Regionų politika ir plėtra 

Tautinio identiteto klausimas, o ir atskirų etnoregionų vystymo klausimas, niekada nebuvo toks gyvas ir svarbus, kaip dabar, prie pabaigos artėjant esminiam globalizacijos etapui - vieningos euroerdvės susikūrimui. Lietuvos tradicinės euroregioninės struktūros išlaikymas ir tvirtinimas įvairiausiuose lygiuose bei visuomeninės būties pjūviuose būtų garantas ateinančioms kartoms.

Kūrybos skalėje svarbus etnoregiono apibrėžimo požymis yra tautiniai rūbai ir kitokio pobūdžio dekoratyviniai - taikomieji tradiciniai audiniai.

Paprasto kasdienio rūbo paskirtis – tai ne tik apsauga nuo atmosferos sąlygų, bet ir socialinis rodiklis, rodantis žmogaus padėtį visuomenėje.

Tautiniai rūbai nuo kasdienių skiriasi tuo, kad savo būdingumu pabrėžia ryšį su savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje apibrėžto regiono visuomenės dalimi. Laiko erdvėje tai siejasi ir su praeities idealizavimu, legendomis, padavimais, dainomis ir pasakomis.

Senais laikais, kai nebuvo tobulų ryšio priemonių ar kitų būdų, rūbai būdavo individualesni, įvairesni, nes kiekvienas kaimas, sritis ar regionas audė ir siuvosi savaip, laikydamiesi prosenelių tradicijų.

Atsižvelgiant į tai, ką gamta sukūrė, kas buvo arčiau po ranka, kokia tam regionui būdinga augmeniją, medžių žievės, augalų šaknelės, koks tradiciškai susiklostęs įprastas jų maišymo santykis ir būdas, audiniams suteikdavo kitokius atspalvius.

Situacija tekstilėje pakito tobulėjant gamybai, atsiradus fabrikams, tiražavimo masiškumui. Audinių gamyba labai atpigo. Cheminių dažų pranašumas, spalvų ryškumas ir įvairovė medžiagas padarė patrauklesnes, plonesnes. Keitėsi ir kaimo žmogaus apdaro vaizdas. Įtaką darė ir įvežtinės medžiagos: šilkas, brokatas, aksomas. Prie įprastai vartoto lino, kanapių, vilnų pluošto prisidėjo plona medvilnė. Šaknelių dažus užgožia anilininiai. Nešiojami rūbai ima vienodėti ne tik toje pačioje parapijoje, mieste, valstybėje, bet ir dideliuose plotuose, kaip centrinėje Europoje, Skandinavijoje, Balkanų ar Viduržemio jūros regione.

Romantizmo įtaka XIX a pabaigoje pirmą kartą istorijoje atkreipė dėmesį į tautinio - regioninio indentiteto požymius: kalbą, tautosaką, dainas, tautodailę, tradicinę aprangą. Pradėta metodiškai gilintis į tradicinių audinių esmę ir prigimtį.

Lietuvių moterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė per audinius. Jos pačios verpė gijas iš linų, kanapių, vilnų. Verpalus dažydavo augalų lapais, žiedais, šaknimis, medžių žieve, samanomis, balų rūda. Verpti pradėdavo dar būdamos mergaitės ir kraudavo į kraičių skrynias baltas drobes, raštuotų audeklų rietimus, juostų kamuolius. Drabužiuose atsispindi ekonominė padėtis. Neturtingos valstietės daugiau dėvėjo lininius, pakulinius, mažiau vilnonius. Pasiturinčiosios įsigydavo pirktinių audinių. Senąjį apsirengimą ilgiau išlaikė neturtingosios. Drabužiuose atsiskleidžia ir ekonominė etnoregioninių rajonų būklė. Žemaitijoje daugiau vilnonių, žičkinių audinių, jau XVIII a audžiamos žičkinės skaros, prijuostės. Dzūkijoje daugiausia pakulinių. Vieni seniausių audinių - rankšluosčiai, staltiesės, paklodės, priegalvių, patalų užvalkalai - buvo lininiai. Jų pakraščiuose - raudoni, rečiau mėlyni žičkai. Balta ir raudona spalva turėjo magišką prasmę ir saugojo žmogų nuo blogio. Audinius gražiai užbaigdavo prisiūti kuteliai, pinikai, mezginiai. Audinių raštus nulėmė tradicijos, medžiaga, audimo būdas, paskirtis. Tai paprasti, daugelį šimtmečių tobulinti motyvai, vadinami langais, ratais, kryželiais, akėčiomis, akelėmis, katpėdėlėmis, koreliais, dobiliukais, ąžuolo lapais ir t. t. Viename audinyje pasikartoja l, 2, kartais 3 motyvai, pakraščiuose sudaryti vingiai, kripės, danteliai, slanksteliai.

