Nebūdamas etnokultūros
profesionalas, pateikiu pastabas dėl ekspertų siūlymų parenkant saugotinus ir
atkurtinus etnokultūros objektus Lietuvos kaime, atsižvelgdamas į Lietuvos
žemės ūkio kultūros raidos aplinkybes, bendrą kaimo ūkinio ir kultūrinio
paveldo situaciją mūsų šalyje ir galimybes jį išsaugoti, eksponuoti,
regeneruoti bei pritaikyti kultūros ir verslo poreikiams. Atsiprašau už
laisvoką specifinių terminų ir kitų sisteminių vienetų naudojimą
Ekspertų siūlymuose
jaučiasi santykinai didesnė pagarba valakinio kaimo kultūrai (kuri išliko
labiausiai ekonomiškai neišplėtotuose Lietuvos regionuose) negu kitoms
(vėlesnėms) Lietuvos kaimo etnokultūros raiškoms. Atrodo, vyrauja nuostata, kad
kuo etnokultūros objektas yra senesnis, tuo jis vertingesnis.
Neneigiu, kad Lietuvos
valakinio kaimo kultūra įdomi savo archajiškumu ir senųjų formų bei turinio
išsaugojimu. Tačiau tik valakinio kaimo kultūrą laikyti svarbiausia ar net
vienintele lietuviškojo kaimo etnokultūros raiška būtų neteisinga ir skriauda
kitiems (ypač Vidurio Lietuvos regionams), kur ši ūkio kultūra natūraliu būdu
jau buvo pakeista modernesne, tačiau Lietuvos sąlygomis puikiai pasiteisinusia
ūkininko ūkio (vienkiemine) agrarine kultūra. Beje, ji davė impulsą Rusijos
reformatoriui P. Stolypinui visoje Rusijoje imtis kaimų reformos - naikinti
rusiškąją obščiną ir kurti vienkieminę ūkininkų ūkių sistemą, nusižiūrėjus į
Vidurio Lietuvos sparčiai progresuojančius ūkininkus, kuriuos jis matė Kėdainių
krašte (Šlapaberžėje buvo P. Stolypino dvaras). Antra vertus, valakinis kaimas
nėra autentiškas, tik Lietuvai būdingas darinys, bet viduramžių Europos
produktas, atėjęs į Lietuvą XVI a. viduryje, kur jis pakeitė dar senesnę kaimo
gyvenseną ir ganėtinai ilgai čia užsibuvo, kada V. Europa jau seniai buvo
priėjusi prie modernesnių gyvensenos formų, pirmiausia vienkieminio ūkio.
Neatmesdamas valakinio
kaimo kultūros reliktų reikšmingumo, rūpinimosi šį laikotarpį atstovaujančios
etnopaveldo dalies išsaugojimu, drįsčiau teigti, kad etnopaveldo objektų (kaimų
ir atskirų jų elementų, materialinės ir nematerialinės kultūros raiškų)
spektras yra daug platesnis. Etnokultūriniu paveldu laikytini įvairių epochų
materialūs objektai ir dvasinės kultūros reiškiniai (gyvoji tradicija), kurių
kūrimosi, natūralaus formavimosi bei funkcionavimo sąlygos yra negrįžtamai
pakitusios ar nutrukusios. Dėl to visų šių laikotarpių materialinio (ūkinio)
paveldo objektus ir jų funkcionavimo sąlygas (gyvąją tradiciją) galima
išsaugoti tik valstybės specialios globos ir paramos priemonėmis, arba tuos
objektus, pagal mokslo rekomendacijas reglamentuota tvarka panaudojant antrinei
verslo ar kultūros paminklo paskirčiai.
