaikinėje Lietuvos konceptualinėje dailėje taip pat galime įvardinti įvairių kartų ir krypčių atstovus, kurių kūryboje primityvizmas užima pagrindines pozicijas. Prisiminkime Ričardo Vaitiekūno jaunatvišką romantiką, sukuriamą per subtilų skonį ir skaidrų koloritą bei saiką, Rimantą Bičiūną, išradingai stilizuojantį formą, Leonardą Gatauską, paprastinantį formas, derinamas su estetizmu, būdingu 7-tam praeito amžiaus dešimtmečiui, Vygantą Paukštę, į savo tapybos priemonių arsenalą įjungiantį keisto infantilizmo dozę.

Pateikdamas pavyzdžius spalvas sutirštinau sąmoningai, nes norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad vaizdo primityvinimas yra labai senas atradimas. Tik gilesnis sistemingas domėjimasis vykstantis, keletą paskutinių šimtmečių, aiškiau įvardina reiškinį.

Primityvios raiškos kokybės kaitą laike galima būtų nubrėžti kaip kreivę, kurios kitimas yra atvirkščiai proporcingas amato technikos įvaldymo lygiui. Tobulėjant pirmykščio žmogaus ūkinei ir dvasinei veiklai, didėjo ir reikalavimai įgūdžiams siekiant aukštesnės gaminio (kūrinio) ar atlikimo kokybės. Visuomenė vertė amatininką gilinti savo technologines žinias, medžiagų savybių pažinimą, tobulinti žinių perdavimo būdus; grafikos srityje tai akivaizdžiausia. Pirmuosius piešinius moliu (dabar sangvina) ar nuodėguliais (dabar specialiai pagaminta lazdyno anglimi) galima būtų vadinti pieštine grafika. Atsiradus metaliniams įrankiams, raižomas medis, vario plokštės. Išmokus panaudoti chemines medžiagas, atsiranda ėsdinimo technika - ofortas, akvatinta ir t. t. Technika, be abejo, atveria plastinio tobulėjimo erdves, iš kitos pusės - jas riboja, mažina gaivališkojo - primityviojo prado proveržius.

Malonu klausytis mitų apie mūsų drožėjus-primityvistus. Pasirodo, Ipolitas Užkurnys keliais kirvukais sugeba pradėti ir išbaigti didžiausias 5 - 7 m. eksterjerines skulptūras.

Primityvistinės skulptūros esmę prieškario laikotarpiu mėgino nagrinėti Paulius Galaunė. Jis pastebėjo, kad meistrai skubėdami turbūt sąmoningai dažniausiai droždavo tik iš trijų pusių iš priekio ir šono, o nugarą palikdavo lygią, kartais visai nepaliestą, kad sujungtų su fonu ar stogastulpiu. Jei nesujungdavo, tai tik suapvalindavo.

Skulptūrų faktūra nėra pastovi ir visiškai priklauso nuo skulptoriaus sugebėjimo ir formų pajautimo. Bet rezultatas visada turi būti nuoširdus ir įtikinantis. Vienur matome statulėlę, pjaustytą drąsiomis, plačiomis, geometrinėmis plokštumomis, suvestomis į skulptūrinės formos visumą. Kitur matome tas formas it ne medyje pjaustytas, bet lipdytas iš molio. Dažniausiai sutinkamas pjaustymas į apvalumą, tai ypač akivaizdu vaizduojant žmogaus kūną. Labai retai sutinkamas koks nors nesąmoningas primityvus formų kratinys. Rūpintojėlio skulptūrėlėse dažnokai pasitaiko grubių, tiesiog „barbariškų“ vietų, bet įdėmiau apžvelgus kūrinio visumą, ypač jos naivią ir nuoširdžią kompoziciją, prieš mus iškyla savitas, įtikinantis vaizdas. Kartais visa skulptūrėlė išbaigta vienodu, tolygiu stiliumi, o kartais kiekviena erdvė traktuojama kitaip - sudaro eklektinį rinkinį. Pavyzdžiui, veidas pateiktas realistiškai, per plokštumas, primenančias jo anatominę struktūrą, plaukai, barzda - grakščiai stilizuoti. Rūbai net realistiški, o rankose dar daugiau tikroviškumo. Primityvizmas pasireiškia per laisvai interpretuojamas proporcijas. Ne visada išlaikoma veido simetrija, kūno proporcijų simetrija. Stiliaus vientisumas kartais leidžia spėti esant tą patį autorių, o kartais autorius žinomas, bet kūriniai savo stiliumi nėra panašūs.