Lovatiesės, gūnios pasižymėjo spalvingumu, savita kompozicija. Aukštaičių lovatiesėms būdingi skersiniai dryžiai, žemaičių - išilginiai ryškių sodrių spalvų: raudonos, žalios, burokinės, violetinės, juodos. Dzūkų lovatiesėse įaustos įvairių spalvų gijos, todėl jos vadinamos margutėmis, sumestinėmis.

Aukštaičių drabužiai gana kuklūs. Juose dominuoja balta spalva. Visuose etnografiniuose rajonuose marškiniai buvo siuvami iš lininės balintos drobės.  Vieneriems marškiniams naudojama trijų ar net keturių rūšių medžiaga. Iš plonesnės siuvamas stomuo, prie jo priduriami pašukiniai ar pakuliniai pridurkai. Rankovėms audžiama siaura drobė. Apykaklė ir rankogaliai siuvami iš pačios dailiausios drobės. Kasdieniai marškiniai siuvami iš pašukinio audinio. Marškinių sukirpimas 3 rūšių: l) tunikinis arba besiūlis, 2) tunikinis su perpetėmis, 3) su ilginėmis. Išeiginių marškinių apykaklės, perpetės, rankovės, rankogaliai įvairiai puošiami, įaudžiant raudonų siūlų ruoželius ar išrenkami rinktiniai rašteliai. Šiaurės vidurio Aukštaitijoje įaudžiami raudoni rinktiniai raštai per visą rankovės ilgį. Yra marškinių, kurių apykaklės ir rankogaliai siuvinėti baltais siūlais kiauraraščiu.

Sijonai audžiami dvinytai, rečiau keturnytai ar aštuonnytai. Aukštaičių sijonai daugiausia languoti. Dominuoja šios spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona. Be languotų būna ir išilgadryžių bei skersadryžių sijonų. Šventadieniai daugiausia vilnoniai ir pusvilnoniai, kurie audžiami dimiškai su spalvotų vilnų ruožais apačioje, kasdieniai - pašukiniai, pakuliniai, paprasti be raštų. XIX a II pusėje sijonams austi naudojami medvilniniai siūlai, ataudams šilkvilnė, keturnyčiai, aštuonnyčiai, įvairiai raštuoti.

Kasdienės liemenės siuvamos iš lino, pusvilnės, išeiginės - vilnonės ar pusvilnonės smulkiu rašteliu: ruoželiais, vingeliais, langučiais. Jau XVII a. siuvamos iš pirktinių medžiagų, kai sijonai ir kitos kostiumo dalys išliko naminės net iki XX a. pradžios. Šiaurinėje Aukštaitijoje trumpos, tik priekyje prailgintais skverneliais, galionu apvedžiotais kraštais.

Prijuostės - viena seniausių moterų kostiumo dalių. Vaikščioti be prijuostės laikoma nepadoru. Kasdienės prijuostės visuose etnografiniuose regionuose audžiamos languotos ar dryžuotos, tamsesnių spalvų, iš lininių ar pakulinių siūlų. Šventadienės - baltos lininės ar medvilninės. Paprasčiausios - dvinytės lininės su įaustais raudonų žičkų ruoželiais, puošnesnės - keturnytės, šešianytės, aštuonnytės diminės arba servetinės. Prijuosčių apačia kartais užbaigiama kuteliais. XIX a II pusėje, be lininių, dėvėtos kašmyrinės, labiausiai paplitusios Kupiškio apylinkėse.

Juostos taip pat vienos seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo galvas. Aukštaitės dėvi pintines, austines ir rinktines, vyrai - vytines, austines bei pintines. Pintinės būdingos tik Aukštaitijai, pinamos iš vilnonių vėliau - skaisgijų siūlų eglučių, vingelių, rombų raštu. Mėgstamos spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona, rečiau juoda ir balta.  Rinktinės aukštaičių juostos kuklios: baltame lininiame ar medvilniniame dugne - raudonų, žalių, mėlynų vilnų ar skaisgijų ornamentai, grėbliukų, roželių, žvaigždučių raštai. XIX a. II pusėje mažai dėvimos, ilgiau dėvėjo vyrai.

