|
Aptarsime tokius pagrindinius klausimus:
-
Bendruomenės sąvoka,
-
Bendruomenės formos,
-
Įvairių bendruomenės
formų uždaviniai ir tikslai
-
Lietuvos regionai, jų bendruomenių vaidmuo
kultūrai
-
Bendruomenės vaidmuo žmonių pilietiškumo
ugdymui.
Paėmę "Dabartinės lietuvių kalbos žodyną" (Vilnius,
1954, p.74), randame tokį žodžio "bendruomenė" apibrėžimą: "Bendruomenė
- tai istoriškai susiformavusi grupė žmonių,
sujungtų tarp savęs gamybiniais santykiais."
Toks apibrėžimas, atrodo, yra istoriškai
determinuotas buvusios Lietuvoje nuo senų laikų kaimo bendruomenės gal
dar tokių administracinių institucijų kaip seniūnija. Jau nuo XVI a. ir
vėliau įvairios prievolės buvo nustatomos valdžios pirmiausia per sau
pavaldžius pareigūnus (seniūnus ir pan.), kurie privalėjo rūpintis jiems
priklausančios teritorijos gyvenimu. Mažosios Lietuvos valdžia netgi per
seniūnus kontroliavo buitinį valstiečių gyvenimą, lankymąsi bažnyčioje
ir panašiai.
Bet žmogus pirmiausia yra priklausomas nuo šeimos,
kurioje gimė augo, kur formavosi jo dvasinės nuostatos, dorovės ir kitos
bendražmogiškojo gyvenimo nuostatos. Tad pati pirminė bet kokios
bendruomenės ląstelė yra šeima. Ji yra pati mažiausia socialinė
bendrija, kiekvienos visuomenės, tautos pagrindas. Beje, bendrijos
sąvoką jau minėtasis lietuvių kalbos žodynas nusako taip "tai kokio nors
bendro tikslo siekiantis susivienijimas (ten pat, p. 74). Vadinasi,
šeima yra tokia bendruomenė, kuri siekia vienodo tikslo - pratęsti
žmonių giminę, išugdyti darbščius, sąžiningus, tvarkingus, dorus savo
narius taip pat ir valstybės, kurioje gyvena, piliečius. Taigi šeima
pirmiausiai ugdo žmogaus asmenybę, ji yra pirmapradė žmonių bendruomenė.
Negalima paneigti to, jog žmogaus asmenybei formuotis neginčijamos
įtakos turi ir mokykla, bendraamžių kolektyvas, įvairios informacijos
priemonės (šiuo metu ypač televizija, internetas), Bažnyčia (religine
priklausomybė).
Taigi žmogų veikiančios bei veikusios įvairios
bendruomenės formos turėjo ir turi savus tikslus ir uždavinius; vienos
siekia vien gamybinių, materialinių tikslų, kitos labiau orientuotos į
žmogaus dvasinį ugdymą. Lietuvių etninės kultūros suformavimo, jos
ugdymo ir plėtros požiūriu itin reikšmingos yra kaimo ir etnografinių
regionų (arba sričių) bendruomenės.
Kaimo bendrija -tai visi vieno kaimo (ar seniūnijos)
gyventojai, susiję bendrais reikalais, rūpesčiais ir jų tvarkymu. Kaimas
palaiko tautos etnokultūrą kuria naudojasi ir miestas. Kaimas užtikrina
(bent praeityje užtikrino) tautos išlikimą. Dabar kaimo genofondas yra
labai nusilpęs, vyksta moralinė kaimo erozija: nyksta turėtos
tradicijos, užmirštama savoji etnokultūra, yra pairusi kaimo
bendruomenės dvasia. Tai iš tikrųjų kelia didelį susirūpinimą, ir į tai
dėmesį turi atkreipti susikūrusios Lietuvos etnografinių regioninės
Etninės kultūros globos tarybos.
Kai prisimename bent prieš gerą šimtmetį buvusio mūsų
kaimo gyvenimą, kaimynų tarpusavio santykius, matome, kiek juose buvo
nesavanaudiško bendruomeniškumo apraiškų. Kaimynas kaimynui, nieko iš jo
nereikalaudamas, talkino didžiųjų ūkio darbų, reikalavusių daugiau darbo
rankų, metu. Kokios gražios, kartu ir linksmos buvo mėšlavežio,
šienapjūtės, rugiapjūtės, linarovio, linamynio ir kitos talkos, dažnai
užsibaigdavusios pabaigtuvėmis su šokiais, dainomis.
Kaimynės dalindavosi visokia "šviežiena" -
apsiteliavusių karvių krekenomis, kiaulės skerstuvėmis, kopinėjamų bičių
medumi. Kur dar kiti papročiai: kaimo kryžių lankymas prieš Šeštines,
Sekminių vaišės - sambūriai parugėje, ligonių lankymas, apraudojimas
šermenyse. Visa tai buvo atliekama kaip garbės pareiga.