Taigi, etnokultūriniu
paveldu laikytinas Lietuvos kaimo paveldas, atkeliavęs iki mūsų, yra ne tik
senasis kupetinis ar valakinis kaimas, jo gyvenvietės, atskiros išlikusios
sodybos bei į valakinio kaimo žemėvaldos ribas netilpusieji viensėdžiai, bet
ir vėlesnieji dariniai, pakeitę valakinį kaimą ir jo žemėvaldą, pirmiausia,
vienkiemiai, formavęsi kaip Stolypino ir Nepriklausomosios Lietuvos žemės
reformų rezultatas. Į šitokį paveldo suvokimą įtelpa ir sovietmečio suformuota
grupinė gyvenvietė ir vadinamasis gamybinis centras. Visų šių laikotarpių
objektų formavimasis jau užsibaigęs, o kai kurių šių sisteminių elementų tarpe
vyksta intensyvi degradacija (pagal mastą- labiausiai sovietmečio gamybinių
centrų, nors laiko ir gamtos sąlygų, savininkų kaitos, tikro ir tariamo
modernizavimo keliama erozija veikia visus materialius objektus, taip pat ir
gyvąją tradiciją, kurios tęsėjų likę tik kai kuriuose objektuose). Naujai
kuriami ūkininkų vienkiemiai nebėra senosios vienkieminės sistemos tąsa, nes jų
išsidėstymas, sodybų struktūra, formuojasi pagal naujus principus. Tai jau
neovienkieminė sistema, kurios tolesnės raidos koncepcija dar nesusiformavusi.
Moksliniais ir
praktiniais sumetimais, Lietuvos kaimo etnopaveldo objektais šiandien laikytini
tie, kurie susiformavo iki kolektyvizacijos pradžios (kada nors bus grįžtama ir
prie to laikmečio objektų mokslinio vertinimo, kuris dėl politinių bei emocinių
veiksnių persvaros dar neįmanomas).
Mūsų manymu, dėmesys
etnokultūros objektams turi būti ranžuojamas ne vien pagal jų archajiškumą, bet
ir retumą ir sunykimo pavojų. Gali reikalai susiklostyti taip, kad laiko ir
visuomenės dėmesio užkonservuotų valakinių kaimų Lietuvoje išliks daugiau,
negu bent pakenčiamos sudėties vienkieminių kaimų, kurie buvo ir tebėra
intensyviai transformuojami, galų gale, net ir specialistų nevertinami kaip
etnokultūros fenomenas. Labai daug nustotume, jei šio paveldo neįvertintume ir
jo galutinai prarastume.
Ekspertų siūlymuose (kaip
ir kituose lietuvių etnokultūrą nagrinėjančiuose šaltiniuose) iš lietuvių
etnokultūros, ar net apskritai Lietuvos kaimo kultūros konteksto visiškai
iškrenta dvarai. Neaiški esminė šio reiškinio priežastis: ar dėl to, kad didelė
jų savininkų dalis praeityje buvo nutolę nuo lietuvių kultūros? Bet būta ir
kitokių pavyzdžių. Ko gero dvarų kultūros ignoravimo šaknys susiformavo
pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, kada nemažos dvarininkų dalies
priešiškumas Lietuvos valstybei sąlygojo ir politizuotą dvarų materialinės
kultūros, juo labiau gyvosios tradicijos, atskyrimą (ar atsiskyrimą) nuo
lietuviškumą išsaugojusio kaimo paveldo. Ši dvarų kultūros ignoravimo
tradicija, tiesa, kitais sumetimais, buvo tęsiama ir sovietmečiu, nes tai, esą,
buvo išnaudotojų klasės kultūra, svetima liaudžiai. Negi šiandien, jau
atlėgus anų laikų politinei polemikai, dvarų ir kitokį nevalstietiškos (nors,
apskritai, žemdirbiškos) kultūros fenomeną (beje, šiandien tik labai menkus
paveldo likučius, susidedančius iš suniokotų pastatų likučių, degradavusių
parkų, kai kurių kilnojamojo kultūros paveldo eksponatų muziejuose) laikome
absoliučiai svetimu Lietuvos kultūrai inkliuzu, ir toliau jį palikdami kitų
šalių kultūrų sferai kaip mums nereikalingą balastą? Negi ir toliau laikomės
koncepcijos, kad lietuvių kultūra - tik mužikų chlopų kultūra, kaip tai
praeityje deklaravo lietuvių kultūrą niekinantys kitataučiai? Juk dvarų
paveldas, žvelgiant plačiąja prasme yra neatskiriama mūsų kraštovaizdžio,
žemėnaudos, teritorijos išplanavimo, kelių tinklo dalis. Iškerpant iš Lietuvos
etnopaveldo dvarus bei folvarkus, griauname viso paveldo (ypač jo komponento -
kultūrinio kraštovaizdžio) kompleksiškumą, tartum įteisiname vienoje
teritorijoje dvi nesusikertančias kultūrines plokštumas. Juk kai kurie
ekspertai (dr. M. Purvinas) netgi siūlė nepamiršti tautinių mažumų apgyvendintų
kaimų specifinės kultūros reliktų, kurie padėtų atskleisti mūsų kaimo
teritorijos kultūrinį įvairiapusiškumą, nors šių kaimų reikšmė Lietuvos
agrarinei kultūrai nepalyginti menkesnis už dvarų kultūros įtaką. Beje, dalis
dvarų laikytojų netgi išsaugojo lietuviškumo šaknis ir skatino lietuviškumo
raiškas, nekalbant apie dalies dvarų teigiamą ūkininkavimo pavyzdį ūkininkijai.