Merginą nuo moters skyrė tik galvos danga. Moterys dėvėjo nuometus, kepurėles, skareles. Merginos - galionus, karūnėles, skareles, kalpokus. Kalpokai - tai karūnėlės formos vestuviniai pamergių galvos papuošalai, žinomi jau XVIII a., daromi iš kartono, spalvoto popieriaus, įvairiaspalvių kaspinų. Kupiškio apylinkėse dėvimi dar XX a pradžioje.

Nuometas arba palmetis - vienas seniausių ištekėjusių moterų galvos apdangalų, minimas nuo XVI a. Panevėžio apylinkėse dėvėtas iki XIX a. Nuometo ilgis 3 - 4 m, audžiamas iš gražiausių siūlų, kasdienis - lygus baltas, dvinytis, išeiginis - dvinytis, keturnytis, aštuonnytis. Galuose įaudžiami raudonų ar mėlynų žičkų ruoželiai, galai užbaigiami pinikais ar kuteliais.

Skaros ir skarelės dėvimos įvairių medžiagų ir dydžių. Kasdienės audžiamos lininės baltos, rečiau languotos. Išeiginės - austos, siuvinėtos kiauraraščiu. Skaros austos iš dviejų ar trijų spalvų siūlų, pilkos, rudos, juodos spalvos sulanguotos ryškesnių spalvų ruoželiais.

Pirštinės megztos iš vilnonių siūlų, kasdienės - iš vienos ar dviejų spalvų, šventadienės - raštuotos, dviejų ar trijų spalvų, geometriniais ar augaliniais raštais.

Dzūkų kostiumai margesni, spalvingesni. Prijuostės, languoti sijonai kai kur buvo dėvimi net iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Seniausi marškiniai siuvami su raudonai languotos medžiagos perpetėmis, rankogaliais, krūtine, įaudžiant geometrinius bei augalinius raštus. XIX a. paplinta siuvinėjimas. Lazdijų, Veisiejų apylinkėse siuvinėjo rudais siūlais augaliniu bei geometriniu raštu. Kaimyniniuose su baltarusiais rajonais marškinių rankovės ir apykaklės siuvinėjamos raudonais ir juodais siūlais.

Dzūkių sijonai daugiausia languoti, vilnoniai ir lininiai, austi dvinytai. Būdingos spalvos: žalia, violetinė, vyšninė, mėlyna, geltona. Audžiant platieji ruoželiai perskiriami ryškių spalvų siaurų ruoželių poromis. Alytaus, Prienų, Varėnos rajonuose audžiami iš dviejų spalvų siūlų, langučiai didėja nuo smulkių iki didelių. Lazdijų, Veisiejų rajonuose šalia languotų dėvimi išilgadryžiai panašūs į kapsių. Gervėčių apylinkėse mėgstami balti lininiai dvinyčiai, keturnyčiai, šešianyčiai, sijonai, austi dimiškai. Prienų, Alytaus rajonuose audžiami štampuoti (vienspalvis tamsus vilnonis audinys štampuotas ryškių taškelių ar vingelių raštais ) sijonai.

Dzūkių liemenės lininės ar pusvilnonės, žalios, vyšninės spalvos. Buvusiuose Seinų, Gardino, Žirmūnų valsčiuose liemenės buvo ilgos. Varėnos, Alytaus, Eišiškių - trumpesnės, Vievio, Trakų, Vilniaus, Gervėčių rajonuose - nuo liemens klostytos.

Dzūkių prijuostės audžiamos skersadryžės ir languotos, languotos baltai raudonos ar baltai mėlynos iš lino. Prienų rajone baltos, panašios į aukštaičių, užbaigiamos lininiais pinikais. Varėnos, Lazdijų rajonuose nešiojamos languoto ar dryžuoto dugno prijuostės su dimiškai įaustais įvairiaspalvių vilnų ir skaisgijų skersiniais ruoželiais, dugne - raudona ar tamsiai mėlyna spalva. XIX a paplinta siuvinėtos prijuostės, tamsiame dugne išsiuvinėti įvairiaspalvių skaisgijų ar šilkvilnės siūlų žiedais ir lapeliais. Lazdijų, Prienų, Alytaus rajonuose, Vievio, Trakų, Vilniaus r. paplitusios baltos medvilninės prijuostės, papuoštos mezginiais, vėliau - siuvinėtos raudonais ir juodais siūlais. Dzūkijoje prijuostės išliko žymiai ilgiau negu kituose etnografiniuose rajonuose. Vievio, Trakų, Eišiškių, Varėnos r. buvo dėvimos iki II pasaulinio karo.

