Etninės kultūros teisės pagrindai 

Apie pilietiškumą, etninę kultūrą ir multikultūralizmą arba daugiakultūriškumą. Eksperto išvada apie Kultūros ministerijoje vykusią Švietimo kaitos fondo inspiruotą diskusiją "Multikultūrinis ugdymas: mada ar būtinybė?", dr.Rimantas Astrauskas


Apie pilietiškumą

Pasaulyje vargu ar rasime gryną unitarinę valstybę, kurios piliečiai būtų vienos tautos atstovai. Lietuva nuo Gedimino laikų yra daugiatautė ir tautų santaros idėja šioje žemėje yra išbandyta per kelis šimtus metų. Puikus tolerantiškos etninės politikos pavyzdys yra Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurioje lietuviai nebuvo vyraujanti tautinė grupė. Geriausiai ji pasiteisino legendiniame Žalgirio mūšyje, kuriame jungtinės lietuvių, lenkų, rusų ir totorių pajėgos sutriuškino stipriausią to laikmečio karinę kryžiuočių galybę. Pagaliau mūsų sostinė Vilnius - taip pat senas daugiatautis miestas, kuriame nuo seno taikiai sugyvena įvairių tautų, įvairių religijų ir tikėjimų žmonės. Tai ir šiandieną mena visai greta kinesės ar sinagogos stovinčios bažnyčios ir cerkvės, Atkreipkime dėmesį, tokios tolerancijos pavyzdžių reta netgi vakarietiškose viduramžių valstybėse. Ieškodami šios tolerancijos priežasčių, prisiminkime, jog lietuvių tauta ir nacija viduramžiais formavosi iš skirtingų gentinių junginių, kuriuos jungė panaši kalba, kultūra ir tikėjimas. \ valstybės branduolį, kurį sudarė lietuviai, velku įsiliejo nukariautų jotvingių, prūsų, kuršių, žiemgalių, sėlių genčių likučiai, apsprendę tą didelę genetinių savybių įvairovę, kuri pastebima šiandieninėje Lietuvoje. Ir šiandieną tų senų kultūrų pėdsakai yra gyvi lietuvių etnografinių regionų tarmėse, tradiciniuose drabužiuose, architektūroje, muzikoje ir tautosakoje.

Kiek man teko pažinti lietuvių tradicinę kultūrą, niekur nesu radęs jokio gilesnio priešiškumo kitataučiams, retkarčiais gal tik nepiktai pasišaipoma ir tik tiek. Nėra akivaizdaus priešiškumo kitoms tautoms, net ir tada, kai teko gintis ar kariauti. Gal būt todėl Lietuvoje iš esmės nėra tautinių konfliktų. Būdamas Tarptautinės liaudies meno organizacijos - IOV Lietuvos atstovu ir prezidiumo nariu, dalyvavau ne viename tarptautiniame forume ir drįstu teigti, kad pasaulio bendruomenė labai geranoriškai vertina Rytų Europos tautines bendrijas ir kultūras, visokeriopai skatindama jų savimonės plėtrą, siekdama, kad pereinamuoju didelių politinių, socialinių ir ekonominių permainų laikotarpiu būtų išsaugota ta tradicinės kultūros formų įvairovė, kuri susiklostė per šimtmečius ir išliko iki mūsų dienų. UNESCO ir Jungtinės Tautos visuotinai pripažįsta visų kultūrų lygiavertiškumą ir laikosi tos nuostatos, kad net ir mažiausios kultūros išnykimas yra didelė visos žmonijos netektis, nes ji prarado vieną unikalių raiškos galimybių.

 

Istorikai matyt dar turės nemaža pasidarbuoti, kad būtų teisingai ir visapusiškai įvertintas tas indėlis, kurį įvairios tautos įnešė į Lietuvos kultūros aruodą. Aišku ir tai, jog kiekviena tautinė bendrija pati turi puoselėti savo kultūrą, stiprinti savo tautinį identitetą ir aktyviau dalyvauti šalies kultūriniame gyvenime. Mums visiems yra kas daryti, kad visų Lietuvoje gyvenančių tautų kultūra būtų ištirta, žinoma ir kitų pripažinta. Dargi kartais patys nežinome savos etninės kultūros šaknų, nemokame pristatyti savos kultūros. Lietuvą pasaulyje atstovauja daugelio etninių kultūrų Lietuvos piliečiai Tačiau kaip žmogus gali pristatyti ar atstovauti savo kultūrą, jeigu jis jos nežino? O juk Lietuvos tautų etninės kultūros yra tokios spalvingos ir turtingos. Lietuvių (prisiminkime kad ir aukštaičių sutartines, dzūkų vienbalses melodijas, žemaičių tęstines dainas). Lietuvos karaimų, rusų sentikių, totorių, lenkų, žydų, baltarusių ir kitų tautų kultūros yra unikalios. Tai puiki dirva, kurioje netruks suvešėti pilietiškumo medis, tik mokėkime juo pasirūpinti.