Geriau susipažinus su lietuvių primityvistine skulptūra, galima būtų ieškoti įtakų. Turbūt jų daugiau rastume mūsų bažnytiniame baroke. Tai pasireiškia per komponavimą. Vis dėlto skulptūra per tas regimas įtakas išlieka savita ir primityvi. Paulius Galaunė mano, kad panašių statulėlių anuomet galėjo būti patekusių ir iš Vakarų Europos Lietuvon,tačiau jis pabrėžia, kad didesnės įtakos, išskyrus siužetus, mūsų liaudies skulptūros raidai neturėjo. Yra pavyzdžių gotikos ar baroko stiliuje su tokiais elementais, kurių veltui ieškotume liaudies skulptūroje. Abejuose daug judesio: gotikinėse - daugiau tam tikro tragizmo, o barokinėse - teatrališkumo.

Dažnai lietuvių liaudies skulptūroms būdingos ramios, inertiškos masės. Šalies gilumos vienkiemių meistrams europinių reiškinių dvasia dažnai buvo svetima ar nesuprantama, todėl jos nemėginta įkūnyti savo kūriniuose. Žinodami vaizduojamą siužetą, skulptoriai vadovavosi sava logika. Tai ir buvo sąlyga rastis kompozicijų savitumui, primityvizmui, dažnai apsiribojant frontalizmu. Bet nereikėtų manyti, kad buvo apsiribota vien frontalizmu. Sudėtingesnių rezultatų pasiekdavo tie kūrėjai, kurie nebuvo tik mėgėjai, o iš tos veiklos pragyvendavo daug dirbo. Jie sukurdavo keliafigūres kompozicijas su sudėtingesniais judesiais, atskleidžiančiais sustingusio momento gyvybiškumą. Geriau pasisekdavo tiems, kurie sugebėjo stebėti supantį gyvenimą. Jie rasdavo tokį judesį, galvos pasukimą, kuris sutapdavo su kūrinio pagrindine idėja ir nuotaika. Mūsų sodžių skulptoriui, turinčiam tik savo pašaukimą ir pojūtį, sėkmingas judesio perteikimas yra labai didelis meninis laimėjimas.

Kai kuriems gabesniems autoriams pavykdavo perteikti personažų individualumą bei veido psichologinę išraišką. Kai kuriuose kūriniuose glūdi tiek daug nežemiško liūdesio, kad tik giliai susigyvenęs su tuo siužetu skulptorius tegalėjo jį perteikti. Nors galutinis tikslas pasiekiamas ne vien skulptūrinėmis priemonėmis, bet ir pasitelkiant polichromiją.

Lietuvių liaudies skulptūroje labai dažnai naudojama turtinga polichromija - kitaip sakant, dažymas skirtingomis spalvomis. Atskirais istoriniais laikotarpiais polichromija yra skirtingai primityvi. Dažoma ant plono gipso sluoksnio grunto arba padengus plonu pokosto sluoksniu, o vėliau aliejiniais dažais. Šį būdą galima drąsiai vadinti uždažymu, nes spalvai nustatomas iš anksto apribotas plotas - veido ar rūbų dalys ir t. t. Pasirinktas siužetas ir jo esmė lemia bendrą kolorito ryškumą (neužmirštant, kad jį įtakoja ir dažų kokybė). Naudojamos intensyvios spalvos: raudona, mėlyna, balta, žalia, auksinė, sidabrinė.

Apie tikslesnį ikonografinį nustatytų spalvų laikymąsi kalbėti netenka. Dažnai jos parenkamos tokios, kurios daugiausiai patenkina autoriaus skonį. Iš dalies jas lemia gal ir tai, kokias spalvas lengviausia gauti regionų gilumose. Kita vertus, stengtasi pasirinkti, kad spalva būtų kuo mažiau blunkanti. Kūnas dažniausiai baltas, kartais - ochra, skruostai, lūpos - raudonos, akys mėlynos, plaukai - juodi ar tamsiai rudi. Rūbai dažomi laisviau - pilki, raudoni, mėlyni, aukso, sidabro spalvos. Naujai nudažytos skulptūrėlės ne visada būna malonios akiai. Bet kai spalvas išblukina saulė, jos tampa subtiliai malonaus kolorito. Kartais sluoksniai persišviečia faktūromis, o bendrų plotų sąskambiai pabrėžia kūrinio architektoniką. Kartais polichromijoje pastebimos pastangos skulptūrinį pagrindą jungti su tapybiškumu. Būna nesėkmingų bandymų, bet apskritai šis junginys savo betarpišku primityvumu tik džiugina akį ir pabrėžia sumanymą.

