Regionų politika ir plėtra 

Lietuvos Respublikos administracinio teritorinio suskirstymo perspektyvos: etnografiniai kultūriniai regionai dr. Žilvytis Bernardas Šaknys


Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma per daug smulkiais administracinio teritorinio suskirstymo vienetais. Dabar egzistuojantį skirstymą apskritis —> rajonas —> seniūnija, turėtų papildyti etnografinė sritis, pakeičianti apskritį. Tokiu būdu būtų įvykdytas Lietuvos Respublikos pasiskirstymas ne tik mechaniškai suformuotais, bet ir realiai žmogaus subetninę-regioninę savivoką liudijančiais teritoriniais vienetais. Mūsų tikslas pateikti pasiūlymus remiantis paprotinėmis tradicinės kultūros realijomis, Etnografinė sritis, paremta istoriškai susiklosčiusiomis kultūrinėmis realijomis, nėra labai aiškiai teritoriškai apibrėžiama. Skirtingi skirstymai pateikiami remiantis kalbine, materialinės ir dvasinės kultūros bei meninės raiškos specifika. Etnologai sutaria, kad jos sietinos su iš kartos į kartą perimtos ir perduotos tradicinės kultūros bruožų visuma ir jų gyventojų etnografine regionine savivoka. Tačiau tradicinę kultūrą sudaro labai daug teritoriškai varijuojančių kultūros elementų, atskleidžiančių įvairias galimas etnografinių sričių teritorinės raiškos galimybes. Neveltui pasiskirstymo pagal etnografines sritis žemėlapiai nebuvo pateikti net etnografijos vadovėliuose (Lietuvių etnografijos bruožai / red.  A.  Vyšniauskaitė,  Vilnius,   1964;  P.  Dundulienė, Lietuvių etnografija, Vilnius, 1982; P. Dundulienė, Lietuvių etnologija, Vilnius, 1991.). Pirmą kartą apibendrintas oficialus mokslinis XIX a. pabaigos Lietuvos (Pabaltijo kontekste) etnografinių sričių žemėlapis (vadintas "istorinių-kultūrinių sričių žemėlapiu", toliau jį įvardindami naudosime santrumpą ESŽ) publikuotas kartu su Pabaltijo istoriniu etnografiniu žemdirbystės atlasu    (l priedas Istoriko - etnografičieskij atlas Pribaltiki. Zemliedielijie, Vilnius, 1985. Karta II.). Pastaraisiais metais Etnografinių sričių žemėlapis paremtas šiuo žemėlapiu (toks pats žemėlapis pridėtas ir Pabaltijo drabužių atlase Istoriko - etnografičieskij atlas Pribaltiki. Odiežda, Ryga, 1986. Karta I) publikuotas ir geografų (konsultuotasi ir su Lietuvos istorijos instituto etnologais), tik motyvuotai į atskirą sritį išskiriama ir Mažoji Lietuva (Pasaulio atlasas. Lietuva, Vilnius, 1999).

Etnologai išskiria keturias arba penkias Lietuvos etnografines sritis pagal gyventojų etnografinį kultūrinį tapatumą. 1. Aukštaitija, 2. Žemaitija, 3. Dzūkija (kai kuriais atvejais dėl istorinių aplinkybių išskiriamas ir Vilniaus kraštas), 4. Suvalkija (suvalkiečiai dar skirstomi į - kapsus ir zanavykus) ir remiantis specifiniu istoriniu likimu ir kultūrine specifika, dabar Lietuvos Respublikai priklausančią buvusios Mažosios Lietuvos dalį - 5. Klaipėdos kraštą. Vykdant šių dienų realijomis pagrįstą teritorinio administracinio suskirstymo reformą, siekiant santykinai suvienodinti kiekvieno etnografine sritimi paremto administracinio regiono dydį, siūlyčiau palikti keturias etnografines sritis (Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija).