Taigi kalbėdami apie savo kaimo, tėviškės, viso
krašto praeiti, ją lygindami su šia diena, matome labai žymių
pasikeitimų. Žinome ir viso to priežastis - karus, okupacijas, tremtis,
pagaliau dalies visuomenės, ypač jaunosios kartos, nekritišką
susižavėjimą iš Vakarų sklindančia "masine kultūra Sušlubavo daugelio
etninė savimonė, amžiais puoselėtas lietuviškojo orumo, tautinės
savigarbos jausmas, ypač meilė savo kalbai, papročiams, tradicijoms.
Šių pavojų akivaizdoje ir buvo 1999m. Lietuvos
Respublikos Seimo priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų
įstatymas", o maždaug po metų ir Etninės kultūros globos tarybos
nuostatai", vadinasi, įkurta Seimui atskaitinga institucija Seimo ir
vyriausybės ekspertas ir patarėjas etninės kultūros valstybinės globos
ir politikos klausimais". Taryba rūpinasi visų. tautos kultūrinio
gyvenimo sričių paveldo ir ypač gyvosios tradicijos plėtra ir
išsaugojimu.
Tiesa, šiandien pasigirsta balsų, teigiančių, jog
lietuvių turėtos tradicijos jau tėra praeities atgyvena, vien tik
savotiškas paveldas, kad jos žemdirbiškos, nederančios dabarties
civilizacijai.
Taip galvojantiems galėtume priminti žymaus mūsų
filosofo, mokslininko, pedagogo prof. Antano Maceinos teiginį, jog
"tradicija yra kultūrinių žmogaus laimėjimų pastovumo išraiška. Ji yra
laidas, kad susigrąžinta praeitis visados pasiliks dabartinė, Tradicija
niekada nėra atgyventa, kadangi ji yra tautos kultūriškumo išraiška,
kuri nejaučiamai kyla, nejaučiamai yra perkuriama, todėl kiekvieną kartą
aktuali ir gyvastinga. Tradicija yra ir veiksmas ir išdava kartu. Kaip
išdava ji gali būti labai sena. Kaip veiksmas betgi tradicija visados
yra jauna, gaivi ir lanksti. Ji apgaubia visas buvusias esamas ir
būsimas kartas. Kad tradicija išliktų, ji turi būti gyva ir uždeganti.
Gyva ir uždeganti ji betgi gali būti tik tuo atveju, kai nuolatos kyla
iš ją palaikančios žmogaus dvasios". (A. Maceina, Mintys, mąstymai,
Vilnius, 1998, p. 423-24)
Vadinasi, tautos tradicijos yra jos gyvasties
šaltinis, tradicijos turi būtie kieno tai palaikomos. O tokia tautos
tradicijų palaikytoja yra bendruomenė, pradedant nuo šeimos, baigiant
istoriškai susiformavusių etnografinių regionų bendruomenėmis. Lietuvoje
tokių regionų turime penkis, tai Aukštaitija, Dainava (Dzūkija), Sūduva
(Suvalkija), Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Visos šios sritys turi savo
ilgesnę ar trumpesnę istoriją, savitą žmonių mąstyseną, įgūdžius, tarmę,
materialinės ir dvasinės kultūros bruožus, tradicijas. Vienišas žmogus
dar nėra baigtas kurti. Jis dar nėra galutinai pašauktas iš nebūties, -
teigia Antanas Maceina. - Žmogus yra sukurtas būti drauge. Todėl
bendruomenė yra tikrasis jo buvimo .ir veikimo laukas (A. Maceina,
Mintys...., p. 299, 300).
Šiandien Lietuvos etnografiniai regionai yra mažiau
ryškūs savo kultūriniu savitumu, nes juos yra paveikusi spauda, mokykla,
apskritai bendra valstybės politika. Vis dėlto tokio savitumo dar esama.
Todėl Etninės kultūros globos regioninių tarybų uždavinys ir būtų kuo
labiau konsoliduoti, cementuoti Lietuvos etnografinių regionų savimonę,
skatinant kuo giliau pažinti savo krašto, atskirų vietovių praeityje
turėtas tradicijas, papročius, visa tai pritaikyti dabarties reikmėms,
atgaivinti tai, kas jau kiek apiblukę, kas praturtintų mūsų -šiandieną.
O labai gražių pastangų daug kur matyti. Patirtis rodo, kad pačios
stipriausios, kūrybiškiausios, draugiškiausios yra tos bendruomenės,
kurios domisi savo kaimo, miestelio, krašto istorija, kultūriniu
paveldu, palaiko senųjų kalendorinius darbo, įvairių švenčių minėjimo
tradiciją, pagrįstą vietiniais, iš senelių paveldėtais papročiais.
