Regionų politika ir plėtra 

Lietuvos etnografiniai regionai pagal etnomuzikologijos duomenis dr. Rimantas Astrauskas


Nr 61 2001-12-20

Lietuvių muzikinis folkloras pasižymi stabilumu ir archaiškumu. Lietuvių regioninės liaudies muzikos tyrinėjimo pradininkė yra Javyga Čiurlionytė. 1938 metais ji pirmoji apibūdino lietuvių liaudies muzikos dialektus, susiejusi juos su skirtingais kalbos dialektais ir gyventojų etnine istorija. Kalbininkai ryškiai skiria du svarbiausius - žemaičių ir aukštaičių dialektus  (Zinkevičius, Zigmas. Lietuvių dialektologija. V,.,1966.-P. 14-16) . Muzikiniai dialektai iš esmės sutapo su svarbiausiais Lietuvos etnografiniais dialektais.

J.Čiurlionytė išskyrė aukštaičių, šiaurės aukštaičių, dzūkų, žemaičių ir užnemuniečių, vėlesniuose darbuose dar aptardama ir Prūsijos lietuvių (Mažosios Lietuvos) melodikos regijoninį savitumą (Čiurlionytė, Jadvyga. Lietuvių etnografinės muzikos apžvalga // Tautosakos darbai. - K., 1938. - T.5. - P.269; Čiurlionytė J. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. - V., 1969. -P.311-317). Tačiau netrukus paaiškėjo, kad muzikinių dialektų skyrimas, nors ir yra galimas, tačiau kelia daug problemų.

Pirma, muzikinio dialekto samprata yra tam tikra abstrakcija, kurią labai sunku objektyviai pagrįsti ir kuri labai priklauso nuo subjektyvaus tyrinėtojo požiūrio, nuo jo pasirinktų kriterijų. Pagal skirtingus pasirinktus kriterijus (svarbiausiais muzikiniais kriterijais paprastai vadinamos didesniu stabilumu pasižyminčios tradicinės muzikos bei muzikinio instrumentarijaus savybės - tipiški žanrai, melodijų dermės, intonacijos, ritmika, forma, charakteringi atlikimo būdai, paplitę muzikos instrumentai) dažniausiai gausime skirtingą dialektų apibrėžtį ir skirtingas dialekto paplitimo, jo arealo ribas.

Antra, bandant labiau argumentuoti ar tiksliau apibrėžti muzikinių regionų ribas, paaiškėja, kad esamas klausimo ištyrimo lygis to neleidžia padaryti, nes nėra pakankamai ir tolygiai užfiksuotų duomenų sinchroniniu (geografiniu) bei ypač diachroniniu (istoriniu) aspektais.

Šiandien bandydami tiksliai nustatyti muzikinių dialektų ribas, susiduriame su ypač nelengvu uždaviniu dar ir dėl to, kad dažnai skirtingų dialektų sankirtos zonos yra labai plačios, sutinkamos siauralaipsnės dermės, didelė jų įvairovė ir kaita. Mažojoje Lietuvoje didesnę įtaką turėjo protestantizmo tradicijos, griežtai kovojusios su ikikrikščioniškosiomis tradicijomis, tačiau, antra vertus, protestantų pastoriai buvo būtent ta išsilavinusi visuomenės dalis, kuri pateikė anksčiausius ir išsamiausius senosios baltų kultūros ir religijos liudijimus būtent minėtame regione. Tad šio krašto kultūra yra geriausiai istoriškai dokumentuota.

Nemaža bendrų bruožų su Klaipėdos krašto muzikine tradicija randame Suvalkijoje (Sūduvoje). Tai tas pats vienbalsis atlikimo stilius, siauralaipsnių dermių melodijos su charakteringomis bepustoninių trichordų intonacijomis. Iš istorijos šaltinių žinome, kad šiandieninė Sūduva, nuolatinių karų su kryžiuočiais išsekinta, XV amžiuje buvo virtusi dykra. Po Žalgirio mūšio ji buvo apgyvendinta gyventojų, atsikėlusių daugiausia iš Dzūkijos ir Žemaitijos. Tuo nesunkiai būtų galima paaiškinti bendrų melodikos bruožų išlikimą. Zanavykų melodikoje galime rasti labai giminingų žemaičiams intonacijų ir net identiškų melodijų tipų, o rugiapjūtės, kai kurios kalendorinės (pvz., Gavėnios, Advento) dainos yra labai artimos ar identiškos dzūkams. Tačiau Suvalkijoje (Sūduvoje) yra išlikę unikalių žanrų kūrinių, kurių neberandame niekur Lietuvoje. Tai improvizacinio pobūdžio Sekminių oliavimai. Taip pat Suvalkijoje yra paplitusios savito stiliaus kanklės. Suvalkijos (Sūduvos) regionas yra santykinai nedidelis, jo ribos sutampa su etnografų nurodomomis ribomis.