Žemaitija ir Klaipėdos kraštas. Paliekant keturias etnografines sritis, būtų logiška istorinę Klaipėdos krašto teritoriją (prie Lietuvos Respublikos teritorijos prijungta 1923 m.) įjungti į Žemaitijos etnografinę sritį, paliekant subregiono statusą. Nors Mažoji Lietuva ir ją sudariusi dabar Lietuvos Respublikai priklausanti dalis XIX - XX a. 1-4 dešimtmečiais iš kitų lietuvių gyvenamų sričių išsiskyrė santykinai aukštu ekonominiu išsivystymu, krašte dominavusia evangelikų liuteronų tikyba, buityje dominuojančia modernių kultūros elementų gausa, o jos gyventojai jautė aiškią kultūrinę opoziciją kaimynams žemaičiams, tačiau po Antrojo pasaulinio karo šioje teritorijoje vietinių gyventojų liko nedaug, nemažai buvo ištremti ar pasitraukė į Vakarus, į vietinių ūkius atsikėlė gyventojai iš Dzūkijos ir Žemaitijos (dalis vietinių gyventojų į VFR ir VDR emigravo po 1957 m. SSSR, VDR ir VFR sutarties). Nesant Klaipėdos krašto teritorinių sąsajų su Dzūkijos etnografine sritimi, nekyla abejonių sudarant bendrą Žemaitijos ir Klaipėdos krašto etnografinę sritį ir ją vadinant Žemaitijos vardu, visapusiškai akcentuojant mažalietuvių kultūrinį išskirtinumą ir 1923-1939 m. gyvavusio Klaipėdos krašto teritorijos autonominį subregiono statusą.

Suvalkija ir Mažoji Lietuva. Nors Klaipėdos krašto teritorijos kultūriniai savitumai artimiausi Suvalkijai, didžioji buvusios Mažosios Lietuvos dalis priklauso Rusijai (Karaliaučiaus sritis) ir, nesant Lietuvos Respublikoje šias teritorijas jungiančių sienų, bendra etnografinė teritorinė sritis negalima. Tokia galimybė atsirastų tik į Lietuvos Respubliką įjungus nors nedidelę dabartinės Karaliaučiaus srities dalį. Todėl realiai lieka Klaipėdos krašto kaip Žemaitijos regiono sudėtinės dalies galimybės.

Žemaitija ir Aukštaitija. Esant aiškioms Žemaitijos vakarinėms ir šiaurinėms riboms (integravus Klaipėdos kraštą teritorija remiasi į Baltijos jūrą, Kuršių marias ir valstybinę sieną), diskutuotina rytinė su Aukštaitija besiribojanti riba. Pasitelkiant istorinės Žemaičių vyskupystės teritorines ribas, šiaurės rytinę ribą galėtume tęsti net iki dabartinio Rokiškio rajono ribų. Tačiau ji neturi nieko bendro su XIX - XX a. pirmosios pusės tradicinės kultūros bruožais ir pačių gyventojų savvivoka. Jau senesnieji Joniškio gyventojai save tapatina su aukštaičiais. Todėl pritarčiau ESŽ rytinės Žemaitijos ir vakarinės Aukštaitijos ribomis, paliekant gana platų pereinamąjį ruožą, leidžiantį pagal poreikius koreguoti pagal dabartinių rajonų arba, esant reikalui, kitų teritorinių vienetų ribas (nors tiksliau įvardindami ribas ir nepretenduodami išlaikyti dabartinių rajonų galėtume remtis Dubysos upės riba nuo Seredžiaus iki Šiaulių iš pietų ir nuo Šiaulių brėžiant tiesią liniją iki Akmenės ir Joniškio r. ribų).

Remiantis etnografiniais savitumais, dabartinį Jurbarko rajoną galėtume priskirti ir Aukštaitijai. Pavyzdžiui, Žemaitijos etnografinės srities riba maždaug sutampa su kompaktiško tarpukario Užgavėnių persirengėlių vaikštynių riba, Jurbarko rajone paprotys nefiksuojamas (Ž. B. Šaknys, Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje. Jaunimo vakarėliai, Vilnius, 2001, p. 51.) (l pav.). Tačiau materialinė kultūra liudija vientisą Jurbarko r. ir Žemaitijos arealą. Pavyzdžiui, tai liudija ir Izidoriaus Butkevičiaus nustatyta tradicinių gyvenamųjų namų tipų paplitimo arealą. Pietinėje Nemuno pusėje dominuoja užnemuniečių stuba, šiaurinėje - žemaičių troba (Butkevičius, Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos, Vilnius, 1971, p. 146. - 21 pav.). Didesnė Jurbarko rajono dalis Žemaitijai priskiriama ir lokalizuojant XIX a. vidurio tradicinių moterų drabužių kompleksus (nors Žemaitijos arealas kiek mažesnis negu ESŽ) (2 priedas) (Istoriko - etnografičieskij atlas Pribaltiki. Odiežda, Ryga, 1986. Karta 1).

