Tautinis paveldas, tradiciniai amatai, mugės, šventės, tautodailė 

Nagrinėdami dešimties metų patirtį Lietuvoje sudarant sąlygas dailiesiems amatams ir jų dalyviams, pastebime, kad kinta socialinė, teisinė, ekonominė bei kultūrinė aplinka. Miesto žmogus aktyviai prisitaiko prie naujų sąlygų, o rajonuose, kaimuose, vienkiemiuose yra kitaip.

Besikuriančios rinkos sistema ir dėsniai prigyja ne iš karto. Ūkyje gyvenančio žmogaus būties reglamentavimas yra lėtas ir nelengvas procesas. Šiuo metu esame esminio pokyčio kryžkelėje - atsivers vieningos Europos erdvė ir rinka. Lietuvos ir kitų panašių valstybių stojimo į ES derybų metu išryškėję sunkumai žemės ūkio klausimais, netiesiogiai, bet liečia ir amatus. Amžių bėgyje dailieji amatai, verslai gyvavo šalia, kartu su žemės ūkio tvarkymu. Likęs nuo žemės ūkio darbų laikas buvo aukojamas verslui, amatui. Iš kartos į kartą perduodami įgūdžiai ilgą laiką buvo vienintelis kvalifikacijos kėlimo būdas, o nuo jo priklausė ir kokybė. Amato pasirinkimą dažnai sąlygoja vietoje esamos žaliavos, komunikacijų lygis.

Dabartiniame etape norint valstybiniu mastu skatinti dailiųjų amatu verslininkystę daugeliu atveju reikia atkurti konkrečiai vietovei ar etnoregionui būdingus tradicinius amatus. Žemės ūkio veikla praranda ankstesnį mastą, todėl euroglobalizacijos procese ši tendencija tik didės. Turi būti sukurta amatu produkcijos protegavimo sistema (marketingas), apimantis ne tik Lietuvą, bet ir nukreiptas į ES valstybes, susietas su turizmu.

Ikikarinėje Lietuvoje yra buvę ne vienas mėginimas valstybiniu mastu įtakoti dailiųjų tradicinių amatų būvį. Per dešimtmečius iki 1940 mėtų buvo pasiekti labai ženklūs rezultatai. Reikšminga buvo aiški valstybės pozicija, sutelktos intelektualinės ir organizacinės pajėgos. Pokario laikotarpiu dalį šių funkcijų perėmė Lietuvos tautodailininkų sąjunga. Šalia ūkinių, organizacinių svertų nepamirštama ir kokybė. Tai ypač svarbus šiuolaikinis aspektas. Rinka kartais verčia amatininką nutolti nuo estetinių, autochtoninių, etnokultūrinių tradicijų. Šį rezultatą galime konstatuoti remdamiesi pastarojo dešimtmečio stebėjimais. Vartotojiškas-vertelgiškas, beskonis-kičinis požiūris gali išplisti nerodant aktyvumo valstybei, nesudarant sąlygų pasireikšti specialistams žinovams, šioje srityje veikiančiom, kultūrinėms švietimo organizacijoms.

Tradicinių dailiųjų amatų išsaugojimo etnokultūriniuose regionuose metodai paruošiamajame etape būtu šie:

1. Informacijos apie žmones ir veiklos sąlygas rinkimas, kaupimas.

2. Duomenų apie objekto sudedamąsias dalis sisteminimas.

3. Dalinių rezultatų apibūdinimas, jų analizė.

4. Išvados - amatų būklės įvertinimas.

Norint, kad programa neatitrūktų nuo gyvenimiškos realybės, reikia tęsti verslininkystės, amatų būklės stebėjimą, t.y. vykdyti monitoringą. Tradicinių dailiųjų amatų išsaugojimas - tai informacijos populiarinimas ir skleidimas, aktualizuojančių renginių organizavimas. Tai turėtų apimti praktinę ir teorinę veiklos dalį. Meistrams privalu organizuoti kūrybinius, teorinius seminarus, simpoziumus. Tokia veikla yra tarsi kvalifikacijos kėlimo forma. Būdami kartu, bendraudami kūrėjai dalinasi technologinėmis žiniomis, patyrimu, amato gudrybėmis. Būtina pabrėžti dvejopą veikimo kryptį:

