Gentiniai aukštaičių ir
žemaičių žemės plotai šiandien tėra istorinis kultūrinis palikimas ir nesutampa
nei su aukštaičių ar žemaičių tarmės ribomis, nei su etninėmis šių kraštų
ribomis. Istorinės aukštaičių žemės ribos šiandien yra kur kas mažesnės negu
teritorija, kur šiandien gyvenama aukštaičių. Aukštaičių tarmės teritorija
yra tris kartus didesnė, negu žemaičių tarmės ir kur kas didesnė, negu tradiciškai
susiformavusi aukštaičių etninė teritorija. Kalbininkų išskiriami pietų aukštaičiai
- dzūkai ir vakarų aukštaičiai - suvalkiečiai. Skirstant Lietuvą regioninėmis
apskritimis, manyčiau reikėtų laikytis ne istorinių, ne tarminių, o etninių
regiono ribų. Šis principas labiausiai atitiktų nūdienos aktualijas ir susiklosčiusias
tradicijas. Deja, akademikas Z. Zinkevičius teigia, jog etnografinė sąvoka
aukštaičiai nėra galutinai susiformavusi, nors žodis aukštaičiai jau buvo
vartojamas XIII a. pabaigoje.
Etnografiniai aukštaičiai
užima plotą, esantį į rytus nuo Dubysos, į šiaurę - nuo Nemuno ir Neries upių.
Šiame plote etnografai išskiria dvi dalis: rytinę ir vakarinę. Rytinė dalis
- tai Šventosios baseinas ir į rytus bei šiaurės rytus nuo jo. Tai visų vieningai
laikoma tipiškiausia aukštaičių etninė teritorija. Ji užima šiuos dabartinius
rajonus: Rokiškio, Zarasų, Kupiškio, Anykščių, Utenos, Ukmergės, Molėtų, Ignalinos
rajonai bei Švenčionių ir Vilniaus rajonų šiaurinis pakraštys.
Vakarinė dalis - tai Nevėžio
upės baseinas, taigi vidurio Lietuva, istorinio Žemaičių krašto branduolys,
dėl ko žemaičiai linkę savintis šią teritoriją. Šį plotą sudaro Joniškio,
Pakruojo, Radviliškio, Kėdainių, Panevėžio, Pasvalio, Biržų rajonai ištisai,
Šiaulių, Raseinių, Jurbarko rajonų rytinės pusės ir Kauno rajono šiaurinė
pusė. Griežtai pripažinti kad jie visi aukštaičiai, problemiška. Šiaulių,
Raseinių rajonai patyrę stiprią žemaičių etnokultūrinę įtaką, o Kauno, Jurbarko
- suvalkiečių.
Šiandieninės etninės ribos
jau nėra griežtai apibrėžtos. Pagal etnografinius regionus skirstyti Lietuvos
teritoriją į apskritis yra problemiškas ir keblus reikalas tiek kultūriniu,
tiek ekonominiu požiūriu. Atliekant administracinį perskirstymą, reikėtų ieškoti
kompromisų. Jeigu žinome, kad apskričių turi būti dvigubai mažiau negu dabar
yra, tai jas mažinti derėtų jungiant po dvi artimiausias apskritis ir teritoriniu,
ir etnokultūriniu požiūriu: Vilniaus ir Alytaus - į pietryčių arba Vilniaus
apskritį. Kauno ir Marijampolės, į pietvakarių arba Kauno, Klaipėdos ir Tauragės
- į vakarų arba Klaipėdos, Telšių ir Šiaulių į šiaurės arba Šiaulių, Utenos
ir Panevėžio - į šiaurės rytų arba Panevėžio apskritį.
Panevėžio apskritis - agrarinis
kraštas, net 40 proc. apskrities gyventojų gyvena kaime. Panevėžio regiono
plėtros plane iki 2005 metų numatyta kaimo plėtra: pabrėžiamas įvairių amatų
kūrimasis kaime, kaimo bendruomenių kūrimosi skatinimas, kaimo kultūros centrų
išsaugojimas, tačiau šios veiklos tikslas siejamas tik su kaimo turizmo ir
verslo plėtote, o ne su kaimo žmonių dvasinio ir kultūrinio gyvenimo poreikiais.