Žemaitija ir Suvalkija. Suvalkijos ribas pagal Z. Zinkevičiaus tarmių žemėlapį linkstama pratęsti į dabartinio Jurbarko rajono ribas (ESŽ ar minėtame P. Gaučo etnografiniame žemėlapyje pateikta marginalinė rytinė Žemaitijos riba apimanti Jurbarko ir Šakių r. teritorijas) (Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 446. - l žemėlapis). Manyčiau, Nemunas į šiaurę nuo Šakių ir į pietus nuo Jurbarko rajonų ribų yra aiškus Žemaitijos (kai kurios dabartinėse šio rajono ribose esančios vietovės, pvz. Smalininkai, priklausė Mažajai Lietuvai) ir Suvalkijos skiriamasis simbolis ir pereinamoji šias etnografines sritis skirianti riba nereikalinga. Nemunas, kaip natūrali gamtinė riba, aiškiai atribojo dviejų regionų kultūras. Kaip liudija I. Butkevičiaus tyrimai, jau XIX a. viduryje dabartinio Šakių rajono ribose dominavo vienkiemiai, tuoj už Nemuno, dabartinio Jurbarko rajono ribose, gatviniai kaimai (Butkevičius, Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos, Vilnius, 1971, p. 47.), labai aiškiai skirtumai atsiskleidžia ir bendruomeniniame gyvenime. Pirmajame rajone gajos bendruomeninės tradicijos, vos už Nemuno jaunimo brandos apeigų, kartu ir socialiai integruotų jaunimo bendrijų nefiksuota (Ž. B. Šaknys, Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje, Vilnius, 1996, p. 106.)  (2 pav.).

Suvalkija ir Aukštaitija. Nemunas nuo Seredžiaus iki Kauno gali būti aiški ir Suvalkijos bei Aukštaitijos skiriamoji riba, nors Kaunas, kaip gana stambus Lietuvos miestas, turėjo gana didelę įtaką ir niveliavo tradicinės kultūros savitumus. Išlaikant neskaidytus dabartinius rajonus, Kauno r. galima priskirti prie Aukštaitijos, esant reikalui, -  ir prie Suvalkijos etnografinės srities.

Aukštaitija ir Dzūkija. Analizuojant Dzūkijos ir Aukštaitijos etnografinių sričių ribas, visą dabartinį Vilniaus, Švenčionių ir Ignalinos rajonus priskirčiau Dzūkijai. Tai leistų kiek suvienodinti etnografinių sričių dydį (sumažėtų Aukštaitija, padidėtų Dzūkija). Nors daugumoje žemėlapių Ignalinos ar net Švenčionių rajonai priskiriami Aukštaitijai, tačiau remiantis XX a. pirmosios pusės kultūrinėmis realijomis, krašto ekonomine specifika juos priskirčiau Dzūkijai. Ekstensyvus žemės ūkis, gausus archajiškų tradicinės kultūros elementų kiekis buityje ir papročiuose (pavyzdžiui, dar XX a. viduryje Kalėdos, Velykos ir Sekminės švęstos net keturias dienas, kitur, pavyzdžiui Zarasų r., jau tik dvi dienas), į vienkiemius neskirstyti kaimai šias teritorijas leistų priskirti Dzūkijos etnografinei sričiai. Dalinai, esant reikalui, Dzūkijai galima būtų priskirti ir viso Trakų rajono ribas.

Suvalkija ir Dzūkija. Dzūkijos ir Suvalkijos teritorinės ribos gana vienodai įvardijamos beveik visuose žemėlapiuose. Dzūkijai priskiriama pietrytinė Užnemunės dalis, apimanti Užnemunėje esančius Lazdijų r., Alytaus ir Varėnos r. dalis. Remiantis Prienų rajono paprotine specifika, ir dešinėje Nemuno pusėje esančią rajono dalį priskirčiau Suvalkijai. Labai aiškūs Dzūkijos ir Suvalkijos išsivystymo ekonominiai skirtumai lėmė ir tam tikrą regionų tarpusavio izoliaciją. 2001 metais, remiant Lietuvos mokslo ir studijų fondui, Merkinėje atlikti tyrimai liudija, kad net vėlyvoje tradicijoje (1935-1960 m.) Merkinės apylinkių gyventojų kontaktai buvo minimalūs. Net ir į atlaidus (į atlaidus vykdavo pas gimines, pažįstamus ar draugus paviešėti) Suvalkijoje niekas nevyko, nors merkiniškiai sugebėdavo nukakti net iki Eišiškių (beveik 50 km) (3 pav.).