Šiuolaikinėje tautodailėje polichromija labai įvairi. Viena dalis meistrų pasiekia suestetinto, skonio rėmų sukaustyto, ne visai laisvo kūrybinio rezultato; dažniau tai būdinga jaunesnio amžiaus skulptorių siekiams. Tačiau prisimename Skiesgilo vyresniojo, Stasio Riaubos, Rymantės Butkuvienės, Algirdo Juškevičiaus kūrinius, kurie yra tradicinių elementų organiška tąsa. Šiuolaikinių priemonių tobulumas leidžia laisvai operuoti blizgesiu, potepiu, precizika, matiškumu, faktūra.

Norėdamas pagrįsti apmąstymus apie primityviosios lietuvių skulptūros reikšmę, P.Galaunė cituoja 1925m. atsiliepimus po išsamesnės mūsų liaudies skulptūros parodos Italijoje (Monzos mieste): „puoštinės medžio skulptūros yra nepaprastai įdomios tiek meno tiek etnografijos prasme. Jų atlikimo naivumas yra aiškiai kontrastuojantis išraiškos galiai. Gilus jausmas vedė šituos drovius bevardžius meistrus, kuriuose atsispindi visos tautos siela. Naivus kaimo skulptoriaus menas tuose pirminiuose vaizdiniuose labai jaudina. Tai pirmykštės meno ištakos: lietuvių tautinės skulptūrėlės yra pirminės tautinės savimonės apraiškos, kurios tradicijų bei inovacijų bruožų naujoji menininkų karta karštai ieško. Iš tikrųjų tenka pabrėžti, kad besižavint lietuvių primityviomis statulėlėmis giliai stebina ir tai, kad jose glūdi daugelio motyvų, daugelio nuotaikų pradžia, iš kurių plaukia ultramodernistinis stilius, pasireikšdamas tomis geometrinėmis formomis, kurios vainikuoja paskutiniuosius mūsų laikų laimėjimus. Primityvai buvo geometriški dėl to, kad jų stilius dar nespėjo subręsti besiplėtodamas nagrinėjime ir ieškojime, smulkmenose, pilnos švelnumo ir jausmų, kurių paskui siekė moderniškiausieji meno atstovai – futuristai ar kubistai, – grįždami prie geometriškumo evoliucijos rate. Tai yra įkvėpti amžių patirties meno evoliucijoje, semdamiesi nuotaikos, įkvėpimo ir idėjų iš primityvų, ypatingai iš skulptorių“.

P. Galaunės primityviosios tautodailės nagrinėjimo tikslas buvo parodyti, kad tai, be abejonės, vertybė, susidedanti iš menui būdingų elementų: formos konstruktyvumo, drožtų formų lakoniškumo, technikos paprastumo ir lengvumo, puikaus mokėjimo naudotis medžiaga ir vartoti įrankius, meninio vaizdo ir motyvo ryškumo ir originalumo. Be viso to čia dar pasireiškė didelis mūsų tautos mąstymo originalumas ir jos kūrybinis pajėgumas, verčiąs gėrėtis skulptūromis kaip meno objektu.

Primityvizmas pasireiškia ir taikomojo pobūdžio medžio drožinių dekoravime. Pats naiviausias būdas - padengti daikto plokštumas linijiniais raštais. Ta linija gaunama iš dviejų lygiagrečių įpjovų į briauną gilumo. Ją galima vadinti kontūrine. Tai dar paleolito laikais naudota linija puošiant kaulo, keramikos daiktus.

Lietuvių tauta mėgo puošti verpstes, kultuves, kočėlus, šaudykles, riešutų spaustukus. Raštas būdavo geometrinis, o vėliau - stilizuotas augalinis. Dviem įpjovimais peiliu į segmentinį apvalumą gaunamas dvibriaunis arba „naguotas“ pjaustymo būdas, naudotas ant rankšluostinių, klumpių. Jis grynai geometrinis, kartais augalinis, sudarytas iš lapelių. Būna ir tribriaunis, naudotas segmentinei žvaigždei apjuosti. Dekoratyvinio sudėtingumo riba nusistovėjo ties paukšteliais, arkliukais, augmenija. Žmogaus vaizdavimo nesutinkama.

Nuo pirmykščio žmogaus medžioklės vaizdų, tapybos reiškinių aptinkama visose tautose, tik skirtingais būdais ir nevienodais pajėgumais besirutuliojančių. Bet kartą pamėgęs spalvas žmogus, jau ieškojo būdų, išreikšti tokioms mintims ir jausmams, kai be spalvų rezultatas būtų nepilnavertis.