Pagaliau, dvarai pastatyti mūsų protėvių rankomis, naudojant vietos medžiagas,
patirtį. Jie svarbi mūsų istorijos, kultūros sudėtinė dalis.
Panaši situacija yra ir
su bažnytkaimiais - mažais miesteliais, kurių gyventojai vertėsi žemės ūkiu
(manau, kad didesni miesteliai su specifine gyventojų sudėtimi ir vyraujančia
kitokia negu žemės dirbimo funkcija, jau tikrai pasilieka už etnografinio kaimo
apibrėžties, nors ne už Lietuvos kultūros paveldo apibrėžties).
Ekspertų siūlymuose
nedaug dėmesio kaime buvusiems (kai kur ir išlikusiems) ne žemės ūkio
paskirties objektams: malūnams, kalkinėms, plytinėms, karčemoms, bravorams,
įvairiems amatų verslo objektams. Jų yra visose etnografinėse srityse ir juos
atskirti nuo bendro kaimo teritorijos paveldo tikrai nevertėtų. Manau, jie ne
vien kaimo papildas, bet integrali dalis. Kai kurie šių objektų veikia, kiti jų
galėtų būti regeneruojami verslui (kartais kaip veikianti ekspozicija, kuri
galėtų tapti turistų traukos centru, pati užsidirbanti savo funkcionavimui
reikalingas lėšas).
Dar vienas klausimas
kokį kriterijų pasirinkti Lietuvos kaimo etnopaveldui apibrėžti ir
klasifikuoti, o po to-inventorizuoti, regeneruoti, eksponuoti bei panaudoti
verslo ir kultūros tikslams? Ką laikyti materialaus etnokultūrinio paveldo
baziniu vienetu, kuris esant galimybei, turėtų būti traktuojamas kaip viena
baigtinė sistema? Ekspertų siūlymuose, šis vienetas atrodo, nėra griežtai reglamentuojamas
(kalbama apie kaimą, kaip teritoriją, apie tame kaime išlikusią gyvenvietę ir
pan.). Manyčiau, kad šis vienetas galėtų būti laikoma erdvinė teritorinė
sistema, kurioje tarp objektų yra (buvo) aiškus funkcinis ryšys. Tai kaimas ir
dvaras (ar keli kaimai su jų gyvenvietėmis, vienkiemiais ir viensėdžiais ir
dvaras), kartu su visa šios teritorijos žemėvalda, visais kaimo pramonės,
amatų, kultūriniais, istoriniais, gamtos, religijos paminklais bendrame
sąryšyje, kuris atsiskleidžia kultūriniame kraštovaizdyje, žemėnaudoje, kelių
tinkle ir susijęs su šioje teritorijoje gyvenančių žmonių gyvąja tradicija. Tai
iš dalies pripažįsta ir ekspertinio darbo vertintojas prof. J. Bučas,
teigdamas, kad kad gnoseologine prasme svarbu išsaugoti ne tik reikšmingiausias
kaimų gyvenvietes, bet ir kai kuriuos būdingiausius kaimus, kaip agrarinės
žemėvaldos ir žemėnaudos tradicijų istorijos liudytojus.
Tiesa, turime pripažinti,
kad šitokio objekto, išsaugojusio pakankamai daug autentiškumo, ko gero jau
niekur Lietuvoje nerasime, be to ir šitokios sistemos funkcionavimo galimybės
naujomis sąlygomis būtų perdaug problemiškos, labiau hipotetinės negu realios.
