Etninės kultūros teisės pagrindai 

Pastabos dėl Valstybinės kalbos politikos gairių projekto, dr. Pranas Kniūkšta


Valstybinės kalbos politikos gairės - labai reikalingas dokumentas. Jame svarbu numatyti kalbos politikos strategiją ir jos įgyvendinimo gaires atsižvelgiant į dabarties poreikius ir aplinkybes. Gairės, žinoma, turi būti derinamos su valstybės ir visuomenės tikslais, remtis dabartinės būklės analize; iš gairių turi kilti konkretūs uždaviniai ir priemonės bei būdai, kaip tuos uždavinius įgyvendinti. Bet svarbiausia vis dėlto - nustatyti kalbos politikos strategiją ir jos įgyvendinimo gaires.

Teikiamasis Valstybinės kalbos politikos gairių projektas tokio dokumento tikslus nevisai atitinka. Jame smulkiai vardijamos konkrečios dabartinės problemos ir iš to kylantys uždaviniai (iš esmės ir būklės vertinimas, ir uždaviniai - teisingi!), bet neišryškintos bendrosios kalbos politikos kryptys ir gairės. Taigi projekte trūksta svarbiausio dalyko - gairių. Jas reikia suformuluoti. Padėties apžvalga gali būti tik kaip priežastis ir pagrindas, o uždaviniai - kaip gairių sukonkretinimas.

Projektui trūksta dokumentui reikiamo nuoseklumo ir tikslumo, per daug publicistinės kalbos, vietomis apžvalgų skyreliuose prasikiša net pašnekesių stilius, pvz.: Tačiau jei elektroninės terpės lietuvinimas vyks dabartiniu tempu..., lietuvių kalbos žinių visuomenėje gali nebereikėti (p. 2). Uždavinių skyreliuose daug abstrakčių teiginių, pvz.: Užtikrinti mokslo kalbos plėtrą (p. 3), yra visai neleistinų stilistinių griozdų, pvz.: Apsvarstyti nemokamo lietuvių kalbos mokymo darbo biržų sistemoje galimybes laisvo darbo jėgos judėjimo sąlygomis (p. 2).

Sunkiai suprantamas antrasis projekte nurodomas „kalbinės veiklos objektas", nepateisinamas jo pavadinimas - kalbos korpusas. Nepriimtinas ir toks Gairių skyriaus pavadinimas. Neįprastas ir neaiškus ir pats to skyriaus turinys. Čia apimama pati kalba kaip reiškinys, bet tas reiškinys iš tikrųjų yra platesnis ir sudėtingesnis, nei matyti iš Gairių projekto.

Reikėtų skirti dvi to „korpuso" dalis, du atskirus objektus, taigi ir atskirus Gairių skyrius: l) kalbą kaip kultūros paveldą, 2) bendrinę kalbą, jos tvarkybą ir ugdymą. Į kalbos paveldą įeina tiesioginės jo sritys - tarmės, vietovardžiai. tautosaka, to paveldo apsauga ir mokslo tiriamieji darbai. Bendrinės kalbos objektas (ir Gairių skyrius) apimtų taikomuosius kalbos darbus ir kalbos tvarkybą - jos norminimą ir ugdymą.

Smulkesnės ir konkretesnės pastabos toliau pateikiamos pagal atskirus Gairių skyrius.

Bendrosios nuostatos. Kalbos politikos aptarimą reikėtų pradėti ne nuo kalbos raidos, o nuo funkcionavimo, kalbos raida nėra svarbiausias kalbos politikos tikslas. Prieš šuolį į Europos Sąjungą (jam skirta per daug vietos, nukrypta į kitų šalių nuostatas) reikėtų aptarti kalbos politikos sąsajas su bendrąja kalbos politika. Kalbos veiklos objektus apima ne tik kalbos planavimas, o visa kultūros politika ir jos įgyvendinimas. Netiesa, kad galima įžvelgti tik „kalbos planavimo užuomazgų". Ir kalbos planavimo, ir politikos įgyvendinimo srityje nemažai nuveikta - iki šiol nuveiktų darbų nereikia menkinti. Kas kita, kad dabar dėl naujų sąlygų ir aplinkybių strategiją ir gaires reikia tikslinti ir atnaujinti. Beje, kodėl Gairės apima tik 2003-2008 m, laikotarpį?

Palankių veiksnių vardijimą reikėtų pradėti nuo to, kad valstybė rūpinasi kalbos apsauga ir jos funkcionavimo sąlygomis. Prie nepalankių veiksnių minėtina kultūros globalizacija, kuri veikia ne tik kalbos vartoseną, bet socialinius kalbų santykius bei kalbos statusą.

Kalbos statusas. Skyrių derėtų pradėti nuo valstybinės kalbos statuso, kalbos vartojimo valstybės ir viešajame visuomenės gyvenime. Čia tinka atkelti ir Valstybinės kalbos įstatymą. Kitos šio skyriaus dalys galėtų būti: kalbų santykiai Lietuvoje ir lietuvių kalbos santykis su Europos Sąjungos kalbomis; lietuvių kalba ir žinių visuomenė; kalbos reglamentavimo ir priežiūros institucijos ir jų santykiai.

Kalbos korpusas. Bendrieji dalykai jau atskirai aptarti. Skyriaus tekste yra nereikalingų teiginių, kurie išpučia ir iškreipia neesminius dalykus: kad reikia atnaujinti lietuvių kalbos rašybos taisykles, kad trūksta sutarimo dėl kalbos norminimo principų ir kt. Pritemptas reikalavimas spartinti vietovardžių standartizavimą.

Kalbos (kalbų) mokymasis. Skyrius striukas, nekonkretus, paviršutiniškas. Aprašomoji dalis turi netiksliu ir neaiškių vietų, uždavinių dalyje nukrypstama į abstrakčius dalykus: parengti kalbos mokymo modelį, tobulinti koncepciją, gerinti kalbos mokėjimą.

Baigiamosios nuostatos. Kažin ar tuos du sakinius galima vadinti baigiamosiomis nuostatomis, juo labiau kad aiškus iš jų tik vienas, antrasis? Iš pirmojo sakinio neaišku apie kokias „valstybinės kalbos programas" kalbama - apie esamas Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo programas ar kokias būsimas programas.

Pranas Kniūkšta, humanitarinių m. dr. 2002 m. spalio 7 d.


Naujausi pakeitimai - 2009-12-02




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2228&p_d=21300&p_k=1