Lietuvos nacionalinė televizija etninei kultūrai pakankamai sistemingai ir kryptingai skirti dėmesio tegalėjo po 1990-ųjų kovo 11-osios. Sovietiniu laikotarpiu būta transliacijų ir laidų, skirtų lietuvių liaudies menui, tačiau jose neakcentuotas tautinis savitumas ir tapatumas. Tuomet net sąvoka "etninė kultūra" buvo tarsi keiksmažodis. O saviveiklininkų, kaip darbo žmonių pasiuntinių, veikla nori nenori turėjo būti atspindėta. Buvo skatinami ir toleruojami dainų ir šokių ansambliai, kurie į programas privalėjo įtraukti kūrinių, šlovinančių Tarybų Lietuvą, tuometinio tarybinio jaunimo siekius ir lūkesčius.
Televizijos žiūrovai galėjo matyti ansamblių "Lietuva", "Sutartinė" koncertus, nes su jais koncertuodavo ir žinomi profesionalūs dainininkai - V. Noreika, V. Daunoras ir kiti. Lietuvių liaudies dainų išdailos, atliktos profesionalių kompozitorių, buvo toleruojamos, o senosios kaimo tradicijos buvo niekinamos kaip atgyvenusios vertybės.
1970 m. prasidėjęs aktyvus kraštotyrininkų judėjimas Lietuvoje negalėjo neatsispindėti ir televizijoje. Liaudies buities muziejuje pradėti rengti festivaliai "Ant marių krantelio", kuriuose dalyvaudavo visų Lietuvos etnografinių regionų talentingiausi dainininkai, muzikantai, pasakotojai. Tai paskatino surengti ir pirmąjį televizijos liaudies meno festivalį "Daunoj lylio čiūto". Labai gaila, kad tuometinės techninės galimybės neleido užfiksuoti ir archyve palikti tuometinių liaudies meno pateikėjų pasirodymų. Tai buvo vienkartinės tiesioginės transliacijos. Galima drąsiai teigti, kad būtent šis festivalis pirmą kartą televizijos auditorijai taip plačiai pristatė tradicinio Lietuvos kaimo talentingiausius žmones. Komisija, sudaryta iš Lietuvos kultūros veikėjų, ypač pabrėžė lokalinės tradicijos savitumą, liaudies meną puoselėjančių žmonių tarmiškumą ir pan. Tai buvo pirmosios rimtos etninės kultūros propagavimo pamokos per televiziją. Deja, tai truko neilgai.
Kaip pasakoja televizijos muzikos redakcijos senbuviai (redaktorė B. Bražinskaitė, režisierė G. Aleksandravičiūtė ir kt.), tuometinė televizijos valdžia reikalaudavo pramoginių elementų, kurie vyrautų saviveiklininkų koncertuose. Ypač tai pasakytina apie anuomet buvusią laidą "Užeikit, sveteliai". Ji buvo kuriama ypač pabrėžiant saviveiklininkų pramogiškumą, dažnai dirbtinį, plakatišką linksmumą. Repertuare vyravo prastas skonis, dirbtinis publikos juokinimas. Laida buvo pakankamai populiari tarp kolūkiečių, nes žmonės pamatydavo savo kaimo, miestelio žmones, labai dažnai kalbą tose laidose pasakydavo atsakingi rajono asmenys.
Tačiau būtent televizijos redaktoriai ir režisieriai jautė kitokį etninės kultūros pulsą Lietuvoje, o ypač Vilniuje. Savą vaidmenį čia suvaidino ir 1980 m. itin didelis folkloro ansamblių sąjūdis Lietuvoje. Tuomet jų buvo priskaičiuota arti 900. Be to, sovietinė valdžia ėmė toleruoti ir tradicines šventes, ypač Užgavėnes, leisdami vadinti jas Žiemos palydomis. Taip į Panoramą pradėjo atklysti siužetai iš šių švenčių Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Buvo sukurta ir laidelių apie folkloro ansamblius ("Sadauja", Vilniaus universiteto, Puponių kaimo moteris ir kt), tačiau sistemingai tai nebuvo daroma. Be to, specialaus redaktoriaus, galinčio atsidėti tik tradicinės kultūros įprasminimui televizijos ekrane, taip pat nebuvo. Pavyzdžiui, B. Bražinskaitė rengdavo ir estradinius koncertus, ir liaudies švenčių transliacijas.