Mūsų tautos spalvinės raiškos istorinis kelias yra savitas. Mat spalvinis šių pasaulio platumų skonis dar turi turėti tam tikrus priedėlius, kad virstų tapybine šneka: spalviniai santykiai, intensyvumas, tonas, siluetai, kontūrai, faktūros. Tautos tapybinės kultūros charakteristikas formuoja visas laiko ugdomų normų kompleksas. Visa tai susiję su spalvine gama tautinių rūbų audiniuose, gyvenamojo būsto interjere, su spalvomis eksterjere, supančios gamtos aplinkoje. Daug lemia susiklostęs tautos charakterio, jos mąstymo ypatybės. Juk vaizdavimas spalvomis plokštumoje dažniausiai turi ir potekstę, kaip literatūros kūrinyje mintys „tarp eilučių“. Menininkas savo paveikslais ne tik vaizduoja regimąjį pasaulį, bet stengiasi atskleisti ir savo pasaulėžvalgą. Primityvistiniuose meno kūriniuose tai tampa pirmaeiliu uždaviniu, nevaržomu paviršutinės formos ar madingos estetikos. Primityvistai tapatumo su tikrove ieško instinktyviai, remdamiesi gyvenimiška patirtimi, nekeldami sau formalių uždavinių.

Ypatingą vietą lietuvių primityvistinės tapybos raidoje užima šventųjų paveikslai, tenkinę religinius visuomenės poreikius. Tiesiogiai čia pasireiškia rinkos dėsnis: esant užsakovui atsiranda tiekimas. Greitai besivystanti gamyba miestuose vėliau ėmė įtakoti ir sodžiaus gyventojo buitį, tenkintis masinio dauginimo (ne rankų darbo) pakaitalais. Pavyzdžiui, oleografiniai pavekslai. Šie „tobulieji“ rakandai neturi autoriaus teptuko prisilietimo virpesio ir ekspromto.

Ir ankstesniems  bevardžiams, ir šiuolaikiniams autoriniams naiviems paveikslams būdingas lokalinių dėmių spalvinis kompozicinis aiškumas. Kartais jis ribojamas, kartais laisvas nuo griežto kontūro. Pagrindiniai spalvų santykiai dažnai kruopščiai parenkami išmaišant dažus ant paletės. Muziejiniuose eksponatuose ryškus saulės poveikio pėdsakas – išblukimas, užsidengusi patina. Nežiūrint to, galima nuspėti, kad dažniausiai stengtasi išgauti intensyvias, ryškias, giliai veikiančias žiūrovą gamas. Šiuo metu tai labai gerai atsekama mūsų geriausių tapytojų  - primityvistų kūriniuose.

Monikos Bičiūnienės paveikslai, turėdami gana atvirą spalvų gamą, visada išlaiko esminį kelių dėmių skambesį. Priemonės tam pasiekti labai išradingos ir įvairios: detalių užmetimas antraeilėse plokštumose, faktūrų sukėlimas naudojantis pustoniais, dažų masės sluoksnio pašiaušimas. Portretuose autorei daugiau rūpi konkreti charakteristika o ne momentinė ar psichologinė išraiška. Priešingai, P. Gerlikienės paveiksluose nerandame ypač ryškių charakterių, bet esame hipnotizuojami keistos veidų judėjimo fazės, sustingusios ir adekvačiai stebinčios žiūrovą. Labai įdomiai šį atradimą išnaudojo tapytojo sūnus, dailininkas Gerlikas. Žvilgsnių švytėjimas yra jo tapybos kredo.

Profesorius Aleksandras Jackovskis (Lenkija) taip apibūdina šiuolaikinius primityvistus: „Riba tarp dailės diplomuotos ir nediplomuotos yra labai sunkiai apčiuopiama, ypač tada, kai vertiname ne amatą, o vaizduotę. Daugybė žymiausių meistrų XXa. nestudijavo akademijose ar kitose meno mokyklose, o ėjo savo keliu. Apdovanoti ne tik talentu, bet ir nuovoka“.

Autorius prisimena atvejį, kai į dailininkų sąjungą buvo priimta menininkė, nebaigusi jokios akademijos, ir jos kūryba buvo vadinama neprofesionalia. Šiandien, kai nusistovėjusios ribos tarp atskirų kūrybos žanrų ištirpusios, kai draugiškai sugyvena skirtingos kryptys, ypač sunku apčiuopti ribą tarp „profesionalaus“ ir „naivaus“ (neprofesionalaus). Ar tai iš viso įmanoma?

Etninės kultūros gyvosios tradicijos Komisijos pirmininkas                              

Jonas Rudzinskas

 

 

Naujausi pakeitimai - 2002-12-12




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7034&p_d=21301&p_k=1