Švietimas ir mokslas 

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo koncepcijos projekto ekspertizė, dr. Dalia Urbanavičienė

Priemones, kaip šio tikslo pasiekti, nurodo Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas (1999 m. rugsėjo 21 d. Nr. VIII-1328, Žin., 1999, Nr. 82-2414; toliau – Etninės kultūros įstatymas), tačiau jis visai nepaminėtas Švietimo įstatymo koncepcijos (toliau – Koncepcijos) projekto II skirsnyje apžvelgiant teisės aktus, reglamentuojančius švietimą Lietuvos Respublikoje. Tai labai keista, nes Koncepcijos III skirsnyje, aptariant Švietimo įstatymo naujosios redakcijos (taip autoriai vadina projektą) rengimo prielaidas, nurodyta kaip viena iš svarbiausių prielaidų ta, kad dabar galiojančio Švietimo įstatymo „…nuostatos neatitinka vėliau priimtų aktų, reglamentuojančių taip pat ir švietimą ar atskirus švietimo sistemos subjektų santykius”. Šiame punkte taip pat visai neužsimenama apie Etninės kultūros įstatymą, nors jo 9 straipsnis „Etninės kultūros ugdymas” yra labai išsamus ir turėtų paskatinti esminius pokyčius švietimo sistemoje. Šio straipsnio pagrindinius teiginius būtina pritaikyti naujajai Švietimo įstatymo redakcijai arba bent nurodyti, kad etninės kultūros ugdymą švietimo sistemoje reglamentuoja Etninės kultūros įstatymas.

Svarbu priminti, kad etninės kultūros ugdymas ir tautinės savimonės ugdymas Lietuvos Respublikos teisiniuose aktuose yra įvardinti kaip valstybės prioritetai: „Lietuvos Respublikos Seimas <…> pripažindamas, kad tik savo etnine kultūra besiremianti tauta gali palaikyti savo visuomenės narių pilietinį brendimą; dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip lygiavertis partneris; išlaikyti tokiai partnerystei ir bendradarbiavimui būtiną orumą, savarankiškumą ir savitumą; priima šį Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą” (iš Etninės kultūros įstatymo preambulės).

Toks prioritetas pabrėžiamas ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme (Žin., 1997, Nr.2-11; toliau – Saugumo įstatymas), kuriame pabrėžiama, kad tautinės kultūros ir identiteto išsaugojimas yra svarbus valstybės saugumo garantas; nacionalinio saugumo objektais įvardijamos tautos puoselėjamos vertybės; tarp vidaus rizikos veiksnių ir vidinių krizių nurodomi ir tautiniai veiksniai, silpninatys tautos imunitetą ir tapatumą. Šiuo įstatymu taip pat pabrėžiama valstybės pareiga „globoti natūralią tautinės kultūros raidą, saugoti ją nuo griaunančio antihumanistinės pseudokultūros poveikio, saugoti <…> lietuvių tautos ir tautinių bendrijų kultūros paveldą” (p. 6). Saugumo įstatyme nurodoma, kokie turi būti prioritetai švietimo srityje: „Švietimo ir auklėjimo sistema turi ugdyti pilietiškumą, tautinį sąmoningumą, pakantą ir pagarbą kitoms tautoms”.

Deja, į šiuos teisiniuose aktuose jau įtvirtintus prioritetus Švietimo įstatymo projekto kūrėjai visiškai neatsižvelgė. Tai neabejotina klaida, ypač turint omenyje, kad rengėjai pabrėžė, jog viena iš projekto rengimo priežasčių buvo švietimo prioritetų pasikeitimas. Beje, visai nenurodoma, kur tie pasikeitimai fiksuoti. Jeigu pasikeitimai atsirado tik švietimo praktikoje įvykus pokyčiams, tai dar nereiškia, kad juos būtina įstatymo lygmeniu pripažinti ir reglamentuoti, nes pirmiausia būtina įvertinti tų pokyčių teigiamas ar neigiamas puses. Prioritetai gali būti nustatomi tik vadovaujantis bendrąja valstybės politika ir visuomenės raidos strategija, negalima jų nustatyti vienai sričiai izoliuotai, neatsižvelgiant į jos sąryšį su kitais valstybinės politikos aspektais.