Šitokios sistemos idealizuotas prototipas gali būti atkuriamas tik Rumšiškių
buities ar kokiame kitame muziejuje. Tačiau, parenkant konkrečius išsaugotinus
ar regeneruotinus etnopaveldo objektus, teritorinio-erdvinio vieneto
koncepcija, bent teoriniame lygmenyje, neturėtų būti ignoruojama. Tačiau
praktikoje, norint nenorint teks tenkintis tik geriausiai išlikusiais vienos ar
kitos regionui būdingos erdvinės sistemos elementais: atskiro kaimo teritorija
su jos gyvenamaisiais vienetais (kaimo gyvenviete, ūkininkų ūkiais), nors irgi
vargu ar surasime pilną šių objektų sąstatą. (Čia ir išryškėja didysis
paradoksas: kompleksiškiausi, geriausiai laikmečio formą ir turinį išsaugojo ne
vėlesnieji vienkieminiai kaimai, kurie patyrė ir tebepatiria dideles
transformacijas, bet kai kurie laike ir erdvėje užsikonservavę valakiniai
kaimai, todėl jie neretai ir tampa lietuvių kaimo etninės kultūros
reprezentantais).
Norėčiau paprieštarauti Z. Šaknio teiginiui, kad parenkant etnokultūros
objektus, turime orientuotis į ūkinės veiklos nesuniokotą kraštovaizdį,
ir pritarti V. Tumėno kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimo koncepcijai.
Kalbant apie kaimo etnokultūrines vertybes, didele vertybe laikytinos
harmoningos gamtos ir žmogaus sugyvenimo formos, kurios ir realizuojamos
kuriant kultūrinį kraštovaizdį; kai kas formaliai tai gali vertinti kaip
natūralaus kraštovaizdžio (Lietuvoje - miškų, krūmų, pelkių darinio) darkymą.
Beje, pozityvų kultūrinio kraštovaizdžio formavimo procesą reikia skirti nuo
sovietmečiu klestėjusių jo negatyvių kraštutinumų: gigantomanijos, perdėto
žemės masyvų stambinimo, upių vagų kanalizavimo ir pan. Manyčiau, kad šią
nuostatą gerai išreiškia prof. J. Bučo mintis, kad principinė strateginė
nuostata rinkos ekonomikos sąlygomis turėtų paklusti ne aplinkosauginio
draudimo, bet aplinkosauginio naudojimo principui, t.y. ne saugoti draudžiant,
bet saugoti naudojant, prižiūrint ir tvarkant, o kultūros paveldas turi tapti
ne ribojimo, bet plėtros veiksnys, sudėtine visuotinės plėtros politikos
dalimi.
Lietuva
iki XX a. vidurio buvo dominuojančios agrarinės kultūros šalis, išsaugojusi
gausią tos kultūros paminklų įvairovę, kurioje tiek pastatuose, tiek ir
smulkiojoje architektūroje. dominavo medžio kultūra. Tai medžiagine forma pati
nepatvariausia, todėl nuolatos atnaujinama, užtat išplėtojusi formų įvairovę
kultūra ir tai nemažas pranašumas ją populiarinant ir toliau plėtojant. Šią
Lietuvos kaimo etnokultūros formų įvairovę sąlygojo keli veiksniai:
- genetiniai sudėtingų
etnokultūrinių ypatybių kompleksų nulemti skirtingumai tarp Žemaitijos,
Aukštaitijos, Dzūkijos, Sūduvos bei tarp šių arealų atskirų dalių;
·
istorinės ir ekonominės aplinkybės (teritorijos priklausomybė
skirtingoms valstybėms);
·
skirtinga agrarinių transformacijų sparta atskiruose Lietuvos
regionuose.
Dėl to Lietuvoje ženklus etninės kultūros regioniškumas,
kurio būdingus elementus būtina išsaugoti.
Apskritai, regioniškumą
lemia tiek genetiniai etnokultūros skirtumai, kuriuos lemia etninė
(kadaise-gentinė) savimonė, tiek ir sąveika su skirtingomis kaimyninėmis
tautomis, tiek ir skirtingos ekonominės netgi politinės sąlygos, į kurias
vienas ar kitas regionas buvo patekęs. Pastaroji įtaka ryški M. Lietuvos
etnokultūros pavelde, kuris formavosi tiesioginėje Prūsijos (Vokietijos)
įtakoje. Prūsijos įtaka, taip pat ankstyvas baudžiavos panaikinimas,
kolonistinis teritorijos apgyvendinimo pobūdis, sąlygojo etnokultūros ypatumus
Suvalkijoje, kur dominuoja sintezės, pragmatizmo elementai, ryškesnė ūkinė
modernizacija palyginus su kitomis Lietuvos vietovėmis. Didžiojoje Lietuvoje
etnokultūros skirtumus tarp Žemaitijos ir Vidurio Aukštaitijos lėmė labiau genetiniai
skirtumai, nors niveliavo (tačiau nesuniveliavo) vienoda ūkinė politika, kuri
vyko carų Rusijos bei N. Lietuvos laikotarpiu. Rytų Lietuvos (dalies Rytų
aukštaičių ir dzūkų) etnokultūros objektų archajiškumą išsaugojo lėtesnė
ekonominė plėtra (galėtume pasakyti-šio krašto ekonominis atsilikimas), taip
pat ūkininkavimo ypatybės šį kraštą okupavus Lenkijai. Taigi, šių dienų
Lietuvos kaimų regioninių skirtumų pagrindas - genetiniai ir agrarinės kultūros
raidos skirtumai. Šiuo požiūrių vertinant lietuvių kaimo etnokultūrinį paveldą,
išskirtini keli specifiniai regionai: Mažosios Lietuvos (jos etnokultūros
objektus įtikinamai ir detaliai aptarė M. Purvinas), Žemaitijos, Vidurio ir
Rytų Aukštaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos.