 

Popiežius Jonas Paulius II susitikime su lenkų bendruomene išsakė mintį, kad pirmiausia būtina būti geru, ištikimu savo šalies piliečiu. Kiekvienas, turintis Lietuvos pilietybę, formaliai yra Lietuvos pilietis. Tačiau realiai jis juo tampa tada, kai pasiekia tam tikrą sąmoningumo brandos pakopą. Nereikėtų nacionalinės savimonės priešpastatyti pilietiškumui, nes pastarasis tegali būti ugdomas per etniškumo formas, antraip tik tampa skambia fraze arba atveda prie tokių dirbtinių darinių, kaip garsioji "tarybinė liaudis" be tautos ir tėvynės, ką daugelis iš mūsų skaudžiai patyrėme. Ir šiandieną dar daugelyje postsovietinių šalių tebegydomos ekonomikos, ekologijos, moralės ir kultūros žaizdos, kurias padarė minėtas klajoklinis mentalitetas. Dėl jo matyt labiausiai taip nenoriai veriasi Europos šalių sienos ekssovietinės erdvės gyventojams.

Vargu ar kas gali abejoti, kad visokeriopai neigtas ir nepripažintas tautiškumo fenomenas suvaidino lemiamą vaidmenį išsivaduojant iš Sovietinės imperijos, parodydamas savo neįtikėtiną gyvybingumą. Tačiau, pasikeitus aplinkybėms, pasiekus trokštamą tikslą, pasinėrus į nesibaigiančius debatus ir ekonomikos rūpesčius, jis sąmoningai ar ne atsidūrė valdžios dėmesio paribiuose. Ar mūsų tautiečių ir daugelio Lietuvos žmonių pilietinis ir tautinis sąmoningumas yra toks aukštas, kad galėtume to nepaisyti? Deja, jis - menkas, moralė netvirta ir priklausoma nuo aplinkybių, o valstybės ekonominiai ir teisiniai institutai švelniai sakant nekelia pasididžiavimo. Kuo tad remdamiesi galėtume ugdyti sąmoningą pilietį, jeigu atsisakysime etninės kultūros? Lietuvoje susiklostė paradoksali situacija, kad po Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių etninė kultūra įstatymiškai tapo visiškai neapsaugota ir palikta likimo valiai (kitų tautinių bendrijų kultūrą saugojo ir gynė Tautinių mažumų įstatymas, įėmė dešimtis fondų). 1999 šis nesusipratimas buvo panaikintas Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Etninės kultūros globos pagrindų įstatymą. Šis įstatymas nėra nukreiptas prieš kitas tautines bendrijas ir nemažina jų teisių. Atvirkščiai, jis atkreipia visuomenės dėmesį į lietuvių ir Lietuvos tautų etninių kultūrų įvairovę ir skatina etnines bendruomenes vystyti ir plėtoti savąsias kultūras, o visuomene -visokeriopai remti kultūrinę veiklą ir piliečių etninės bei pilietinės savimonės brandą. Šis įstatymas buvo gerai įvertintas 1999 metais Rumunijoje vykusioje 8-je IOV Europos konferencijoje Juo remiantis panašūs įstatymai rengiami Latvijoje, Estijoje, Rumunijoje.

Kadangi man daugiausia tenka domėtis muzikos reikalais, galiu pasakyti, kad Lietuvos muzikos akademijos liaudies muzikos archyve renkame ir saugome visų Lietuvos tautų liaudies muzikos įrašus, esame surengę keletą tarptautinių konferencijų, bendraujame su dideliu būriu garsių pasaulio mokslininkų, menininkų, kultūros veikėjų, 1999 metais surengėme tarptautinę etnomuzikologų konferenciją, kurioje drauge su lenkų, rusų, baltarusių, latvių, estų, -suomių, norvegų ir švedų mokslininkais svarstėme etninių ryšių liaudies muzikoje temą. Kitais metais pasirodys pranešimų rinkinys anglų ir vokiečių kalbomis.

 

Panaudokime šią tautiškumo galią kurdami naują turtingesnę ir teisingesnę visuomenę, kurioje visiems būtų saugu, gera ir jauku gyventi ir kuria galėtume didžiuotis. Padėkime kitam suprasti ir įtvirtinti tautinį identiškumą ir orią laikyseną, bendraukime, nes kiekvieno mūsų gera savijauta yra visos visuomenės gerovės sąlyga, o kiekvieno mūsų tautinis savitumas yra Lietuvos nacionalinis turtas.

Mūsų visų santarvė ir gerovė priklausys nuo kiekvieno geros valios ir abipusių pastangų. Pažinimas ir pagarba turi būti abipusė.

 

Išvada: multikultūriškumas (geriau: daugiakultūriškumas) yra naujas madingas importinis konceptas. Kaip rodo atlikta analizė, daugiakultūriškumo koncepcija iš esmės nepasiūlo nieko nauja, o tie uždaviniai, kurie bandomi spręsti, pasinaudojant šiuo konceptu, gali puikiai būti apibūdinami ir sprendžiami, nenaudojant jo. Etniškumas ir pilietiškumas taip pat yra neteisėtai supriešinti, nes jie gali puikiai būti suderinti ir papildyti vienas kitą. Tikrojo pilietiškumo neįmanoma išugdyti kitaip kaip per etniškas formas, bent jau pradiniame etape, todėl šis supriešinimas yra aiškiai dirbtinis.

Doc. dr. Rimantas Astrauskas

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas

 


Naujausi pakeitimai - 2009-12-02




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2228&p_d=21283&p_k=1