Po 1990 metų televizijos muzikos redakcijos redaktorių ir režisierių iniciatyva pradėta daugiau dėmesio skirti etninei kultūrai (paakinus Liaudies kultūros centrui, Vilniaus savivaldybės Kultūros skyriui). Kito ir požiūris į ją. Anksčiau programose ieškoti ir akcentuoti pramoginiai elementai, o dabar, pasikvietus etnografus, etnologus, etnomuzikologus, imtos nagrinėti savitos etninės kultūros formos, žanrai. Taip atsirado analitinės laidos apie B. Buračą, lietuvių tautinį kostiumą ir kt. Kai kurių laidų pobūdį sąlygojo ir specifinės rubrikos: "Mūsų senoliai", "Senojo kaimo tradicijos". Buvo surengtas net televizijos festivalis "Žemyna", kuriame buvo stengtasi atkreipti dėmesį į beišnykstančius etninės kultūros reiškinius.
Tradicinės kultūros laidos televizijos ekrane ir po 1990 m. vis dėlto stokojo savarankiškumo, o atskira liaudies muzikos ir tradicinės kultūros redakcija buvo etninės kultūros darbuotojų svajonė. Viskas priklausydavo nuo tuometinių (nuolat besikeičiančių) televizijos vadovų norų, nuotaikų, taip pat nuo oficialiųjų valstybės institucijų intencijų etninės kultūros atžvilgiu.
Įsikūrus Etninės kultūros draugijai per Lietuvos nacionalinę televiziją pastebimai pagausėjo laidų, skirtų etninei kultūrai. Didžia dalimi tai lėmė tuometinio draugijos pirmininko profesoriaus N. Vėliaus pastangos. Jis viešai reiškė savo nuomonę ir spaudoje, ir radijuje, teigdamas, kad nacionalinėje televizijoje privalo būti kuo daugiau šviečiamojo pobūdžio laidų, tradicinės muzikos koncertų, pokalbių su tradicinės kultūros pateikėjais, gyvenančiais kaimuose ir miesteliuose. Jo gebėjimas tradicinę kultūrą matyti kaip įvairialypį reiškinį įtikindavo ne vieną kultūros politikos oficialųjį atstovą. Jo rūpesčiu buvo pradėta transliuoti daugiau kalendorinių švenčių reportažų, fiksuoti dabartinį tradicinės kultūros paveldą. Tai aiškiai galima pastebėti pridedamoje televizijos laidų lentelėje.
Galima drąsiai teigti, jog nuolatinis priminimas apie tradicinės kultūros vietą šiuolaikiniame gyvenime, dažnesnis informacijos apie etninės kultūros renginius viešinimas spaudoje, radijuje, televizijoje žadina ne tik žiūrovų susidomėjimą pačiu reiškiniu, bet ypač politikų, visuomenės veikėjų, byloja ne apie muziejinį reliktą, o gyvą reiškinį.
Tik 2000 metais televizijos muzikos redakcijoje pirmą kartą buvo įsteigtas specialus redaktorės, kuruojančios etninės kultūros laidas, etatas. Jį užėmė profesionali etnomuzikologė, magistrė Rasa Norinkevičiūtė. Net ir nevienareikšmiškai vertinamas televizijos liaudies muzikantų konkursas "Duokim garo" yra rengiamas ne etatinių televizijos darbuotojų, bet nepriklausomo prodiuserio S. Basijoko ir UAB "Rijeka". Taigi etninių laidų kokybė, pagaliau pati laidų strategija labai daug priklauso nuo požiūrio į tradicinės kultūros tęstinumą, kūrybinių grupių lankstumą, profesionalumą ir pastovumą. Nacionalinėje televizijoje jau dešimtį metų vykstanti generalinių direktorių, televizijos direktorių, programų direktorių kaita negali neatsiliepti bendrai laidų strategijai.
Tradicinės kultūros sklaida televizijos ekrane yra keleriopa:
-
pažintinio pobūdžio laidos (senieji amatai, užmirštos tradicijos, jų rekonstrukcijos, aspektai ir pan.);
-
renginių transliacijos (pvz., folkloro ansamblių jubiliejai, folkloristų sukaktys ir pan.);
-
specialiai sukurtos programos kalendorinėms šventėms (Kalėdoms, Velykoms ir kt.);
-
konkrečios etnografinės vietovės lokalinės tradicijos fiksavimas.
Laidų išliekamoji vertė ir pobūdis priklauso nuo daugelio dalykų: redaktoriaus ir režisieriaus įsigilinimo į vieno ar kito etnokultūros reiškinio esmę, pateikimo stilių.