Ko gero,
problemiškiausios etnokultūros paveldo paieškos Vidurio Lietuvoje. Mūsų manymu,
čia Lietuvos kaimo materialinį paveldą privalėtų reprezentuoti vienkieminis
kaimas, tiksliau išlikę jo charakteringi fragmentai-pavieniai vienkiemiai ar
kelių vienkiemių grupės, taip pat dvarai. Tarpusavyje šitokie objektai galėtų
skirtis pagal jų susiformavimo laiką bei būdingas teritorijai statybines
medžiagas, sodybų struktūrą ir išplanavimą (vieni vienkiemiai formavosi prieš
pirmąjį pasaulinį karą kaip Stolypino reformos pasekmė, kiti tarpukario metais
kaip N. Lietuvos žemės reformos pasekmė. Jeigu pirmieji pastatų ansambliuose
išsaugojo daugiau tradicinio Lietuvos kaimo bruožų, buvusių
ikireforminiame-valakiniame kaime, tai antrieji - labiau modernizuoti, tačiau
statyti krizių metais, taupumo sumetimais atsisakant dekoratyvinių detalių, o
dėl priartėjusių 1940 metų kataklizmų - neretai iki galo nebaigti suformuoti.
Čia būtina išsaugoti šiaurės Lietuvai būdingus molio, dolomito ar lauko akmens
statinius (dalį jų regeneruojant).
Nepaskutinę vietą parenkant
etnokultūros materialaus paveldo objektus turi šiandieninė (ar net rytdienos)
tų objektų taikomoji vertė, taip pat galimybės sutelkti lėšas šių objektų
regeneravimui, išsaugojimui, pritaikymui kultūrinei ir/ar verslo paskirčiai.
Pagrįsta būsimoji taikomoji vertė labai svarbus kriterijus gauti lėšų tiek iš
nacionalinių, tiek iš Europos sąjungos fondų ir privačių šaltinių ir tuo pačiu
reali galimybė tuos objektus prikelti naujam gyvenimui, kur jie galėtų tapti
Lietuvos kaimo etnokultūros savitumo etalonais, kurie (ar jų elementai) būtų
kopijuojami ir platinami naujuose kaimo veiklų objektuose (ypač kaimo turizmo
sodybose). Sutinku, kad šis kelias nelengvas, nes susijęs su tam tikrais
kompromisais, tačiau jų vengiant, autentiški objektai, negaudami finansinės
paramos išsaugojimui ir regeneravimui ir toliau nyks, nepadarydami jokios
pozityvios įtakos nei tolesnei Lietuvos kaimo raidai, nei lietuvių etninės
kultūros propagandai Europoje ir pasaulyje.
Parenkant būdingus kaimo
etnokultūros objektus, netikslinga suabsoliutinti gyvosios tradicijos reikšmės,
nes kai kuriose teritorijose (pvz., M. Lietuvoje) jos perdavėjų paprasčiausiai
nebeliko. Tačiau, esant palankiems kitiems veiksniams, gyvoji tradicija
atsikuria (tai rodo teigiami pavyzdžiai kaip tik iš tos pačios iš M. Lietuvos).
Sunykus materialiam paveldui (kaimo sodyboms), nebeliks objektyvaus pagrindo ir
gyvajai tradicijai išlikti ar atsikurti.
2004 m.
balandis 7 d.
LŽŪU
prof., dr. Mečislovas Treinys
mtreinys@info.lzuu.lt