1. Tik konkretaus regiono atstovų renginiai.

2. Tarptautiniai ar tarpregioniniai seminarai.

Pirmųjų tikslas yra gilinti etnoregionui būdingų tradicijų bruožus. Antrųjų - sąmoningai pabrėžti kiekvieno regiono atstovų ypatumus, išskirtinumą. Abiem atvejais meistrui lengviau suvokti save, vertinti savo pasiekimus ir numatyti veiklos gaires, nenuklystant į nereikalingus eksperimentus ar kitokio pobūdžio klystkelius, reikalaujančius materialinių ir laiko sąnaudų.

Visuomenės švietimas vykdomas organizuojant įvairiausio lygio amatų dienas, šventes regionuose, kaimuose ar miestuose. Šioje sferoje yra tradicijos, kurias suvokia visuomenė. Reikia naudotis sukauptu patyrimu ir kompetentingai jas tęsti. Dažnas naujokas amatu susižavi demonstruojant jį per tradicines šventes. Tobulėjimo kelyje lemtingas yra ir mokslo-švietimo sistemos nuoseklumas. Jaunimui taip pat kaip ir suaugusiems turi būti prieinamas žinių siekimas. Švietimo programose turi būti suderinti kertiniai tradicijų elementai su kūrybinėmis inovacijomis. Aktualaus šiuolaikiškumo atsiradimas turi būti autentiškas, tikroviškas, natūralus, nenutolęs nuo turinio ar formalus.

Gyvenimas parodė, kad einant šiuo laisvo pasirinkimo keliu tradiciniuose dailiuosiuose amatuose įprastos formos įgauna naują kokybę ir naują paskirtį.

Programos tikslas turėtų būti - išsaugojimas:

1. amatų įvairovės,

2. regioninės amatų priklausomybės,

3. gyvybingų ir visuomenės poreikius atitinkančių apimčių,

4. tautinio identiteto reikšmingumo,

5. archaiškumo ir autentiškumo.

Lietuvių etninės kultūros plėtros programos tikslai išsaugant tradicinius dailiuosius amatus:

1. Sąlygų amatams egzistuoti sudarymas;

2. Priemonių bei vykdytojų parinkimas.

Tikslai gali būti pasiekiami esant šioms aplinkybėms:

1. nustačius veiklos principus,

2. apibrėžus apimtis,

3. numačius veiksmus,

4. apskaičiavus lėšų poreikį,

5. esant aukštam kompetencijos ir kvalifikacijos lygiui,

6. sudarant juridines sąlygas egzistuoti ir vystytis amatams,

7. suteikus finansinę paramą tradicinių amatų populiarinimui visuomenėje,

8. sutelkus visapusišką paramą.

Šiandieninę tradicinių dailiųjų amatų būklę sąlygoja organizuojamų renginių vyksmo intensyvumas, geografinis pasiskirstymas. Renginiu ir juose dalyvaujančiu amatininku pasiskirstymas regionuose yra netolygus. Reikėtų atlikti tyrimus ir išaiškinti priežastis, kodėl etnoregionų savimonė pasireiškia nevienodai. Priežastingumą pagrįsti vien tik socialinėmis, ekonominėmis bei kultūrinėmis sąlygomis yra per maža. Reikia ištirti tęstiniu tradicijų gyvybingumą, jų nykimo priežastis. Regionuose sukurta daug nauju dariniu (pvz., nacionaliniu parkų, akademijų), kuriu iniciatyva puoselėjant etnokultūrą, taip pat ir amatus, yra reikšminga. Daugelio vyksmu rezultatus galima bus vertinti po tam tikro laikotarpio, ar jie bus priimti visuomenės, ar jie bus gyvybingi.

Tarybos ekspertas Jonas Rudzinskas

2002-10-31