|
LR Etninės politikos koncepcijos turinį sudaro šios
pagrindinės dalys: pradžioje aptariama bendroji tautinių santykių situacija,
iškeliamos egzistuojančios problemos, vėliau analizuojama etninių grupių
socialinės adaptacijos eiga. Atskiruose skyriuose gvildenamos švietimo
problemos, tautinių mažumų pilietinis ir politinis dalyvavimas
visuomeniniame gyvenime, atskiroje dalyje nagrinėjamos kultūros paveldo
apsaugos problemos ir etninių mažumų kultūrinė raiška. Specialus dėmesys
skiriamas tolerancijos ir etninio nepakantumo apraiškoms Lietuvoje aptarti,
pilietybės ir etninės tapatybės klausimams. Taip pat aptariami tarptautiniai
etninės politikos aspektai, pateikiamas Lietuvos etninės politikos
įgyvendinimo prioritetų sąrašas ir rekomendacijos.
Pozityvus yra tautinių mažumų ir apskritai
tautiškumo problemos iškėlimas ir svarstymas Lietuvai integruojantis į
Europos politinę, socialinę, ekonominę ir kultūrinę erdvę. Tačiau tai, kad
Lietuva sukūrė teisinius pagrindus tautinėms mažumoms sėkmingai integruotis
į visuomenę, kad suteikė pilietybę visiems nuolatiniams šalies gyventojams,
ratifikavo Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją,
sėkmingai sprendžia tautinių mažumų reikalus, ką visuotinai pripažįsta pačių
tautinių mažumų atstovai ir tarptautiniai ekspertai, visa tai nepagrindžia
nagrinėjamos koncepcijos būtinybės, atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad
siekiama veržtis pro seniai atvertas duris.
Koncepcijoje labai daug vietos skiriama seniai
sureguliuotiems ir sėkmingai sprendžiamiems klausimams, ar tai būtų švietimo
problemos, ar paveldo apsauga, ar visuomeninių organizacijų kultūrinės
veiklos rėmimas ar apskritai visuomeninių organizacijų rėmimas.
Specifiškiausia ir esmingiausia koncepcijos dalis
yra etninių mažumų socialinės integracijos formų tipologija, atskirčių
pastebėjimas ir būdų joms įveikti įvardijimas. Ypač savalaikis romų
problemos iškėlimas, nes tai išties skubių Vyriausybės veiksmų
reikalaujantis dalykas. Deja, dauguma keliamų problemų yra sukurtos
dirbtinai, pvz., kad ir kova su egzistuojančiais mitais, gandais ar
stereotipais, ar siekiant užaštrinti realiai neegzistuojančius dalykus,
dažnai kartojant diskriminacijos, atskirties, marginalizacijos
terminus ir pan. Jos puikiai gali būti sprendžiamos Tautinių mažumų ir
išeivijos departamento kompetencijos ir galimybių ribose ir tai yra
sėkmingai daroma. Nesuprantama, kodėl pats minėtas Departamentas inicijavo
minėtos koncepcijos, galinčios sukelti nereikalingą visuomeninę įtampą,
numatančios dideles struktūrines reformas, apribojančias Departamento
veiklą, sukūrimą. Tad būtų galima teigti, kad Koncepcijos sukūrimo
prielaidos nėra gyvenimo reikmių įsakmiai sąlygotos, o labiau dirbtinės.
Siūlymuose yra nemaža net Lietuvos valstybingumui
pavojingų dalykų, pvz., siūlymas numatyti išsaugoti Lietuvos pilietybę
įgyjant kitos šalies pilietybę visiems Lietuvos piliečiams pagal kilmę (38
punktas), dvikalbio mokymo modelio diegimas kelių kultūrų mokyklose
(6.3.2.).
Negalima sutikti su teiginiu, kad materialųjį
Lietuvos kultūros paveldą iki XX a. pradžios vargu ar galima skirstyti
etniniu pagrindu (7.3.1.). Skirstyti reikia ir būtina, tačiau žinoma, tai
visai nereiškia, kad paveldas turi būti saugomas etniniu pagrindu. Pagaliau
taip ir nėra, nes visas reikšmingas paveldas yra vienodai saugomas,
nežiūrint, kas jį sukūrė ar kam jis priklauso.
Visiškai nesuprantamas ir nelogiškas 14 p. siūlymas
Koncentruotai tautinių mažumų gyvenamose savivaldybėse įsteigti tautinių
mažumų reikalų komitetus, nes turėdami savivaldybėse daugumą, tautinių
mažumų atstovai dažnai labai nekorektiškai elgiasi su tautinės daugumos
gyventojais, kurie realiai tampa mažumos atstovais.
Nesuprantama, kodėl reikia nedidinti paramos
tautinių mažumų kultūrinei saviraiškai, jeigu valstybė tai pajėgia? Kodėl
valstybė turi remti kultūrinę veiklą per prastai dirbančias tautinių mažumų
visuomenines organizacijas, jeigu gali tai atlikti be tarpininkų?
Koncepcijos tekste daugiausia dėmesio skiriama valstybės įsipareigojimams
tautinėms mažumoms, tačiau niekur net neužsiminta, kad taip pat egzistuoja
ir etninių mažumų atstovų įsipareigojimai valstybei, pagarba jos kultūrai.
Koncepcijos rengėjai niekur nemini, kad tautines mažumas remia ne viena
dešimtis tarptautinių fondų ir užsienio valstybių, kad ypač sunki yra
užsienyje gyvenančių tautiečių padėtis, kuriai pagerinti, priėmus
dabartinius koncepcijos siūlymus nereguliuoti minėtų klausimų
tarpvalstybinėmis sutartimis, nebeliks svarbių tarptautinių svertų.
Koncepcijos tekste, kuris iš esmės yra parengtas gerai, pasitaiko nežymių
netikslumų, nepaaiškinus pavartotas sutrumpinimas NVO (vertinys iš anglų
kalbos NGO), Lietuvos Respublikos Seimo švietimo, mokslo ir kultūros
komitetas kažkodėl įvardintas tik Seimo švietimo ir mokslo komitetu ir pan.
Terminų komentaruose pasitaiko neteisingų apibrėžimų, maišomi socialiniai ir
politiniai atskirties aspektai.
Etninės kultūros globos tarybos narys
Doc. dr. Rimantas Astrauskas
2003-06-23
|