Pastaraisiais metais etnokultūrai skirtos laidos tapo įvairesnės, įvairiapusiškesnės. Ypač tai pasakytina apie laidas, kuriose bendradarbiauta su folkloristais profesionalais (pvz., T. Jurkuvienė - apie tautinį kostiumą, L. Burkštaitienė - apie Šeduvių vestuves ir pan.)
Tačiau ir šiuo metu etnokultūros laidos susiduria su pakankamai stipriu pasipriešinimu. Teigiama, jog tradicinės kultūros laidų žiūrovai - tik pensininkai, o jaunimui tai - muziejinės vertybės, neatitinkančios šiandieninių jaunų žmonių poreikių. Kodėl gi etnokultūra visais laikais atsiduria tarsi nuošalėje?
Gilioji kultūra, deja, Lietuvoje niekada nebuvo prioritetinė. Ji rėmėsi tik romantikų, idealistų pastangomis palaikyti vykstantį tradicijų tęstinumą.
Tačiau ar įmanoma tai atstatyti Lietuvos nacionalinėje televizijoje? Mano nuomone, įmanoma, jei to sieksime. Manau, kad laukiamų rezultatų nėra dėl kelių priežasčių:
-
etnokultūros laidos niekada neturėjo nuolatinio ir tinkamo eterio laiko, jos būdavo transliuojamos arba labai anksti ryte (pvz., 8 val.), arba vėlai vakare (22.30 val., kaip šiuo metu);
-
etnokultūros laidos neturėjo tęstinumo, kuris leidžia žiūrovams priprasti prie atatinkamos pozicijos;
-
etnokultūros laidos, jų rengėjai bei vedėjai niekada nėra atsidūrę reklamuojamose pozicijose, jiems niekada nebuvo skirti puslapiai savireklamai "TV antenoje";
-
net ir minėtame dešimtmetyje (1999-2000 m.m.) buvo tikrai vertų dėmesio, prasmingų etnokultūrai skirtų laidų, koncertų, transliacijų, tačiau jos niekad nebuvo pasiūlytos apdovanojimams, tarptautiniams festivaliams ar konkursams.
Iš žemiau pateikto etnokultūros laidų sąvado matome, jog daugelį pozicijų galima būtų siūlyti vidurinėms mokykloms, etnokultūros centrams kaip puikią pagalbinę priemonę.
Dėl lėšų stygiaus net ir etnokultūros programų sąvadas nėra pakankamai išsamus, nes trūksta aparatinių peržiūroms, kur galima būtų aprašyti ir identifikuoti kitus atlikėjus, pasirodžiusius laidoje.
Švietimo, pažinimo reikmėms skirtos etnokultūros programos galėtų būti dauginamos ir platinamos už tikrai nedidelį mokestį. Jas galėtų įsigyti vietovių seniūnijos, savivaldybės, kurių liaudies meno pateikėjai yra užfiksuoti laidose.
Rekomenduočiau pasinaudoti pridedamu laidų sąvadu visiems, kam rūpi etninės kultūros likimas. Parašę oficialų prašymą Lietuvos radijo ir televizijos generaliniam direktoriui ir nurodę norimos įsigyti laidos juostos numerį, galite sukaupti visai neblogą videoteką.
Rekomenduočiau kooperuotis vidurines mokyklas, etnokultūros centrus, nes perrašant 10 kopijų taikomos didelės nuolaidos.
Etnokultūros laidų būklė ir jų pobūdis atspindi mūsų valstybės požiūrį į etninę kultūrą apskritai. Jei nacionalinis kanalas bus skatinamas kurti tokio pobūdžio laidas, jei liaudies muzikantų, pasakotojų, užkalbėtojų, žolininkų tradicinį gyvenimo būdą gyvenančių žmonių pasaulis bus įdomus ne tik patiems laidų autoriams, bet ir valstybei, kurioje tie žmonės gyvena, tuomet galima tikėtis gerų rezultatų.
Lietuvių etninės kultūros perlai dar gali nustebinti pasaulį - nė kiek neabejoju.
Lietuvos nacionalinis transliuotojas privalėtų su etninės kultūros programomis dalyvauti antropologiniuose festivaliuose, vykstančiuose įvairiose pasaulio šalyse.
Ekspertizę atliko
Lietuvos muzikos akademijos docentė Zita Kelmickaitė
Etnokultūros programų sąvado autorė Nemira Poškienė
Duomenys yra Etninės kultūros globos taryboje