Etnografinių sričių administraciniai centrai. Etnografinių sričių sostines, remiantis vieno ar kito centro kultūrine specifika, išskirti gana sunku. Didesnieji miestai paprastai internacionaliniai, nesietini nei su etnine, nei su tradicine kultūra ir neišreiškia vienai ar kitai sričiai būdingos specifikos. Tą galima pasakyti tiek apie Vilnių, Kauną, tiek apie Klaipėdą ir Šiaulius. Didieji miestai (gal būt ir kurortai) galėtų būti valdomi autonomiškai ir jokios priklausomybės vienai ar kitai etnografinei sričiai neturėti. Remiantis kultūrine specifika, miestų dydžių ir kitomis aplinkybėmis, Žemaitijos administraciniu centru skirčiau Telšius, Aukštaitijos - Panevėžį, Dzūkijos - Alytų, Suvalkijos - Mariampolę (4 pav.). Manau, kad galima ir alternatyva Panevėžį priskiriant prie didžiųjų miestų, Aukštaitijos centru skirti Uteną.

Teorinės galimybės išskirti etnografines sritis nekeičiant dabar nusistovėjusių apskričių. Apskritis reikėtų koreguoti. Jei Žemaitijai neabejodami galime drąsiai priskirti Klaipėdos, Tauragės, Suvalkijai - Marijampolės, Dzūkijai -Alytaus, Aukštaitijai - Panevėžio apskritis, dėl kitų kiltų problemų, nes kuriant apskritis nebuvo visiškai atsižvelgiama į jų kultūrinę specifiką praeityje. Išskiriant etnografines sritis neišvengiamai turi keistis dabar gyvuojančių apskričių ribos. Ypač Vilniaus, Kauno, gal būt ir Šiaulių.

Teorinės galimybės išskirti etnografines sritis nekeičiant dabar nusistovėjusių rajonų. Kadangi rajonas žymiai smulkesnis teritorinis vienetas negu apskritis, išskiriant etnografines sritis įmanoma rajonų nekeisti.

Žemaitiją sudarytų: 1. Skuodo, 2. Mažeikių, 3. Akmenės, 4. Kretingos, 5. Plungės, 6. Telšių, 7. Klaipėdos, 8. Šilalės, 9. Kelmės, 10. Tauragės, 11. Raseinių, 12. Jurbarko, 13. Šilutės rajonai.

Suvalkiją sudarytu: 1. Šakių, 2. Vilkaviškio, 3. Marijampolės, 4. Prienų rajonai.

Dzūkiją sudarytu: 1. Lazdijų, 2. Alytaus, 3. Varėnos, 4. Šalčininkų, 5. Vilniaus, 6. Švenčionių, 7. Ignalinos rajonai. (Alternatyvos - Švenčionių ir Ignalinos r. priskirti Aukštaitijai)

Aukštaitiją sudarytų: 1. Šiaulių, 2. Pakruojo, 3. Radviliškio, 4. Panevėžio, 5. Pasvalio, 6. Biržų, 7. Kupiškio, 8. Rokiškio, 9. Anykščių, 10. Utenos, 11. Zarasų, 12. Molėtų, 13. Jonavos, 14. Širvintų, 15. Kaišiadorių, 16. Ukmergės, 17. Kauno, 18. Kėdainių, 19. Trakų, 20. Kaišiadorių rajonai. (Alternatyvos - Šiaulių r. galima priskirti Žemaitijai, Trakų r. - Dzūkijai, Kauno r. - Suvalkijai)    (5 pav.). Galima ir alternatyva keičiant tik kelių rajonų ribas (skaldant Šiaulių, Kelmės, Raseinių, Kauno, Prienų rajonus) pateikti kiek tikslesnį suskirstymą į etnografines sritis, tačiau prireiktų papildomų lėšų iš minėtų rajonų sudarant naujus (6 pav.).