Švietimo įstatymo projekte nurodomas toks svarbiausias švietimo prioritetas: užtikrinti švietimo sistemos konkurencingumą, pagalbą didinant Lietuvos visuomenės ir atskirų jos narių konkurencingumą (!?). Tarsi švietimo sistema Lietuvoje atliktų aukciono funkcijas. Iš tokio švietimo prioritetų supratimo išplaukia ir kitos vartotojiškos mąstysenos nuostatos: svarbiausia reglamentuoti švietimo paslaugų tiekėjų ir vartotojų tarpusavio santykius, išaiškinti apmokėjimo už mokslą teisinius santykius ir pan. Tokie dalykai gal ir reikalingi švietimo sistemai, bet kaip prioritetai jie gali tikti tik ekonomikos, prekybos ar kitoms panašioms sferoms. Švietimo pagrindinė funkcija turėtų būti ne tik išmokyti jaunus žmones savo žiniomis konkuruoti tarpusavyje, bet ir ugdyti brandžios pilietinės bei tautinės savimonės asmenybes. Praktika rodo, kad konkurencija lengvai išvirsta į neigiamas formas, kai, pasak liaudies patarlės, „žmogus žmogui tampa vilku”, o šiuo atveju ir mokykla mokyklai gali pavirsti „vilku”.

Toks pavojus ypač akivaizdus, kadangi naujojoje įstatymo redakcijoje visiškai pamirštama dabartinio įstatymo pagrindinės tezės pradžia: „Švietimas grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis bei laisvėmis”. Naujame Švietimo įstatymo projekte pagrindinis dėmesys tenka tik individualiam asmeniui: čia jam (vadinamam paslaugų vartotoju) garantuojama teisė rinktis mokyklą, mokymosi programas, mokomus dalykus ir t.t. Tuo tarsi siekiama asmeniui sudaryti sąlygas tapti savarankišku, laisvai kurti savo gyvenimą, įgyti profesinę kvalifikaciją ir pan. Pripažįstant, kad toks siekis yra neabejotinai teigiamas, vis dėlto būtina pastebėti, jog modeliuojamoje mokymo sistemoje nebelieka bendruomeniškumo ugdymo: mažoji bendruomeninė ląstelė – klasė – tarsi „ištirpsta” (vaikai, pasirinkę atskiras mokymo programas bei modulius, per pamokas atsiduria vis kitokioje mokinių grupėje). Tai veda į individualizmo, susvetimėjimo, asmens egoizmo skatinimą, o tokią įtaką sušvelninti gali tik papildomų priemonių, padedančių plėtoti tam tikras bendruomenines struktūras švietimo sistemoje, įvedimas. Tai galėtų būti papildomo ugdymo sritis (jame – ir etninės kultūros ugdymas), t.y. turėtų būti skirtos papildomos valandos moksleivių šventėms, talkoms, žygiams, ekskursijoms, įvairiems būreliams organizuoti ir pan. Būtent per tokią veiklą galėtų susiformuoti bendruomeninės moksleivių grupelės. Tokias pataisas Švietimo įstatymo projekte numatyti būtina. Jau dabar Lietuvos visuomenė „serga” individualizmo ir susvetimėjimo „liga”, o šie reiškiniai dar labiau paaštrės, jei liks galioti dabartinis Švietimo įstatymo projekto variantas, paliekantis individą visiškoje jo valioje. Beje, sociologai pastebėjo, kad kai yra stiprūs bendruomeniniai ryšiai, sumažėja represinių institucijų poreikis (policijos ir pan.), nes pati bendruomenė reguliuoja moralės ir etikos normas. Lietuvos etninė kultūra kaip tik ir pasižymėjo tuo, kad bendruomenės stiprumo dėka buvo išsaugota daug gražių tradicijų ir papročių, bendruomenėje išugdyti žmonės išaugo į garsias asmenybes (beveik visas mūsų inteligentijos žiedas kilo iš stiprių bendruomenių).

Rengėjai kaip vieną Švietimo įstatymo projekto prielaidų paminėjo poreikį atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus. Būtina priminti, kad švietimo ir kultūros srityje Europos Sąjunga jokių reikalavimų nekelia ir palieka pačioms valstybėms apsispręsti dėl savo poreikių šiose srityse. Kita vertus, ir Europoje, ir Amerikoje siekiama išlaikyti kuo stipresnes bendruomenes, nes praktika rodo, kad tos vietovės, kuriose bendruomenės stiprios, žmonių gyvenimas yra saugesnis ir laimingesnis.

Taigi išvada tokia: reikia taisyti paminėtus Švietimo įstatymo projekto ir Koncepcijos projekto trūkumus, nes, priėmus dabartinius variantus, bus padaryta didelė žala Lietuvos ateičiai.

Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotoja

Dalia Urbanavičienė

Vilnius, 2001 12 19