Plėtros plane tarp kultūros ir visuomeninių paslaugų įstaigų prioritetas skiriamas
tik bibliotekoms, tuo tarpu savivaldybių ir visuomeniniams muziejams, kitoms
kultūros ir paveldo įstaigoms dėmesio visai neskirta.
Panevėžio kraštotyros muziejaus
etninės kultūros skyrius yra pasiruošęs teikti dalykinę ir metodinę pagalbą
gana plačiai Aukštaitijos teritorijai, nes per dešimtį gyvavimo metų yra sukaupęs
nemažą archyvą, kuriame saugo garso ir vaizdo medžiagą, užfiksuotą Panevėžio,
Pasvalio, Biržų, Rokiškio, Kėdainių, Anykščių, Ukmergės, Kupiškio, Radviliškio,
Pakruojo, Molėtų, Jonavos, Širvintų ir kt. rajonuose. Ši medžiaga yra kaupiama
etnoinstrumentologinių, kompleksinių ir trumpalaikių ekspedicijų metu. Etninės
kultūros skyriuje dirba istorikė-etnografė, etnologė, etnomuzikologė ir lituanistė.
Skyriaus darbuotojai rengia ekspedicijas, kataloguoja ir archyvuoja surinktą
medžiagą, ruošia rinkinius, publikacijas, skaito paskaitas ir veda seminarus
Panevėžio krašto kultūros ir švietimo darbuotojams, dirba edukacinį ir muziejinį
darbą.
Etninei kultūrai dėmesį
skiria ir kitos Panevėžio apskrityje esančios įstaigos bei visuomeninės organizacijos.
Rokiškyje jau ketverius metus veikia visuomeninė organizacija Aukštaičių
akademija, kuri kasmet rengia teminius renginius ir konferencijas. Jau buvo
diskusijų, paskaitų, parodų ir konferencijų šiomis temomis: Aukštaitija ir
jos kalba, Aukštaičių dailė, Aukštaičių muzika. Aktyviai dirba Kraštotyros
draugijos Panevėžio miesto ir rajono skyriai, Kalbos draugijos Panevėžio miesto
skyrius, Jaunieji maironiečiai, jaunimo organizacija Ramuva, Žygeivių klubas,
Lietuvos tautodailės sąjungos Panevėžio skyrius. Etninei kultūrai dėmesio
skiria ir 2 apskrities regioniniai parkai.
Problemiškesnė situacija
švietimo įstaigose. Etninės kultūros ugdymu gražiai rūpinasi ikimokyklinio
ugdymo įstaigos, vaikų folkloro kolektyvai Čirulis (Rokiškis), Ringužis
(Panevėžio r.), Virbališkio vaikų folklorinis ansamblis (Kupiškio r.). Apskrities
pagrindinėse ir bendrojo lavinimo mokyklose etninei kultūrai skiriama nepakankamai
valandų. Dvi apskrities aukštesniosios mokyklos turi etninės kultūros mokymo
kursą. Panevėžio konservatorijoje pradinio ugdymo specialybės studentai supažindinami
su etninės kultūros kursu. Rokiškio kolegijoje rengiami etninės veiklos specialistai,
tačiau šiais metais čia mokosi tik trys studentai.
Etninės kultūros veiklą
regione būtina koordinuoti telkiant visų etninės krypties darbą dirbančių
įstaigų ir visuomeninių organizacijų dėmesį. Tam tikslui derėtų įkurti regioninę
etninės veiklos tarybą, kuriai priklausytų P. Blaževičius (Aukštaičių akademija),
Gytis Gruzdas (Obelių etninės veiklos organizatorius), A Kavaliauskas (Krekenavos
regioninis parkas), Lina Daukšienė (Kupiškis), Nida Lungienė (Rokiškis), Albertas
Bartašius (Pasvalys), Birutė Goberienė (Panevėžio rajonas), Valerija Bartulienė
(Panevėžio rajonas), Vidas Mažukna, (Panevėžys), Gvidas Vilys (Panevėžys),
Vitalija Vasiliauskaitė (Panevėžys).