Dzūkijos melodinis stilius - tikra monodijos karalystė. Jis pasižymi nepaprastai didele melodijų tipų, dermių, ritmų, formų, atlikimo būdų įvairove. Atskirų žanrų melodijos yra gausiai ornamentuotos, vyrauja siauralaipsnės dermės, minorinio pobūdžio mažosios tercijos atramų struktūros. Dzūkijoje išliko daugiausia laukų darbo, kalendorinių dainų, raudų. Šiame krašte dainų tradicija yra visuotinė ir gyva. Dzūkams labai artima dainavimo tradicija tęsiasi nuo Pietų Lietuvos į šiaurę visu dabartinės Lietuvos rytiniu pakraščiu ligi pat Latvijos sienos. Pietų Dzūkijos ir Rytų Lietuvos pakraščio gyventojus sieja ne vien vadinamoji dzūkavimo tradicija, bet ir tie patys smėlėtų kalvų pušynų kraštovaizdžiai. Dzūkijoje neišliko kanklių, bet yra persidengiančių, dėl istorinių priežasčių atskirose teritorijose atsiradusių "baltųjų dėmių", kuriose neliko vietinių gyventojų:  jie išmirė, išsikėlė į miestus, emigravo, buvo atsikėlusių kitų tautinių grupių asimiliuoti ir pan. Taip pat minėto uždavinio visiškai ištirti neįmanoma ir dėl to, kad tradiciniai muzikiniai, kaip ir lingvistiniai, dialektai nesutampa su egzistuojančiomis Lietuvos administracinėmis sienomis dėl etninių skirtumų palaipsnio nykimo ir kt. Minėtos aplinkybės leidžia gvildenti muzikinių regionų klausimą tik pačiais bendriausiais bruožais ir labai dažnai hipotezių o ne tvirtų įrodymų forma.

Pats muzikiniu požiūriu monolitiškiausias yra Žemaitijos regionas. Jis iš esmės visoje teritorijoje sutampa su lingvistiniu regionu. Žemaičiams būdingas "garsą tempiantis" atlikimo būdas, vyrauja šviesaus mažoriško pobūdžio dermės, daug šienapjūtės, vestuvinių, karinių-istorinių žanrų dainų, nėra kalendorinių dainų, raudų, sutartinių, nors kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose šių žanrų bei stilių dainos ir paminėtos. Žemaitijoje išliko įdomios neliturginės religinės giesmės ir unikali atsisveikinimo su mirusiuoju tradicija - "Kalnai", kurie giedami pakaitomis su pučiamųjų instrumentų intarpais. Iš instrumentų čia paplitęs smuikas, bandonija, basedlė. Žemaičių melodijos, nekeičiant struktūros, gali būti atliekamos vienbalsio arba daugiabalsio atlikimo būdais.

Su Žemaitija iš pietų ir pietvakarių pusės besiribojantis Klaipėdos kraštas, dar vadinamas Mažąja Lietuva, turi istoriškai dokumentuotą savitą muzikinę tradiciją, kuri, deja, mūsų laikais jau nustojo gyvuoti. Svarbiausieji šios tradicijos šaltiniai publikuoti L.Rėzos rinkinyje "Dainos", išspausdintame 1825 metais Karaliaučiuje, bei Ch.Bartscho dainų su melodijomis rinkinyje "Dainų Balsai", kuris 1886-1889 metais buvo išspausdintas Heidelberge ir šiais metais pakartotinai publikuotas kaip naujos redakcijos leidinys. Šiame regione, kuris šiandieną integruotas į Žemaitijos regioną kaip savitas subregionas, buvo paplitęs vienbalsis melodinis atlikimo stilius, kuriam būdingos savitos mažorinio bei minorinio pobūdžio dermės, gausu piemenų ragų, tik čia paplitę cimbolai.

Aukštaitijos regionas muzikiniu požiūriu labai įvairus. Išskirtinis šio regiono muzikinis stilius susijęs su Šiaurės bei Rytų Aukštaitijoje gyvavusiu sutartinių stiliumi. Sutartinių stilius buvo vokalinis ir instrumentinis, čia buvo paplitę saviti instrumentai ir jų ansambliai, kuriais buvo atliekama sutartinių stiliaus muzika. Ryškiai galime skirti Šiaurės Aukštaitijos ir Rytų Aukštaitijos muzikinių stilių savitumą.

Rytų Aukštaitijos sutartinių muzikinis stilius persipina su Dzūkijos tradicija ir sudaro Rytų Lietuvos muzikinio stiliaus savitumą. Tuo būdu Švenčionių ir Ignalinos apylinkių melodinis stilius yra susiformavęs tarsi iš dviejų skirtingų dėmenų ir pagal vienas ypatybes (sutartiniškąją tradiciją, keturines giesmes, antifoninį atlikimo būdą ir kt.) gali būti priskirtas prie šiaurės aukštaičių, o pagal savitą vienbalsio dainavimo stilių, charakteringus kalendorinių dainų (sūpuoklinių, Jurginių, Advento, Kalėdų ir kt.) žanrus labai artimas Dzūkijos tradicijai. Rytų Aukštaitijos melodinis stilius yra labai artimas, o neretai ir identiškas Vakarų Baltarusijos lietuvių, taip pat ir dalies baltarusių melodiniam stiliui.

Šiandieną visoje Aukštaitijoje plačiai paplitęs daugiabalsis homofoninio harmoninio stiliaus dainavimas, labiausiai apjungiantis skirtingas aukštaičių muzikines ypatybes. Su šiuo atlikimo stiliumi dera plačiai Aukštaitijoje paplitusios armonikos. Aukštaičių daugiabalsio dainavimo poveikis šiandien stipriai jaučiamas ir kituose regionuose - labiausiai Suvalkijoje ir Žemaitijoje, mažiau - Dzūkijoje. Pridedami muzikinių regioninių stilių žemėlapiai.

Rimantas Astrauskas

2001-12-20

 



Naujausi pakeitimai - 2002-12-12




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2231&p_d=21330&p_k=1