Nė viename etnografiniame rajone juostos nėra tokios įvairios, kaip Dzūkijoje. Daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs: grėbliukai, eglutės, roželės, beržalapiai, žvaigždutės, meškučiai, ožkanagučiai, vėžiukai, gromatėlės ir kt. Plačiausios ir įvairiausios audžiamos Varėnos, Lazdijų, Alytaus r. Eišiškių, Šalčininkų r. juostos paprastesnės. Senosios dzūkų juostos buvo siauros.

Juostų dugnas dažniausiai baltų linų, rečiau spalvotų. Raštai - vilnonių ir skaisgijų siūlų; spalvos: žalia, raudona, violetinė. Rašto spalvos išdėstomos trimis eilėmis, kraštuose įaudžiant įvairiaspalvius ruoželius, galuose - įvairiaspalvių siūlų kuteliai.

Šalia rinktinių juostų dzūkams būdingos kaišytinės. Kituose rajonuose jos neaptinkamos. Baltame lininiame dugne - kelių spalvų vilnoniais ar skaisgijų siūlais iškaišyti saulutės, langučiai, žvaigždutės.

Žemaičiai išsiskiria raudonmargių žičkinių skarų gausa. Marškiniai balti drobiniai, rankogaliuose ir perpetėse įaustais raudonų žičkų - ruoželių, dobiliukų raštais.

Sijonai daugiausia dryžuoti: išilgadryžiai ir skersadryžiai. Seniau išilgadryžiai buvo audžiami ataudų ripsu iš lininių ir vilnonių siūlų. Ataudai iš įvairiaspalvių vilnonių siūlų. Akmenės, Mažeikių, Skuodo r. išilgadryžiai sijonai ryškių spalvų - raudonos, geltonos, žalios, violetinės, baltos. Languotų sijonų mažiau. Jie vilnoniai, austi dvinytai, stambių langų, tamsesnių, neryškių spalvų: tamsiai žalios, samaninės, vyšninės, violetinės, rudos. Languoti buvo Plungės, Rietavo, Šilutės, Kelmės r.

Liemenės Žemaitijoj vilnonės ir pusvilnonės, languotos ir skersdryžės, austos dvinytai dimiškai. Spalvos: raudona, žalia, violetinė, ruda, balta; raštai smulkūs. Prijuostės baltos lininės su įaustais išilginiais raudonų ar mėlynų žičkų ruoželiais, dobiliukų, langelių, katpėdėlių raštais. Audžiamos ir daugiaspalvės prijuostės iš tamsesnių siūlų lygiais ar dantytais ruoželiais. Spalvos: raudona, mėlyna, žalia, geltona, balta, ruda.

Žemaitiškos juostos rinktinės ir vytinės kuklaus rašto, 2-3 spalvų. Rinktinės juostos, kaip ir kituose etnografiniuose rajonuose, baltame lininiame dugne spalvotų vilnų ar skaisgijų raštai.

Skarelės austos įvairiai languotos iš lininių ir medvilninių siūlų, sulanguotos raudonais ar mėlynais ruoželiais. Taip pat buvo audžiamos ir didelės skaros. Vienos seniausių - skersadryžės, daugiaspalvės, dugnas - baltas lininis, ataudai vilnoniai. Austos ataudų ripsu, įvairaus pločio ruoželiais. Spalvos: tamsiai mėlyna, samaninė, geltona, raudona, ruda, balta. Daugiausia paplito dvinytai austos languotos vilnonės skaros. Plungės, Rietavo, Kretingos r. būdingos dvispalvės skaros - raudona su juoda.  Tauragės r. dominuoja baltos vilnonės.

Vyriški marškiniai, kaip ir moteriški, buvo siuvami iš tokios pačios drobės, vienodai kerpami. Skiriasi tik detalėmis: apykaklės forma, papuošimu. Vyriški marškiniai siuvami su stačia apykakle, siuvinėjami rankogaliai, apykaklė, marškinių priekis. Be balto iškilaus siuvinėjimo, aptinkamas siuvinėjimas kryželiu, daugiausia juodais, raudonais, rudais siūlais. Marškiniai išleidžiami ant kelnių ir perjuosiami juosta. Marškiniai buvo trijų rūšių: apatiniai be rankovių, trumpi siuvinėti, nešiojami po liemene, vadinami papetėmis ir ilgi su pridurku. Kasdieniai siuvami iš storo prastesnio audeklo, vadinami pašukiniu. Išeiginiai marškiniai siuvami iš plonos išbalintos drobės, siuvinėjami. XIX a. antroje pusėje pradėta naudoti medvilnė. Pirmiausia iš jos siūtos perpetės, apykaklės, rankogaliai. Marškinių pridurkai ilgą laiką išliko pašukiniai.