Vienas iš svarbesnių veiksnių stiprinantis
bendruomenę yra tradicinių kalendorinių švenčių minėjimas. Papročių
skalėje šventės kinta lėčiausiai, jos neapsineša madų sąnašomis. Šventė
- tai viena maloniausių žmonių bendravimo formų. Šventės suburia žmones
ir kitiems bendruomenės reikalams spręsti. Iš žmonių bendravimo,
susiklausymo, savos aplinkos sutvarkymo (ypač prieš šventes) jaučiasi
bendruomenės galia ir noras gyventi gražiau, linksmiau,
Lietuvoje jau turime visuose etnografiniuose
regionuose kiek labiau savo veikla išryškėjusių vietinių bendruomenių.
Paminėsime bent keletą jų. Taip Aukštaitijoje savo veikla gana ryški
Biržų raj. Vabalninko bendruomenė. Tradiciniai renginiai, kaip
Užgavėnės, Joninės, advento vakarai, naujametinės vakaronės, Vabalninko
seniūnijos rudens šventė per pastaruosius metus labai suvienijo
bendruomenę, ir biržiečiai dažnai pajuokauja, kad "Vabalninkas - atskira
respublika".
Jurbarko raj. Vytėnų kaimas pagal senuosius papročius
švenčia Sekmines: kaimynai vieni kitiems slapta .prie durų prikala
berželių šakų, vainikuojamos karvės. Gegužės mėn. ir jauni ir seni
renkasi gegužinėms pamaldoms į vieną trobą. Po maldų, ypač
sekmadieniais, bendruomenė neskuba skirstytis - jaunimas pašoka,
vyresnieji padainuoja.
Šakių raj. Keturnaujienos k. tęsiama Kryžiaunų dienų
prieš Šeštines tradicija. Kaimo bendruomenė renkasi prie laukų ir kaimo
kryžių, kapinaitėse. Giedama "Visų šventųjų litanija". Žemos vakarais
renkamasi į pasidainavimus, vakaronės.
Vilkaviškio raj. Gražiškių apylinkėse tęsiama senoji
"Šyvio šokdinimo" nuo Kalėdų iki Trijų Karalių tradicija, kada
persirengėliai "čigonai", kareiviai, "Daktarai", "garnys", "kipšai" ir
kt., lydi per kaimus raitelį ant įmantriai parengto širmo "arklio" (iš
esmės "raitelis" drauge yra ir "širmasis arklys"), visus sveikindami
dainomis, pokštais ir mielai priimdami dovanas bei vaišes.
Dzūkijoje stengiamasi gaivinti senuosius kaimo
amatus, dainas, šokius, tradicinę kulinariją. Čia paminėtina Varėnos
raj. Mardasavo kaimo bendruomenė, sugebėjusi netgi įsirengti "Dzūkų
namus", kur švenčiamos kalendorinės ir šeimos šventės, darbų pabaigtuvės
ir kt.
O ką jau bekalbėti apie Žemaičius su jų garsiosiomis
Užgavėnėmis, Morės vežiojimu, deginimu ar skandinimu, su Kalvarijų
atlaida Žemaičiai vertina ir savo "žemaičių kalbą" su savo tarmės
patarmėm.
Visa tai liudija, kad etnografinių regionų savitumas
Lietuvoje dar nėra išblėsęs. Jį gaivina ypač gausūs vietiniai
etnografiniai dainų ir šokių kolektyvai, vadovaujami atskirų entuziastų,
kultūros namų, muziejų, bibliotekų darbuotojų, atskirų seniūnų. Garbė
tokiems lietuvių etninės kultūros entuziastams, jos gyvybinę ano
puoselėtojams!
Regionų etninės kultūros tarybų uždavinys savo ruožtu
kiek įmanoma palaikyti vietinių bendruomenių kultūrinės veiklos
iniciatyvą, žadinti jų regioninę savimonę, savo protėvių ugdytas ir
amžiais kurtos kultūros formų savitumą, visa tai praturtinant. Būtina
kiek įmanoma plėsti savo krašto papročių, tradicijų pažinimą, jų grožį,
prasmės ir reikšmės žmogaus asmenybės ugdymui suvokimą per šeimas,
spaudą - vietos laikraščius, kitas informacijos priemones, nes tiktai
būdami vidiniai sąmoningi būsime ir geri valstybės piliečiai. Racionalu
vietose organizuoti konferencijas, paskaitas etninės kultūros
klausimais, rengti jaunimo stovyklas, kraštotyrines išvykas, krašto
pažinimo, tėviškės meilės būrelius. Visa tai padės bendruomeniškumo
tradicijoms įgyti šiuolaikišką veidą, padės susiformuoti moderniam
Lietuvos valstybės regionų vaizdui jungiantis į Europos Sąjungos
įvairiataučių kultūrų bendriją, o svarbiausia toje bendrijoje išlikti
savimi!
Prof. Angelė Vyšniauskaitė
2003-04-24
|