Teorinės galimybės santykinai suvienodinti etnografinių sričių dydį

Vos ne pusę Lietuvos teritorijos apimanti Aukštaitija (20 rajonų iš 44) neproporcingai didelė palyginti su vos iš 4 rajonų sudaryta Suvalkija. Kyla abejonės, ar visos Lietuvos Respublikos nebūtų verta skirstyti į tris administracinius teritorinius vienetus sujungiant Dzūkijos ir Suvalkijos ir paliekant Žemaitijos bei Aukštaitijos etnografines sritis. Be abejo, istoriškai LDK ir Lietuvoje dominavo skirstymas į tris administracinius vienetus (Žemaičių seniūnija ir Vilniaus bei Trakų vaivadijos; Vilniaus, Kauno, bei Suvalkų gubernijos, neskaitant Mažosios Lietuvos ir nedidelės Kuršo gubernijos dalies.)*, tačiau etnografinės sritys paremtos kultūriniu tapatumu. Dzūkija ir Suvalkija - ekonomiškai silpniausiai ir stipriausiai (be Mažosios Lietuvos) išsivystę Lietuvos regionai, besiskiriantys papročiais, gyvenimo būdu. Tam tikra specifika kaimiškose vietovėse išlikusi ir dabar, skirtingas žemės derlingumas, be abejo, turės tam tikrą poveikį ir ateityje, todėl manyčiau, kad sujungti Dzūkijos ir Suvalkijos etnografines sritis į vieną administracinį centrą, tuo suformuojant maždaug vienodo dydžio tris administracinius regionus, būtų netikslinga ir klaidinga. Latvijoje išskiriami penki dydžiu besiskiriantys etnografiniai regionai - Kuršas, Žiemgala, Vidžemė, Aukšžemė ir Latgala. Todėl, manyčiau, Lietuva, nepaisant skirtingo regionų dydžio, turėtų būti suskirstyta į keturias etnografines sritis - Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją, istorinei Lietuvos Respublikai priklausančiai Mažosios Lietuvos daliai suteikiant autonominį statusą Žemaitijos etnografinėje srityje ir jokiai etnografinei sričiai nepriskiriant keturių Lietuvos miestų - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių, o regionus skirstant neskaidant rajonų tarp atskirų etnografinių sričių. Formuojant Lietuvos etnografines sritis,  nerekomenduočiau remtis LDK ir carinės Rusijos metu gyvavusiais administraciniais teritoriniais padalinimais bei tik archeologų nustatomais gentiniais kultūriniais kompleksais, nes neatsiskleidžia šiuolaikinio žmogaus etninis kultūrinis tapatumas. Sąvoka "Žemaitijos gubernijos ar seniūnijos gyventojas" nebus tokia aiški kaip "žemaitis". XXI amžiuje bus sunkiai suvokiamas "sėlio" arba "žiemgalio" kultūrinis tapatumas, gana sudėtingas būtų ir Lietuvos administracinis skirstymas pagal tarmių kompleksus (plg. A. Salio, Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio klasifikacijas). Dzūkijos ir Suvalkijos sąvokos ir tų regionų gyventojų regioninė saviidentifikacija - vėlyvas kultūros reiškinys, tačiau gyvas dabartinio žmogaus suvokime, todėl rekomenduočiau pasiremiant šiuo kriterijumi suformuoti keturis etnografinius kultūrinius regionus.

Tolimesnių tyrimų perspektyvos. Norėdami atskleisti išsamų Lietuvos gyventojų regioninės savivokos vaizdą, turėtume atlikti lauko tyrimus. Pasirinkdami ne mažiau kaip 4 panašiu atstumu nutolusias vietoves kiekviename rajone ir apklausę, kokiai etnografinei sričiai prisiskirtų save patys vietiniai gyventojai (rekomenduotume 3 amžiaus grupes - gimusius iki 1920 m., gimusius nuo 1940 iki 1950 m., gimusius 1975-1985 m.), ir sudarę tris regioninę savivoką liudijančius žemėlapius, galėtume ieškoti tikslesnių suskirstymo pagal etnografinius regionus variantų. Tyrimus atlikti galėtų Lietuvos istorijos instituto, Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių universitetų mokslininkai, padedant aktyvesniems kraštotyrininkams. Jeigu juose dalyvautų bent kelios institucijos, darbas galėtų būti užbaigtas per dvejus metus.

Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjas

dr. Žilvytis Bernardas Šaknys


 

  1 pav.

 

2 pav. Bendruomeninių papročių sklaida. Jaunimo bendrijos atliktos apeigos pagal lytį. Ž. B. Šaknys, Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje, Vilnius, 1996, p. 106.

 

Pažymima branda:

  1. tik vaikinų (1920-1940 m.),

  2. vaikinų ir merginų (1920-1940 m.),

  3. tik vaikinų (XX a. pr.),

  4. vaikinų ir merginų (XX a. pr.),

  5. tik vaikinų (XIX a. pab.),

  6. vaikinų ir merginų   (XIX a. pab.)

 

 

  3 pav.

 4 pav.

 

 5 pav. Lietuvos etnografinės sritys. 1 var. (išlaikant rajonų ribas)

 

 6 pav. Lietuvos etnografinės sritys. 1 var. (nesilaikant rajonų ribų)

 

  l Priedas. Pabaltijo etnografinės sritys: Istoriko - etnografičieskij atlas Pribaltiki. Odiežda, Ryga, 1986. Karta I

 2 Priedas. Pabaltijo tradicinių drabužių kompleksai: Istoriko -etnografičieskij atlas Pribaltiki. Odiežda, Ryga, 1986. Karta 1

 

Naujausi pakeitimai - 2012-02-23




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2231&p_d=21329&p_k=1