Seniausi sijonai dažniausiai languoti, balti, juodi, dvinyčiai. Kasdieniai audžiami iš linų, kartais atausti vilna, o šventiniai - iš vilnos. Neturtingos moterys ir šventinio sijono priekį ausdavo iš linų, jį dengdavo prijuoste. Atsiradus anilininiams dažams, sijonai tampa ryškesni, spalvotesni. Pagrindinės spalvos: vyšninė, žalia, violetinė, mėlyna. Langų dydis įvairus. Dažniausiai juos skiria tamsios spalvos ruoželiai. Tradicinis sijonas ilgas iki kulnelio. Apie 1910 m. pasirodė pirktiniai kameliniai siūlai. Iš jų audžiami vienspalviai sijonai, metmenims naudojant tamsią medvilnę.

Seniausios šio krašto prijuostės buvo lininės, languotos arba skersdryžės. XIX a. pab. Skersadryžės ir išilgadryžės prijuostės ataudžiamos įvairių spalvų vilna. Įvairių spalvų dryželiai skiriasi pločiu, tarp jų įaudžiami įvairiaspalvių vilnų ir skaisgijų ruoželiai. XX a. pr. paplinta vienspalvės siuvinėtos prijuostės. Jų metmenys tamsūs lininiai ar medvilniniai siūlai, o ataudai - vilnoniai ar kameliniai. Pagrindinės spalvos: juoda, tamsiai žalia, vyšninė. Prijuostės siuvinėjamos gėlių ir augalų motyvais. Siuvinėjimui naudojami vilnoniai ir šilkiniai siūlai. Taip pat siuvinėjimui buvo naudojama ir juoda pirktinė medžiaga.

Liemenė siuvama iš lininių, vilnonių ar pusvilnonių skersadryžių audinių. Anksti paplinta liemenės iš pirktinių audinių: brokatinio, šilkinio, medvilninio, aksominio. Liemenės išnyko gana greitai, nes, pradėjus austi kamelinius sijonus, iš tos pačios medžiagos pradėjo siūti švarkelius.

Skarelės buvo įvairaus dydžio. Vienos puoštos kutais, kitos be jų. Vertinamos šilkinės skaros su blizgančiu ornamentu, labai plonos vilnonės skarelės su kraštuose įaustais šilko ornamentais.

Šiuo metu visų tautinių rūbų elementų poreikis visuomenėje yra tenkinamas kiekvienos pastoviai dirbančios audėjos, esančios bet kuriame Lietuvos regione. Universalumas yra šių laikų bruožas, bet rimčiausios meistrės, esančios Tautodailininkų sąjungos akiratyje, gauna visą metodinę, praktinę paramą ir puikiai suvokia savo etnoregioninę priklausomybę. Parodoms ir visuomenei stengiamasi austi atsakingai, atskleidžiant sukauptą patirtį. Nuo 1911 m. Lietuvoje šis procesas ryškinamas ir skatinamas kelių organizacijų, vėliau didžiausią įtaką daro Liaudies meno rūmai, o šiuo metu - Lietuvos tautodailininkų sąjunga, pasitelkdama mokslininkus ir kitus profesionalius ekspertus. Ypač kreipiamas dėmesys į „parubežių“ zonas. Jose audėjų savimonė yra įtakojama mišrios aplinkos. 1999 m. Pasaulio atlaso „prieduose“ pateiktas etnografinių sričių žemėlapis taikliai atspindi ir apibrėžia tautinių rūbų paplitimo geografinę situaciją. Sprendžiant iš LTS sukauptų duomenų, daugiausia problemų tautinių rūbų tradicijų tęstinume iškyla mažiausiose teritorijose: Mažojoje Lietuvoje, Suvalkijoje.

Remdamasis aukščiau išdėstyta medžiaga, manau, kad etnoregionų geografinis apibrėžimas Pasaulio atlaso 1999 m. žemėlapyje iš esmės atitinka šiuo metu sukuriamų tautinių rūbų ar kitokio pobūdžio dekoratyvinių-taikomųjų tradicinių audinių paplitimą.

Etninės kultūros gyvosios tradicijos komisijos pirmininkas  

Jonas Rudzinskas